Nuo avantiūros iki ekologinio avininkystės ūkio

„Pradėti kurti avininkystės ūkį buvo tiesiog avantiūra, – pasiteiravus, kaip daugiau negu dešimtmetį Vilniuje gyvenančiai teisės mokslus baigusiai moteriai kilo mintis kurti avininkystės ūkį, nusijuokia Molėtų rajono ūkininkė  Kristina Gražytė-Satkūnė. – Tiesa, tam buvo šiokios tokios sąlygos. Abu su Vaidu esame kilę iš to krašto.“
Pašaukti diedukų
Ūkis, kuriame Kristina ir Vaidas plėtoja avininkystę, yra įsikūręs prie Dūrių ežero, Bimbirių kaime. „Ir mano močiutė buvo Bimbirytė, – simbolišką šeimos sąsają su kaimu pristato Kristina. – Močiutė nuo gimimo iki mirties tame kaime gyveno. Aš pas ją vaikystės vasaras leisdavau. Vaido diedukai irgi netoliese gyveno – kitoje pusėje ežero. Vaidas pas juos svečiuodavosi.“
Mirus Kristinos diedukams, liko jų sodyba ir šiek tiek žemės. „Iš pradžių su Vaidu prie ežero pasistatėme vasarnamį. Tada galvojome: pavasarosime kaime ir grįšime į Vilnių, – apie pirmuosius žingsnius link ūkininkavimo pasakoja Kristina ir priduria, kad tada net minčių nebuvo kurti avininkystės ūkį. – Mes su Vaidu labiau apie kaimo turizmą galvojome. Ir pirmąsias vokiečių merinosų veislės avytes pirkome galvodami apie turizmą. Šios avytės baltos, o dar žinojau, kad merinoso vilna švelnesnė nei kitų avių.“
Jie įvertino ir tai, kad tai ramaus charakterio, lengvai valdomos, nesezoninės rujos ir puikia mėsos kokybe bei išeiga pasižyminčios avys.
Kai Kristina ir Vaidas nusprendė sodybą papuošti avytėmis, atsirado ir žmogus, galintis jas iš Vokietijos parvežti.  Tad jau pirmąją vasarą jauna šeima įsigijo 15 merinosų. „Rudenį išvažiavome į Vilnių. Jas prižiūrėjo tas pats žmogus, kuris jas ir parvežė. Avis laikėme sename močiutės tvartelyje.  Visiškai kaimiškai. Nupirktas šienas, vanduo iš šulinio“, – sako Kristina.
Be paramos – nebūtų ūkio
Avytės puikiai pražiemojo, ir Kristina ir Vaidas nusipirko dar 15 merinosų. „Kai pirkome pirmąsias avytes 2013 metais, įregistravome ūkį, tad  2014 metų gruodžio mėnesį pateikiau paraišką paramai jaunųjų ūkininkų įsikūrimui. 2015 metais pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą mums buvo skirta 40 tūkstančių eurų parama. Ja pasinaudodami nusipirkome pirmąjį žemės ūkiui plėtoti pirkinį – traktorių.“
Kitais metais jaunieji ūkininkai nusprendė pasinaudoti parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“. Avininkystės ūkio plėtrai jiems buvo skirta 15 tūkst. eurų parama. „Pasinaudodami gautomis lėšomis nusipirkome smulkintuvą, žoliapjovę ir skutiką.  Taigi jau turėjome šiek tiek technikos ir padargų pievoms apdirbti. Tada jau didinome ir dirbamos žemės plotus. Dabar dirbame apie šimtą hektarų, iš kurių arti 40 hektarų nuosava.  Didžiąją dalį ploto užima pievos. Avytėms šerti apie 13 hektarų apsėjame avižomis, kviečiais. Ir avyčių banda didėja. Dabar jau pasiekėme porą šimtų“, – ūkio pokyčius apžvelgia Kristina Gražytė-Satkūnė. 
Didėjantis ūkis reikalavo daugiau ir investicijų. Ūkininkai nutarė teikti dar vieną paraišką ir pagal 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Investicijos į žemės ūkio valdas“ gauti dar vieną paramą avininkystės ūkio plėtrai. 2016 m. jiems buvo skirta daugiau kaip 48 tūkst. eurų parama. „Tada labai pasistūmėjome  į priekį. Nusipirkome grėblį, presą, vyniotuvą, dvi – didelę ir mažą – priekabas, avių rūšiavimo įrangą. Pasidarėme du didelius aptvarus avims, – parama džiaugiasi ūkininkai. – Įgyvendinę tą projektą, teikėme dar vieną paraišką. 2017 metais gavome beveik 30 tūkstančių eurų Bimbirių ūkiui modernizuoti. Pirkome pajėgesnį grėblį, vartytuvą. Kadangi mūsų ferma sena ir žema, į ją su traktoriumi negalima įvažiuoti. Rankomis ridenti rulonus nėra paprasta. Tad mums buvo labai reikalingas krautuvas. Gavę paramą jį taip pat nusipirkome. Sakau atvirai, jei nebūtų paramos, nebūtų ir ūkio. Ir be tiesioginių išmokų ūkis tikriausiai neišgyventų. Pajamos iš ūkio nėra didelės, o investuoti reikia labai daug.“
Triguba nauda
Kristina ir Vaidas plėtoja ekologinį ūkį. Tačiau ekologiškai užauginta ėriena iki šiol buvo parduodama ne kaip ekologiška. Priežastis – arti nebuvo sertifikuotos skerdyklos. „Nusprendėme įsirengti savo skerdyklą ir ją sertifikuoti. Ją jau baigiame įsirengti, ir 2019 metais, manau, galėsime pasiūlyti ne tik šviežios ar šaldytos ekologiškos ėrienos, bet ir avienos dešrelių, rūkytų ir vytintų gaminių“, – artimiausiais planais pasidalija Kristina.
Be mėsos, molėtiškiai ūkininkai parduoda ir išdirbtus avių kailiukus. „Kol kas jų paklausa dar nedidelė, bet, tikimės, viskas įsilinguos, – optimizmo netrūksta Kristinai. – Sumąstėme ir kaip vilną panaudoti. Iš jos darome antklodes. Tiesa, šią paslaugą kol kas perkame, bet galvojame, kad verta investuoti į vilnonių antklodžių gamybą. Ir dar mes turime apie 200 dedeklių vištų. Parduodame ekologiškus kiaušinius.“
Ūkininkei skirta parama ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos“.  „Mums labiausiai reikalingos pakuotės ir etiketės. Tam ir ketiname naudoti skirtą  paramą, – sako ūkininkė. – Labai naudinga parama konsultavimui. Ir reikalingus tyrimus pasidarome, ir kilus klausimams turime į ką kreiptis.“
Atgimsta ir senelių sodyba. Pagal 2014–2020 m. programą Bimbirių namams skirta 2 tūkst. eurų parama   asbestinių stogų dangai keisti.
„Mano vyrui čia labai patinka, ir jis visai nenori grįžti į Vilnių. Kol kas abu Molėtuose turime kitus darbus, bet Vaidas ketina savojo atsisakyti ir imtis vien ūkininkavimo.  Mudu esame pasiskirstę darbais. Vaidas nudirba visus ūkio darbus, o aš labiau projektais ir dokumentacija rūpinuosi. Bimbirių namai – mudviejų abiejų ūkis ir, manau, nėra teisinga jį vieno šeimos nario vardu registruoti“, – svarsto Kristina.

Kristina Baltmiškė

Nuotraukose
Kristina Gražytė-Satkūnė su vyru Vaidu ir sūneliu Vincentu
Meilios ir smalsios Bimbirių namų avytės
Avytės pažįsta savo šeimininkę
Bimbirių namų gyventojos – dedeklės