Paroda „Žalia“ – daugiau nei 200 meno ir gamtos objektų

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune,

birželio 22 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečiame į parodos „Žalia“ atidarymą. Ši spalva ekspozicijoje sujungia Lietuvos meną, istoriją, amatus bei gamtą ir mokslą. Pristatomi kūriniai atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas – nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių ir nerimo.

Kodėl žalia?

Pirma asociacija, kuri kyla pasakius „žalia“, dažniausiai yra gamta. Todėl nėra keista, kad daugumai europiečių ši spalva yra viena gražiausių. Mums, lietuviams, ji irgi yra nepaprastai svarbi. „Žalios“ Lietuvos mes ilgimės išvykę, tokią ją pristatome kitiems, garbiname eilėse, dainose, naudojame posakiuose, mįslėse. Net 146 žodžiai turi šaknį „žalia“: „žaliaakis, žaliabarzdis, žaliagirė, žaliaspalvis, žaliaskarė…“ Ir, žinoma, „Žalgiris“. Gal todėl ne tik aplinkoje, bet ir mene žalios tikrai gausu. Tačiau 10 proc. žmonių teigia, kad tai nekenčiama, nelaimes lemianti spalva. Nuo seniausių laikų ši spalva visuomet turėjo dviprasmiškas ir labai priešingas reikšmes. Tai ne tik grožio, jaunystės, pilnatvės, ramybės, bet ir nuodų, nuovargio nerimo, ligos, košmarų spalva. Ji gali raminti, bet gali būti toksiška.

Žalios spalvos interpretacijos mene, amatuose, moksle

Kūriniai parodai, surinkti net iš 7 muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų, atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas: nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų. Parodoje bus galima rasti „Gražiosios Lietuvos“, „Negandos“, „Vizijų ir sapnų“, „Atgaivos“ sales. Čia įsikurs ir „Mokslo koridorius“, kuriame jungiasi gamtininkų, mokslininkų ir šiuolaikinių menininkų tyrimai. Čia sužinome, kokiais tikslais auginami augalai iš ląstelės, kaip lervos it maži šunyčiai mušasi dėl vietos ant lapo, kokie mineralai tinkami pigmentų ir glazūrų gamybai, ką reiškia „apsamanoti“, kodėl matome žalius lapus, jeigu jie nupiešti juodai, kaip, bendradarbiaujant su augalais ir mikroorganizmais, laboratorijoje kuriami augaliniai paviršiai.

Parodoje skirtingas temas atskleidžia tiek mūsų meno korifėjai (M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, K. Šimonis, A. Samuolis), modernizmo klasikai (A. Kuras, A. Vaitkūnas, P. R. Vaitekūnas, S. Eidrigevičius, A. Martinaitis), tiek šių dienų menininkai (P. Juška, Š. Sauka, Ž. Augustinas, A. Ambrazevičiūtė) ir daugelis kitų. Žiūrovas čia pamatys net 61 autoriaus kūrinius. Kai kurie iš jų sukurti būtent šiai parodai.

Žalia spalva: įdomūs faktai

Akivaizdu, kad spalva nėra tik chemija ar šviesos dalelės, o spalvos prasmę, naudojimo sąlygas, simbolius ir ritualus sukuria visuomenė. Pavyzdžiui, Senovės Egipte – tai atgimimo, laimės, sveikatos, gyvybės spalva. Visi žali gyvūnai, netgi baisieji krokodilai, laikyti šventais. O štai Senovės Graikijoje, o vėliau ir Romoje tai buvo beveik nenaudojama, nereikšminga spalva. Kadangi graikų rašytiniuose šaltiniuose mokslininkai nerado įvardintos žalios spalvos, net kelis šimtmečius buvo gaji teorija, kad graikai – daltonikai. Oftalmologai, žinoma, nematė pagrindo manyti, kad graikų akys buvo kitokios sandaros. Tai greičiau buvo nulemta to, kad pasigaminti ryškią, gražią žalią spalvą nebuvo taip paprasta, o suprasti, kad, sumaišius geltoną ir mėlyną, gimsta žalia, teko palaukti net Romos imperijos laikų. Tik Pompėjos dailininkai, tapydami freskose miškus, upes ir sodus, išmoko vieną spalvą dengti kita ir suprato, kaip išgauti gaivą, sodrią, švelnią žalią.

Žalia tapo išskirtine, sakraline Islamo spalva. Tai – švenčiausia spalva, todėl, pavyzdžiui, ji palaipsniui išnyko iš kilimų: garbinama spalva nemindžiojama kojomis.

Kodėl daugelyje šalių žalia tapo medicinos ir farmacijos emblemų spalva, gali atsakyti istorija. Nuo antikos laikų buvo siūloma ilsinti akis žiūrint pro žalią stiklą ar smaragdą. Tai – gydanti, raminanti spalva. Iš smaragdo miltelių buvo gaminami gydomieji tepalai akims.

Kodėl merginos Lietuvos kaime prie savo galvos apdangalų siūdavo bent vieną žalią kaspiną, gali paaiškinti nuo viduramžių gaji tradicija taip išreikšti meilę, įsimylėjimą arba pasiruošimą būti mylimai.

Lankytojai parodoje, žiūrėdami į daugiau nei 200 meno ir gamtos objektų, stebėdami „Sengirės“ vaizdus M. Survilos filme, ne tik pailsins akis, bet ir galbūt susimąstys apie įvairias žalios spalvos reikšmes, simbolius ir svarbą jų asmeniniame gyvenime. Parodą lydės didelė renginių, susitikimų, paskaitų, koncertų programa, kuri startuos nuo rudens sezono.

Parodos kuratorės: Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė

Koordinatorė: Nijolė Adomavičienė

Parodos architektas: Saulius Valius

Parodos dizainerė: Vilma Bražiūnaitė

Parodos grafikos dizaineris: Jonas Vaikšnoras

Katalogo dizainerė: Lina Bastienė

Parodos partneriai:
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, MO muziejus, Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, Všį „Sengirė“, Vilniaus universiteto Geologijos muziejus, Vilniaus universiteto herbariumas Gyvybės mokslų centre

Eksponatus skolino:

Aistė Ambrazevičiūtė, Žygimantas Augustinas, Giedra Dagilienė, Agnė Gintalaitė, Justina Gražytė, Eglė Grėbliauskaitė, Paulius Juška, Eglė Kunčiuvienė, Raimondas Paknys, Auksė Petrulienė, Mindaugas Rasimavičius, Simona Rukuižaitė, Rūta Spelskytė, Indrė Spitrytė, Mindaugas Survila.

Paroda veiks: 2023 06 22 – 12 31

Maloniai kviečiame.