Pamarios stebuklai laukia Nemuno deltos regioniniame parke

Atvykę į Pamario kraštą išvysite unikalią Nemuno deltą su savo pagrindinėmis atšakomis Atmata ir Skirvyte ir jų apsupta sala Rusne. Šį kraštovaizdį kuriantis vanduo – tai įvairiapusis susipynusių upių, ežero – lagūnos Krokų lankos ir daugybės kitų mažesnių ežerų žaidimas. Šalia esti dar ir senų upių vagų, pelkių ir liūnų. Ypač didelių pavasarinių potvynių metu regioninis parkas suteiks Jums nepamirštamų įspūdžių. Jūsų žvilgsnis galės netrukdomas keliauti didžiulėmis apsemtomis deltos pievomis, pilnomis retų vandens paukščių.
Delta yra įžymi tuo, kad čia gausu retų perinčių paukščių, bei svarbi kaip poilsio vieta keliaujantiems sparnuočiams. Pagal Ramsaro konvencijos kriterijus 1993 metais ji buvo įtraukta į tarptautinės reikšmės drėgnų vietovių sąrašą. Šis nepakartojamas, įvairiapusis regioninio parko kraštovaizdis, dar tebeturintis natūralią dinamiką, privalo būti išsaugotas.
Nemuno deltos aliuvinė lyguma, kurios reljefą pleistocente sukūrė paskutinio apledėjimo Nemuno žemupio ledyninė plaštaka. Vėliau šį paviršių performavo prieledyniniai patvenktiniai ežerai ir deltinė akumuliacija. Visus šiuos procesus lydėjo nepaliaujamas netektoninis grimzdimas (šio proceso aktyvumas šiuo metu siekia 1–2 mm per metus).
Nemuno deltos regioninis parkas – tai protakų raizgalynė, unikalios salos, užliejamosios pievos, pamario pelkės ir miškai. Deltą kiekvieną pavasarį, o ne retai ir viduržiemiu, užplūsta potvynio vandenys. Tada dešimtys hektarų pievų ir laukų atsiduria po vandeniu, o išsibarsčiusios sodybos pasiekiamos tik valtimis. Pagal Ramsaro konvenciją 1993 m. Nemuno delta įtraukta į tarptautinės svarbos pelkių sąrašą.
Parko plotas – 29 013 tūkst. ha, iš jo miškai sudaro 10,3 %, vandens telkiniai – 17,3 %, pelkės – 13,0 %, žemės ūkio naudmenos – 51,6 %, gyvenvietės – 0,6 %, kita – 7,2 %. Jis apima Nemuno deltos dalį su Ventės ragu, Rusnės sala, prisišliejusiomis Ragininkų, Galzdonų salomis, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalos, Rupkalvių Medžioklės pelkėmis.
Nemuno deltos regioninio parko teritorija beveik visa (išskyrus Ventės rago nuošlaitę) priklauso Nemuno baseinui. Pagrindinės upyno arterijos – Nemuno upės (tiksliau Rusnės – Skirvytės – Tiesiosios) farvateris (apie 35 km ilgio) sutampa su pietine regioninio parko riba. Šiaurinė parko riba taip pat susijusi su upėmis: Minijos žemupiu bei kairiuoju Minijos intaku Teneniu. Pietryčiausiame parko teritorijos pakraštyje tarp Šilininkų ir Galzdonų salos įsiterpia dešiniojo Nemuno intako Veržės (Veižo) upės žiotys.
Per Nemuno deltos regioninio parko teritoriją teka Leitė, Voryčia (Rusnės dešinieji intakai); Šyša, Minija (Atmatos dešinieji intakai), Minijos žiotinė atšaka Upaitė (įtekanti į Kniaupo įlanką), Aukštumala (Atmatos protaka į Krokų Lankos ežerą), Pamatukas, Kampė, Kurpinė (Krokų Lankos mažieji intakai), Purvalankis (ežero protaka į Minijos upę), kanalizuotas kairysis Šyšos intakas Rupkalvė.

Nemuno deltos regioninio parko ežerai užima 909,1 ha plotą. Pagal savo kilmę šie ežerai skirstomi į 3 grupes: lagūninius, senvaginius (žiogius) ir aukštapelkinius. Pirmiesiems priskiriama Krokų Lanka, tyvuliuojanti 787 ha plote. Tai pats didžiausias regioninio parko ežeras: jo ilgis – 4,1 km, didžiausias plotis – 3,3 km, didžiausias gylis – 2,5 m. Ežero krantai žemi, smėlėti, šiaurinėje dalyje užpelkėję. Krokų lankos atabradas beveik ištisai apaugęs meldų, nendrių, švendrų juosta.

Savitą grupę sudaro Aukštumalos aukštapelkiniai ežerokšniai, dauguma kurių susitelkę išgaubtame pelkės viduryje ir nepažeistoje rytinėje dalyje (bendras jų plotas apie 16 ha).

Nemuno delta – vienintelė teritorija Lietuvoje, kur ne gruntinis vanduo maitina upes, o atvirkščiai – upių vanduo filtruodamasis per krantus papildo gruntinį vandenį.
Pamariui yra būdingi pavasario bei rudens–žiemos potvyniai, kada apsemiami ištisi vasarinių polderių plotai, išskyrus Ventės rago moreninį kalvagūbrį, žiemos polderius bei vasaros polderių santykinai aukštesnes vietoves. Pavasario potvyniai Nemuno žemupyje prasideda maždaug kovo 19 d. Vidutinė potvynio trukmė – 16 dienų, maksimali – 51 diena.
Parko teritorijoje sutinkamos 6 retos augalų bendrijos (pretendentai į augalų bendrijų Raudonąją knygą). Daugiau negu 430 aukštesniųjų augalų rūšių užfiksuota parko teritorijoje. Labai vertingos botaniniu požiūriu deltos aukštapelkės sukuria sąlygas unikalioms augalų bendrijoms, nes tai yra vienintelės tokio tipo deltinės aukštapelkės, sutinkamos Lietuvoje.
Parko teritorijoje aptikta 294 paukščių rūšių (90% Lietuvos ornitofaunos). Deltos biotopų įvairovė, maisto gausa, migracijos kelias nulėmė ir tai, kad iš 325 Lietuvoje aptiktų paukščių rūšių 20 stebėtos tik Nemuno deltoje. Šis sąrašas kiekvienais metais pasipildo 1–2 naujomis rūšimis. Migracijų metu čia apsistoja apie 60% (daugiau nei 50 000 individ.) baltakakčių žąsų, 46% smailiauodegių ančių, 15% jūrinių erelių, 11% gaidukų Europinės populiacijos, 50–60% (2–3,000 individ.) Vakarų Europoje žiemojančių gulbių giesmininkų ir daug kitų vandens bei pelkių paukščių. Delta pasižymi ne tik kaip migruojančių paukščių poilsio bei maitinimosi vieta, bet kartu kaip svarbi daugelio retų paukščių perimvietė. Perint aptiktos 169 paukščių rūšys, dar 14 gali perėti. Tarp jų yra rūšių, kurios Lietuvoje peri tik čia – smailiauodegė antis, avocetė. NDRP yra didžiausia Lietuvoje perinčių griežlių populiacijos dalis, t.y. apie 10% arba 0,3% europinės populiacijos, meldinių nendrinukių – 15% Lietuvos ir 1% europinės populiacijos. Šios dvi rūšys yra įtrauktos į globaliai nykstančių paukščių sąrašą. Kandidatų į šį sąrašą jūrinių erelių ir stulgių deltoje peri atitinkamai 25% ir 75% Lietuvos ir 0,2% ir 0,03% europinės populiacijos. Deltoje peri daugiau negu pusė Lietuvoje perinčių juodkrūčių bėgikų, kurie priklauso Lietuvos raudonosios knygos I kategorijai, iš antros kategorijos daugiau nei pusė peri juodkaklių kragų, gaidukų, griciukų. Čia yra didžiausios Lietuvoje juodagalvių kirų, baltasparnių žuvėdrų ir ausuotųjų kragų kolonijos, peri 169 baltųjų gandrų poros.
Tarptautiniu mastu svarbios kaip migruojančių gulbių giesmininkių susitelkimo vietos yra: pievos tarp Stankiškių ir Mingės kaimų, Kintų žuvininkystės ūkis, pievos tarp Minijos upės ir Krokų Lankos ežero. Nacionaliniu mastu svarbios paukščiams vietos: Kniaupo įlanka (peri pilkosios žąsys, avocetės, ūsuotosios zylės), Rusnės žuvininkystės tvenkiniai (juodakakliai kragai, pilkosios, smailiauodegės antys, avocetės), Krokų Lankos ežeras (jūriniai ereliai, balinės pelėdos, meldinės nendrinukės), Žalgirių miškas (jūriniai ereliai, pelėdikės, didieji apuokai) ir kt.

Nemuno deltos regioninio parko direkcija. 
Kuršmarių g. 13, Rusnės mstl., Rusnės sen., Šilutės r. sav., LT-99349 
Tel. (8-441) 75050, (8-441) 58154
El. paštas info@nemunodelta.lt