Nuo senųjų veislių saugojimo iki edukacinių programų

Biržų rajono ūkininkų Kristinos ir Jūrio Milišiūnų avių ūkis – vienas didžiausių Lietuvoje. Iš 1 170 avių, 1 072 – Lietuvos juodgalvės avys.  Už šios veislės avių saugojimą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą ūkininkams mokamos kompensacinės išmokos.

Moralinė paskata ir finansinė parama

„Jei laikai tik kelis gyvulius, be abejo, parama, skiriama nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimui, yra labiau moralinė paskata, bet kai banda didelė, išties gauni gana ženklią finansinę paramą, nes kompensacinės išmokos mokamos už paramos paraiškoje nurodytą gyvulių skaičių“, – patirtimi dalijasi Kristina Milišiūnienė.
Laikantiems senąsias avių veisles už kiekvieną sutartinį gyvulį mokama 187 eurų parama. Tačiau dalyvavimas nykstančių senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimo programoje yra ir nemenkas įsipareigojimas. „Pasirašydami paramos teikimo sutartį, įsipareigojome šešerius metus išlaikyti paraiškoje deklaruotą avių skaičių – 580 Lietuvos juodgalvių avių ir penkias Lietuvos šiurkščiavilnes avis. Tačiau pastarosios mums svarbios kaip sodybos puošmena ir galimybė svečiams parodyti, kaip ta veislė atrodo. Taip pat esame įsipareigoję kontroliuoti bandą, kad avys poruotųsi su tos pačios veislės avinu. Reikia žiūrėti, kad į bandą nebūtų įleidžiamas giminingas avinas, nes tada gali atsirasti apsigimimų. Taigi senųjų veislių saugojimas reikalauja kur kas daugiau darbo negu paprasta banda“, – sako ūkininkė.

Pradžia – trys avys

1989 metais baigusi studijas tuometinėje Veterinarijos akademijoje, Kristina gavo paskyrimą  į Biržų rajono Karolio Požėlos kolūkį. „Šis kolūkis laikė Lietuvos juodgalves avis, ir man, jaunai specialistei, teko vadovauti avių fermai. Taip į mano gyvenimą atėjo avys“, – šypsosi moteris.
Kadangi tai buvo kolūkių nykimo metas, o avininkystė tada neatrodė patraukli sritis, dalis bandos buvo parduota gyventojams,  dalis išvežama į Panevėžio mėsos kombinatą. „Trys avys atkeliavo ir į Jūrio tėvų sodybą. Jau tada Jūris pagal Valstiečių ūkio įstatymą buvo gavęs 50 ha ir ūkininkavo. „Žemės čia pakankamai derlingos, tad plėtoti gyvulininkystės neplanavome. Auginome linus, cukrinius runkelius. Kadangi esame prie Latvijos pasienio, dalį derliaus parduodavome latviams. Avys mums buvo tarsi žoliapjovė sodui ir įvairiems pakraščiams, kur sunku buvo žolę nupjauti, nuganyti. Kadangi aviena nebuvo paklausi, nelabai kam ir galėjome jas parduoti. Tad  avys po truputį dauginosi, kol atėjo tokia diena, kai reikėjo apsispręsti, ką su jomis mums daryti“, – avių ūkio kūrimąsi prisimena Kristina.
Kadangi avys buvo nupirktos su kilmės dokumentais, pasitarę su specialistais 1994 metais Milišiūnai įregistravo Lietuvos juodgalvių avių veislinę bandą. Tada jau buvo daugiau kaip dešimt avių. „Plėtoti veislinę bandą paskatino ir tuo metu atsiradusi nacionalinė parama – parduodavome avis kaip veislinę medžiagą ir dar gaudavome dotaciją. Vėliau atsirado parama veislinėms bandoms. Tačiau iki 2004 metų avininkystė mums buvo tik kaip pomėgis, – pasakoja ūkininkė. – Atsirado ir Europos Sąjungos parama. Pasinaudoję Nitratų programa nusipirkome techniką mėšlui tvarkyti. Ir šiandien su ta technika dirbame.“
Nuo 2010 metų avininkystė tapo svarbiausia Kristinos ir Jūrio Milišiūnų ūkio šaka. „Tada jau buvome nusipirkę ir pieninių, ir mėsinių avių. Nemažai Lietuvos juodgalvių parduodavome veislei. Tada turėjome apie 2 tūkstančius avių, – ūkio istoriją peržvelgia ūkininkė. – Tada vyras jau plėtojo ekologinį grūdų ūkį. Avių ūkis nebuvo ekologinis. O prieš kelerius metus turėjome apsispręsti: arba visas ūkis ekologinis, arba paprastas. Kadangi nebenorėjome chemizuoto ūkio, nusprendėme sertifikuoti ir avis.  Tik gaila, kad atsirado reikalavimas bandą perpus sumažinti, nors aiškiai matome, kad  turimuose plotuose laisvai išgyvena ir kur kas didesnė banda. Deja, jei paprastas ūkis viename hektare gali laikyti 15 avių, ekologinis ūkis – tik septynias.“

Populiarinimui – edukaciniai užsiėmimai

Kaip juokauja Kristina, edukacinės veiklos ji ėmėsi tik gavusi spyrį iš šono. Daugiau kaip prieš dešimt metų į jų ūkį pažiūrėti avių pradėjo prašytis Latvijos ūkininkai. Daug svečių į ūkį atveždavo ir buvusi Šukionių bendruomenės pirmininkė šviesaus atminimo Nijolė Šatienė. Ir konsultavimo tarnyba vis dažniau su ūkininkais į ūkį pradėjo užsukti. O dar turistinė firma iš Rygos paprašė jų grupes priimti.  „Tada svečius galėjome priimti tik ganyklose arba tvarte.  O ką daryti esant prastam orui? Jei atvažiuodavo iki dešimties žmonių, dar namuose juos galėdavau priimti, bet ką daryti, kai atvažiuodavo pilnas autobusas? Viską išbandėme. Ir į bendruomenės namus įsiprašydavome, ir palapinę kieme statydavome, kol nusprendėme pasinaudoti pažintimi su jurtas stačiusiu Antanu Poška. „Tada kaip tik Biržų rajono savivaldybė teikė paramą turizmui. Kartu su seserimi parengėme projektą. Jam įgyvendinti buvo skirta parama, už kurią pastatėme dvi vilna apšiltintas jurtas. Paskui už savas lėšas dar dvi jurtas pasistatėme“, – edukacijai sukurta baze patenkinta Kristina.
Būna dienų, kai jai tenka priimti po kelias grupes. Į Milišiūnų ūkį atvyksta ir vaikai, ir suaugusieji. Vieniems Kristina, pravesdama vėlimo pamokėlę, papasakoja, ką galima padaryti iš vilnos.  Kitiems surengia avių pieno ir sūrio ir iš avienos pagamintų gaminių degustaciją. Atvykusieji gali susipažinti su avių veislėmis, nes po kelias kiekvienos veislės avytes ganosi prie edukacijos užsiėmimams skirtos jurtos.  Vienoje jurtoje įrengta pirtis, kurios sienos ir gultai padengti storu vilnos sluoksniu.
„Kadangi projektą labai paskubomis rengėme, visko neapgalvojome. Pamiršome infrastruktūrą. Reikia susitvarkyti takus, įrengti mašinų stovėjimo aikštelę, teritorijos apšvietimą. Pastačius pirtį būtinas nuotekų surinkimas. Dar norime pastatyti namelį, kuriame įkurdintume avinukų ir dirbinių su avytėmis kolekciją. Prieš kelerius metus jų jau buvo per 600, o juk kolekcija pildosi. Atvykusiems svečiams, ypač vaikams, ji įdomi“, – planais dalijasi ūkininkė ir užsimena, kad visiems tiems sumanymams tikisi gauti paramos iš vietos veiklos grupės 2015–2020 metų strategijai įgyvendinti skirtų lėšų.
Kristinos Milišiūnienės edukaciniai užsiėmimai naudingi ir kaimo gyventojoms. Ūkininkė jų numegztas kojines, iš vilnos nuveltus paveikslus ir kitus vilnonius gaminius priglaudžia savo jurtoje, tad atvykusieji gali sužinoti, ką galima sukurti iš vilnos, ar įsigyti sau ar savo artimiesiems  šiltą suvenyrą.

Kristina Baltmiškė