Nuo politikos stebėtojo – prie aktyvaus politiko

„Niekada negalvojau dalyvauti politikoje. Kaip žmogui, man visada buvo svarbu žinoti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, bet tikslo pačiam eiti į politiką niekada nebuvo“,  – įsikalbėjus apie gyvenimo patirtis sako Panevėžio rajono savivaldybės vicemeras Edmundas Toliušis.

Klaipėdą pakeitė Panevėžys

Edmundas Toliušis gimė ir augo Klaipėdoje. Ten gyveno iki 18 metų, bet savęs tikru klaipėdiečiu nelaiko: mama – nuo Biržų, tėvas – nuo Šilutės.

Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, pradinio mokymo bei kūno kultūros specialybę. Kartu su studijomis atsisveikino ir su uostamiesčiu. „Studijas baigiau 1990 metais, tada dar egzistavo paskyrimai. Kadangi buvau vedęs panevėžietę, paskyrimą gavau į Panevėžio rajoną. Prisimenu, nueinu į mokyklą, tikėdamasis gauti18 savaitinių pamokų, o mokyklos direktorius man paaiškina, kad geriausiu atveju man gali duoti kokias aštuonias savaitines valandas. Negalėjau sutikti su tokiu pamokų skaičiumi. Juk ir būstu reikėjo pasirūpinti. Pažįstamas patarė pabadyti įsidarbinti policijoje, kuri tuomet dar milicija vadinosi. Tad 1990 metais savo darbinę karjerą pradėjau Panevėžio miesto apylinkės komisariate apylinkės inspektoriumi. Nors atlyginimas ir nebuvo didelis, bet buvau įrašytas į eilę butui gauti, – pasakoja Edmundas Toliušis. – Beveik ketverius metus dirbau apylinkės inspektoriumi. 1994 metais įsidarbinau Lietuvos akcinio inovacinio banko Panevėžio filialo inspektoriumi, o jam paskelbus bankrotą 1996 metais pradėjau dirbti „Lateritos“ direktoriumi. Po poros metų vėl sugrįžau į teisėtvarką. Studijavau viešąjį administravimą Mykolo Romerio universitete. 1998–2022  metais dirbau vyresniuoju inspektoriumi Panevėžio rajono policijos komisariato viešojoje policijoje, o nuo 2002 iki 2018 metų – Panevėžio apygardos probacijos tarnybos direktoriumi. Dirbdamas šiose pareigose nemažai reikalų turėjau su savivaldybėmis, seniūnijomis. Ne kartą pagalvodavau, kad norėčiau dirbti seniūnu. Ir ta slapta svajonė 2019 metais tapo realybe – tapau Panevėžio rajono Smilgių seniūnijos seniūnu. Tose pareigose dirbau iki tapau vicemeru.“

Dažnas turi tik vieną valdžios telefono numerį

Naujose pareigose prabėgo kiek daugiau nei ketveri metai. „Dirbdamas seniūnu pasijutau kur kas naudingesniu bendruomenei ir žmonėms nei ankstesniuose darbuose, – prisiminimais dalijasi pašnekovas. – Kiekviena darbo seniūnu diena buvo kaip naujiena. Problemų, su kuriomis susiduria seniūnijos gyventojai, gama yra labai įvairi – nuo anekdotinių situacijų iki labai rimtų. Prisimenu, buvau tik pradėjęs dirbti. Atėjo močiutė kažkokios pažymos. Nebepamenu, kokios. Kadangi seniūnijos raštvedė gyvena tame pačiame kaime, kaip ir močiutė, sakau, išrašysime pažymą, o vakare raštvedė ją atneš į namus. Močiutė žiūri į mane ir sako: vaikeliuk, tu manęs nesupratai, man dabar pažymos reikia, nes po 15 minučių išeina keleivinė. Ir ką, mečiau viską ir puoliau rašyti pažymos. Ar mieste tai įsivaizduojama? Kuri įstaiga mieste per dešimt minučių išrašytų pažymą? Rajono gyventojai, palyginti su miesto, valdžią turi arčiau savęs – tai seniūnijos. Seniūnas viską turi žinoti, nes dalis seniūnijos gyventojų turi tik vieną valdžios telefono numerį – seniūno ir per tą numerį sprendžia visas problemas. Prisimenu, paskambino močiutė, klausia, kuriomis valandomis ginekologė priiminėja. Ką daryti? Sužinojau.

O žiemą – snygis, visiems reikia važiuoti. Jau iki darbo sulauki keliasdešimt skambučių, kad kelias nepravažiuojamas. Pagal nustatytą tvarką žvyrkeliai valomi paskutinieji, o juk jais žmonės važiuoja į darbą, vaikai – į mokyklą. Prašai seniūnijoje gyvenančių  ūkininkų, kad padėtų nuvalyti kelius, ir, ačiū Dievui, kad Smilgių krašte gyvena daug draugiškų, savo kraštą mylinčių žmonių. Kartu su jais palyginti greitai išspręsdavome tokias žiemos problemas.“

Būta ir kuriozinių situacijų. Edmundas juokauja, kad dirbant seniūnu jam pirmiausia padėjo išgarsėti… varnos. „Per įvairias žiniasklaidos priemones praėjo informacija, kad Smilgių seniūnas nesusitvarko su miestelio kapines užpuolusiomis varnomis Kovojau kovojau, bet taip su jomis ir nesusitvarkiau, – nusijuokia vicemeras, o po replikos, kad ir varnos turi teisę gyventi šiame pasaulyje, tęsia. – Įdomiausia, kad žmonės dėl tų varnų suskirstė. Pusę žmonių sakė, kad varnos turi teisę gyventi, kad negalima kapinėse augančių medžių pjauti, nes medžiui užauginti reikalingi dešimtmečiai, kita dalis – kad varnos teršia kapines, apdergia artimųjų kapus. Ypač tuo piktinosi toliau gyvenantys ir rečiau artimųjų kapus lankantys žmonės. Išties kiekvienas žmogus yra pats sau svarbiausias. Ir kai tai supranti, lengviau dirbti. Pats save pastatai į to žmogaus vietą ir sprendi.“
Paklaustas, ar tapęs vicemeru nepasigedo buvusio žmonių artumo, nuoširdžiai prisipažįsta: „Pasigendu. Nors dar vos ne kasdien sulaukiu skambučių, skirtų seniūnui. Jei galiu, padedu žmogui.“

Iššūkiai ir problemos

„Kai prieš porą metų Povilas Žagunis nusprendė nebedalyvauti mero rinkimuose, pasikvietė mane ir sako: „Edmundai, žinau tavo nuostatą, bet…“ Įsitraukimas į aktyvią politinę veiklą man buvo didžiulis iššūkis. Tik po kelių pokalbių sutikau. Po to šeima su manimi dvi savaites nekalbėjo, – apie savo kelio į politiką pradžią pasakoja Edmundas Toliušis. – Netrukus ir rinkimai prasidėjo. Nors rinkimų kampanija man ir baisiai atrodė, bet per tris jos savaites Panevėžio rajoną pažinau geriau nei per ketverius darbo seniūnu metus. Tai buvo dar viena patirtis į mano gyvenimo taupyklę, o kol yra patirčių, tol žmogus gyvas.“

Politikos naujokui mero rinkimai buvo gana sėkmingi. Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos kandidatas pateko į antrąjį turą. Antrajame ture už jį balsavo  beveik 35 proc. rinkimuose dalyvavusių Panevėžio rajono rinkėjų. Po antrojo turo išrinktas meras Antanas Pocius teigė, kad Panevėžio rajone su rinkimais baigėsi politikavimas ir kad prasideda darbas, kai sprendžiant rajono problemas ištirpsta partiškumas. Tada meras prasitarė, kad vicemero pareigas siūlys buvusiam savo varžovui Edmundui Toliušiui.

Balandžio 26 dieną Edmundas Toliušis tapo vicemeru.  „Man meras pavedė, kaip mes sakome, kietąsias sritis: keliai, statybos, infrastruktūra ir kitos panašios sritys, bet tenka spręsti labai įvairias problemas.  Ir šiandien, kai susitarėme pasikalbėti, grįžau iš šeimos, kurių šulinyje prapuolė vanduo. Su specialistu sprendėme, kaip padėti žmonėms, – pasakoja pašnekovas. – Panevėžio rajonas labai turtingas bendruomenėmis, sodų kooperatyvais, kultūros centrais, bibliotekomis. Tai vienam stogas varva, kitam – grindys krenta, tretiems dar kitokios problemos kyla. Kad ir „Rail Baltica” nauja vėžė. Vėžė planuojama šalia tankiai apgyvendintų  priemiestinių teritorijų. Tai siejasi su įvairių žmonių, bendruomenių interesais. Žmonės kreipiasi į savivaldybę ir piktinasi, jog tik dabar sužinojo, kad naujoji vėžė eis pro Panevėžio miestą. Savivaldybė pastatyta prieš faktą, bet, kiek leidžia galimybės,  stengiamės žmonėms padėti. Rugpjūčio 10 dieną  Panevėžio rajono  savivaldybė, reaguodama į gyventojų  reiškiamą susirūpinimą  dėl  projekto „Rail Baltica” geležinkelių infrastruktūros Panevėžio geležinkelio mazgo specialiajame plane numatomos papildomos vėžės, įrengiant tarptautinę Panevėžio miesto stotį, organizuoja suinteresuotų  asmenų ir projekto užsakovų, rengėjų bei projektuotojų viešą susirinkimą, į kurį pakviesti Susisiekimo ministerijos, AB „LTG Infra”, UAB „Kelprojektas” atstovai.“

Pašnekovo teigimu, skaudi problema – kelių priežiūra. Rajone nemažai žvyrkelių. Pasak pašnekovo, dirbdamas seniūnu pastebėjo, kad savivaldybės keliai žymiai geriau prižiūrimi negu respublikinio pavaldumo. Ir tam yra labai konkretus paaiškinimas: seniūnijos kelius greideriuoja atsižvelgdami į oro sąlygas, o Lietuvos automobilių kelių direkcija – pagal grafiką. Ir apskritai, kaip pastebi pašnekovas, šalyje kelių būklė per pastaruosius kelerius metus smarkiai suprastėjo.

„Be abejo, nemažai iššūkių kelia ir naujas Vietos savivaldos įstatymas. Keitėsi mero, administracijos direktoriaus funkcijos, bendravimas su taryba. Daug nematomų problemų. O kur dar ministerijų savivaldai deleguojamos funkcijos. Kad ir nuo liepos 1 dienos savivaldai perkeltas smurto artimoje aplinkoje problemos sprendimas. Jei matoma, kad smurtautojas negali būti su šeima ir neturi kur gyventi, gyvenamąjį plotą jam privalo suteikti savivaldybė.  Reikia kažką įrenginėti, bet lėšų nedavė. Dabar madinga – nuleidžia iš viršaus funkciją, bet be lėšų, – darbus ir iššūkius peržvelgia Panevėžio rajono vicemeras Edmundas Toliušis. – Gerai, kad žmonės rūpinasi aplinka, kurioje gyvena. Nesuprantu, kuo vadovaudamasi šalies valdžia aiškina, kad kaimas miršta. Susidaro įspūdis, kad tokie politikai toliau Vilniaus Gedimino prospekto nėra nukeliavę. Tegul pasižiūri, kokios šventės rengiamos miesteliuose. Kai dirbau Smilgiuose, nemačiau prirakinto dviračio ir vagysčių nebuvo. Parduodamų namų rajone nerasi. Jei atsilaisvina, jis labai greitai nuperkamas. Kaimas tikrai nemiršta. Jei dar nebūtų tokių reformų, kaip Tūkstantmečio mokyklos, mokinių skaičius klasėje, kaimas būtų dar gyvesnis. Šiandien 20 km atstumas jau nieko nebegąsdina.“

Pasiteiravus apie tikslus, kurių norėtų pasiekti dirbdamas vicemeru, pašnekovas ilgai nesvarsto. „Norėčiau, kad Panevėžio rajone būtų gera gyventi. Berods, pernai buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo apie 700 žmonių. Iš jų 85 proc. į klausimą, ar gera gyventi Panevėžio rajone, atsakė TAIP. Mano tikslas, kad tas skaičius nesumažėtų ir visa komanda to siekiame, džiaugiuosi, kad savivaldybės vadovų prioritetai sutampa“, – sako Panevėžio rajono vicemeras Edmundas Toliušis.

Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovo asm. archyvo ir jp.lt