O Bijotuose labai gražiai tebegyvena Dionizas Poška

„Bardžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų, parnešts iš ąžuolyno, čion  esmi padėtu. Tikras vards mano buvo Baublys, Dievu garbints buvau. Nuteriojęs tėvystę, suvytau, sudžiūvau. Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos, o dabar many gyven Dionyzas Poškas“, – šie žemaičių bajoro Dionizo Poškos žodžiai daugelį nuo mokyklinio suolo lydi.
Miestelio ašis – Baubliai
Su Ši;a;ės rajono, Bijotų seniūnijos seniūnu Steponu Jasaičiu susitinkame prie muziejaus. Tądien šilališkiai Dionizo Poškos muziejaus salėje susitiko su Ministru Pirmininku Algirdu Butkevičiumi. Ir premjeras turėjo jiems ką pasakyti, ir šilališkiai ko pasiteirauti, ypač, kai rajono ūkininkai verčiasi gyvulininkyste, tad esamos pieno ir mėsos supirkimo kainos – tiesiausias kelias į žlugimą. Žinoma, Šilalės rajonas turi ir kuo pasidžiaugti. Rajono meras Jonas Gudauskas peržvelgė rajone įgyvendintus ES programų finansuojamus vandentvarkos, pastatų modernizavimo ir kitus projektus.  Ne viena dešimtis milijonų eurų investuota. Pasinaudojant ES parama sutvarkytas ir Dionizo Poškos muziejus Bijotuose. Baubliai aprengti stiklo rūbu, išvalyti tvenkiniai, sutvarkyta aplinka. Atgimė ir buvęs mokyklos pastatas, statytas 1935 metais. Dabar jame ir muziejus, ir miestelio biblioteka su interneto skaitykla išsitenka.
„Kai pradėjo šį kompleksą renovuoti, prisiminiau tėvo pasakojimą, kad pastačius mokyklą, vyko didelės iškilmės. Tėvas pasakojo, kad kažką į mokyklos pamatus tądien įdėjo. Nusprendžiau išsiaiškinti, kas įdėta. Apėjau visą pastatą. Vienoje vietoje lyg kokia anga užmūryta. Pasikviečiau bičiulį. Mudu atsargiai pradėjome mūrą ardyti. Žiūriu, butelis. O jame įdėtas raštas, kuriame nurodyta mokyklos pastatymo data,  dalyvavusieji jos šventinime. Nenusakomas jausmas apėmė. Jei tėvas būtų gyvas, būtų žmogus apsidžiaugęs. Dabar tas raštas saugomas muziejuje. O šio rašto kopiją, pridėję kitą, kuriame pasirašė atnaujinus Baublius ir mokyklos pastatą surengtoje šventėje dalyvavę svečiai, tarp jų ir tuometinė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, sudėjome į butelį ir įdėjome į tą pačią vietą, palikdami pastato istoriją ateities kartoms“, – su žemaitišku santūrumu pasakoja seniūnas Steponas Jasaitis.
Gimęs ir augęs Bijotuose, lankęs mokyklą, kurioje dabar įsikūręs muziejus, seniūnas spėjo pajusti šios vietovės ypatingą dvasią. „Net nežinau, kas tą atmosferą sukuria. Gal čia augantys didžiuliai ąžuolai, klevai ir beržai, gal dar kažkas, – susimąsto pašnekovas ir apžvelgęs aplinką priduria. – Dvi eglutes dar mokyklos laikais pasodinome. Neauga. Vieną jau nupjovėme. Matyt, teks ir kitą pjauti.“
Netoli Baublių supiltos dvi kalvelės, pilaitėmis vadinamos. Jos atsirado 1930 metais, kai Lietuva minėjo Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Viena skirta Dionizui Poškai, kita – Vytautui Didžiajam. Toje vietoje, iš kurios buvo kasama žemė pilaitėms, atsirado tvenkiniai.
„Jei ne Dionizo Poškos Baubliai, Bijotai būtų paprasčiausias Žemaitijos kaimelis“, – sako vienuoliktus metus čia seniūnu dirbantis Steponas Jasaitis.
Nesuprastas romantikas
Bardžiais vadintas Bijotų dvaras minimas jau XVI amžiuje. Jis priklausė Poškų-Paškevičių giminei. Manoma, kad Bijotų pavadinimas atsirado, kai 1558 m. dvarą pradėjo valdyti Beata Paškevičienė, mat žemaičiai ją Bijata vadindavę.  
1790-1791 m. Bardžių palivarką ir aplinkines žemes iš kelių savininkų supirko rašytojas Dionizas Poška. Dalį įsigytų valdų jis gan greitai perleido tėvui, kuris nesuprato sūnaus ir santykiai tarp jų klostėsi ne patys geriausi. Tad netrukus atsirado du dvarai ir du pavadinimai. Dionizas Poška valdė Bardžių palivarką ir dalį Bijotų žemės, o jo tėvas  ir vėliau  sūnus Norbertas Paškevičius – Bijotus. Todėl D. Poškos dvaras vadinosi Bardžių-Bijotų dvaru.
Kaip pasakoja bijotiškių kraštietis profesorius Stasys Skrodenis, didelę savo veiklos dalį skiriantis Dionizui Poškai, apylinkėse augo daug didžiulių ąžuolų. Senieji žemaičių pasakojimai porina, kad kitados ąžuolų šakomis buvę galima toli nueiti. Iš Bijotų kilęs Dionizas Poška laiške prof. Ivanui Loboikai 1824 m. aprašė Baublio istoriją. Dvaro žemėje ant Vyšniakalnio  augęs vienas labai storas ir galingas ąžuolas.  Stiprūs vėjai, pakliuvę į to seno ąžuolo dreves, ošdavo ir lyg baubdavo. Galimas daiktas, taip atsirado jo vardas Baublys.  „Dionizas Poška spėjo, kad tas pavadinimas bene bus kilęs iš lietuvių ir žemaičių pagoniško medaus dievaičio Bubilo vardo. Taip pat jis spėjo, kad prie to ąžuolo pagonybės laikais galėjo būti aukojamos aukos ir meldžiamasi“, – sako profesorius.
Prisiminimuose teigiama, kad dar 1811 metais ąžuolas Baublys buvęs su lapais, bet jie buvo mažyčiai, silpni, o daugiau nei pusė šakų jau buvo nudžiūvusių. „Vis dėlto Dionizas Poška  neketinęs kirsti tokį veteraną. Bet nelaimei, po ąžuolu lapės įsitaisiusios urvus. Piemenys pabandę jas išrūkyti ir pakišę po medžio šaknimis degančių šiaudų gniūžtes. Jie ąžuolo vos nesudegino. Bet pastebėjus dūmus, gaisras buvo užgesintas, – istoriniais faktais dalijasi profesorius Stasys Skrodenis. – Dionizas Poška, kaip teigiama jo raštuose, pabūgęs, kad koks nors piemuo jo nesudegintų, 1812 m. kovo mėnesį ąžuolą nukirsdino, ketindamas pasidaryti altaną. Ąžuolo vidurys apačioje šiek tiek buvo papuvęs, bet aukščiau visai sveikas. Baudžiauninkams padedant. ąžuolo kamieno dalys buvo parritintos į dvaro kiemą. Perpjautame kamiene Dionizas Poška kartu su žemaičių vyskupu Giedraičiu suskaičiavo  700 ir kelias dešimtis matomų rievių, o dalies nebuvo galima įžiūrėti. Tai rodė, kad medžio būta apie 1000 metų senumo. Ąžuolo apimtis siekė 12,5 metro.“
Nukirstas medis buvo supjaustytas į tris dalis. Ant storiausios dalies , pastatytos darželyje netoli gyvenamojo namo, buvo uždėtas šiaudinis stogas. Altanos sienoje  iškirstas langelis, įstatytos ąžuolinės durys. Jame rašytojas įsirengė kambarėlį. Pagerbdamas tūkstantmetį ąžuolą, savo altaną rašytojas taip pat pavadino  Baubliu. Taip gimė pirmasis lietuvių senienų muziejus. Po kelerių metų pastatė ir antrąją kiek mažėlesnę altaną, savo eilėse ją vadinęs Baublio broliu. Baublyje laikė iškasenas iš žemaičių kapų, riterių šarvus, šalmus, turėjo numizmatikos, papuošalų, buitinių daiktų rinkinį, apie 200 knygų bibliotekėlę.
Kaip teigia profesorius, apie Dionizo Poškos  muziejų daug rašė anuometinė Vilniaus ir Varšuvos spauda. Čia lankėsi poetas Adomas Mickevičius, istorikai Ivanas Lobojka, Tadeušas Čackis ir kiti ano meto garsūs žmonės. Lietuvos istorijos klausimais su Dionizu Poška konsultavosi Vilniaus universiteto profesoriai. Šio bajoro dvaras buvo antrasis kultūros židinys Lietuvoje po Vilniaus universiteto. Toks unikaliai įkurtas muziejus, kuriame sujungta mitologija ir kultūra buvo ir tebėra vienintelis Europoje.
D. Poškos memorialinis muziejus yra kompleksinis Lietuvos kultūros paveldo objektas ir saugomas valstybės. Be Baublių jam priklauso D. Poškos vandens malūnas, jo brolio Norberto Paškevičiaus dvaro parkas ir naujai apsodintas ąžuolais Vyšniakalnis.
„Nuo 1962 m. Baubliai priklausė Šiaulių „Aušros“ muziejui. Atvažiuoja į rajoną kokie svečiai, rajono vadovai man skambina: būk geras, pasirūpink, kad būtų aplink Baublius pašienauti. Teritorija seniūnijos, bet plotas – ne seniūnijos. Baublių perdavimas šilališkiams nuėjo iki Seimo. Mums labai padėjo tuometinis Seimo narys Zigmantas Balčytis“, – Baublių perdavimą  Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui istoriją prisimena seniūnas.
Galimybės neišnaudotos
Gražiai sutvarkytas Bijotų muziejus, graži aplinka sulaukia nemažai lankytojų. Ypač vasarą. „Atvažiuoja turistiniai autobusai. Nemažai užsuka ir pavienių lankytojų. Esame labai geroje vietoje. Tik kilometras nuo autostrados Vilnius-Klaipėda. Tik kol kas to neišnaudojame. Juk Bijotai galėtų tapti labai dideliu traukos objektu, jei prie muziejaus atsirastų daugiau pramogų. Prie mašinų stovėjimo aikštelės įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Ne sykį pastebiu, kad vos išlipę iš autobuso, vaikai pirmiausia į ją nubėga, o tik paskui eina Baublių apžiūrėti. Tas pats ir su suaugusiais. Žmonėms reikia pramogų. Reikia pavalgyti. Galbūt kiti sugalvotų čia praleisti ir kelias dienas, jei būtų kur permiegoti“, – vieną po kitos Steponas vardina neišnaudotas galimybes, vildamasis, kad atsiras verslus žmogus, kuris ras būdų šios vietos patrauklumui padidinti.
Tikimasi, kad Bijotuose suaktyvės ir mokslinė-kultūrinė veikla, kuri taip pat sudarytų palankesnes sąlygas verslui vystytis.
Miestelį puošia skulptūromis
Prieš 20 metų buvo įkurta Bijotų seniūnija. Miestelyje išklikęs dvarininkų Paškevičių parkas. Tiesa, ilgus metus nelabai kaip prižiūrimas, dabar jis tapo miestelio rekreacijos zona.
„Kai pradėjome tvarkyti Paškevičius parką, pirmiausia buvusio dvaro teritorijoje pastatėme baubliuką. Netoliese augo išpuvęs gluosnis. Mes jį nupjovėme, padarėme baubliuką, jame įdėjome ir atšviestą Dionizo Poškos poemą „Mužikas žemaičių ir Lietuvos.“ Tai lyg įžanga į rekreacinę zoną, kurioje statome poemos personažus perteikiančias medines skulptūras. Jas mums kuria tautodailininkas iš Vilniaus – Pranas Petronis. Jis į Bijotus atvažiuoja vasaromis. Ąžuolų pas mus auga nemažai, tad sukuria po porą skulptūrų, perteikiančių mužikėlių darbus. Dabar jau pastatyta penkios skulptūros, bet planuojame jų daugiau pastatyti. Ir vietiniai, ir svečiai čia mėgsta pasivaikščioti“, – miesteliu pasidžiaugia seniūnas.
Šalia parko – naujai restauruota seniūnijos laisvalaikio salė, puošianti miestelio centrą, taip pat ant kalniuko švyti ir Bijotų Dionizo Poškos pagrindinė mokykla.
Bernelių mišios – prie lurdo
Bijotai neturi savos bažnyčios. Artimiausia – Girdiškės bažnyčia. Tai vienintelė bažnyčia Lietuvoje, pašvęsta Švč. Mergelės Marijos Snieginės garbei. Originalumu ir unikalumu išsiskiria šoniniai Girdiškės bažnyčios altoriai, padaryti iš natūralaus dydžio nužievintų ąžuolo kamienų ir šakų. Ąžuolinius altorius sukūrė puikiai išmanęs statybų ir medžio meistrystės darbus, daug metų dirbęs Girdiškėje kunigas Kazimieras Andriukaitis.
„Buvo likę Norberto Paškevičiaus dvaro pamatų akmenys. Žmonės juos ėmė tampyti, tad nutarėme vietoj buvusios dvaro koplytėlės pastatyti lurdą. Mūsų seniūnijoje gyvena du akmentašiai. Sukurti projektą man padėjo Jonas Rukas. Organizavome rinkliavą. Žmonės suaukojo apie 11 tūkst. litų. Padėjo verslininkai. Pernai artėjant Kalėdoms, nutarėme prie lurdo surengti Bernelių mišias. Verslininkas, kilęs iš Bijotų, Arūnas Rimkus skyrė 1000 eurų, mes nuvažiavome į Lenkiją ir nusipirkome prakartėlę. Virginijus Gailius padovanojo tvartelį. Ir nors Kūčių vakare lijo, žmonių labai daug prisirinko. Ir šiemet rengsime Bernelių mišias, nes žmonėms patiko ir jie nori, kad tai taptų Bijotų tradicija, – planais pasidalija seniūnas. – Keičiame šventes. Anksčiau švęsdavome Jonines. Bet tai ne šventė, o masinis pagėrimas. Keli Jonai seniūnijoje, o geria vos ne visa seniūnija. Nusprendėme trečiąjį liepos šeštadienį rengti kraštiečių šventę. Šiemet kartu ir seniūnijos 20-metšį paminėjome. Kadangi Bijotų seniūnija yra išsidėsčiusi tarp keturių parapijų, rengiame adventinę popietę, į kurią pasikviečiame visų parapijų klebonus. Žmonėms labai reikalingi dvasiniai pabendravimai.“
 
Genovaitė Paulikaitė
"Valstiečių laikraštis"