Nematomos „Madam Baterflai“ žvaigždės: kaip įkvėpti lėlei gyvybės

Justina Gringytė-Suzuki repetuoja su berniuko lėle ir bunrakiais.

Kada daugiausiai „Madam Baterflai“ žiūrovų tamsioje salėje slaptai braukia ašarą? Tie, kas klausėsi šios operos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, atsakymą tikrai žino: tada, kai mylimojo išduota pagrindinė veikėja Čio Čio san prieš savižudybę atsisveikina su savo likimo dar nesuvokiančiu sūneliu. Trijų japoniškojo bunraku teatro principus išstudijavusių lietuvių valdoma berniuko lėlė spektakliuose į kiekvieną operos žodį reaguoja tarsi gyva.

„Pasirinkti lėlę, o ne gyvą vaiką Čio Čio san sūnaus vaidmeniui buvo genialus britų režisieriaus Anthony Minghellos sprendimas. Pirma, lėlės poveikis žiūrovams yra žymiai stipresnis, o antra – „Madam Baterflai“ istorijoje vaikas iš tiesų yra tik lėlė suaugusiųjų rankose: jo nuomonės niekas neklausia, jo jausmų niekas nepaiso. Pati lėlė labai įspūdinga – bedugnėmis akimis, į kurias žvelgiant operos solistams neretai užgniaužia kvapą“, – neslepia po premjeros „Madam Baterflai“ pastatymą į savo rankas perėmusi režisieriaus ir choreografo asistentė Jūratė Sodytė.

Mankšta, tyla ir malda

Kiekviename „Madam Baterflai“ spektaklyje iš viso pasirodo 13 bunrakių, kuriems, be lėlių valdymo, scenoje numatyta ir daug kitų užduočių: pavyzdžiui, jų dėka operoje sparneliais darniai plazdena ant bambuko lazdų pritvirtinti origami paukščiai.

Ruošiantis 2006 m. pavasarį įvykusiai „Madam Baterflai“ premjerai, buvo surengta būsimųjų bunrakių atranka, kurioje dalyvavo tiek šiuolaikinio šokio atlikėjai, tiek ir teatro baleto artistai. „Tai buvo neįprasta, gerą pusdienį vykusi atranka. Jos dalyviai buvo prašomi ilgai vaikščioti nurodytu būdu, o pastatymo režisierė choreografė Carolyn Choa atidžiai stebėjo kiekvieno pretendento plastiką ir vidinį ritmą. Po šio išbandymo daugelis kandidatų atkrito“, – prisimena J. Sodytė.

Repeticijos po atrankos irgi buvusios ypatingos: „Turbūt vienintelis toks pastatymas, kurio repeticijose tvyrodavo mirtina tyla – tokia, kad praskrendantį uodą ar musę be vargo išgirstum. Repetavome pusantro mėnesio, rytais ir vakarais, o dienomis dar mokėmės valdyti lėles – praktiškai dirbdavome po 12 valandų per dieną. Prieš repeticijas vykdavo tai chi mankšta, į kurią einant reikėdavo batus palikti už salės ribų. Salėje visi būdavo su juodomis kojinėmis – tiek bunrakiai, tiek ir operos solistai. Iš pradžių buvo keista, bet pamažu supratome, kur atsidūrėme. Ir iki šiol ta ypatinga „Madam Baterflai“ atmosfera mums šventa. C. Choa išvažiuodama paliko specialią maldą spektaklio bunrakiams, ir prieš kiekvieną „Madam Baterflai“ spektaklį užkulisiuose per pultą aidi kvietimas rinktis maldai. Melsdamiesi 13 bunrakių sustoja ratu, kad visi susikauptų ir pajustų vienas kitą, nes scenoje jie turės dirbti kaip vienas organizmas. Geriausias spektaklis būna tada, kai publika jų, vaikščiojančių scenoje, apskritai nepastebi – tada mūsų tikslas būna pasiektas“, – pasakoja J. Sodytė.

Net ir prabėgus 17-ai metų po premjeros bunrakių komanda liko mažai tepasikeitusi. Patekti į ją naujokui labai sunku – vos vienam kitam pasirinktam šokėjui leidžiama pabandyti. Kadangi pertraukos tarp „Madam Baterflai“ rodymo atskiruose LNOBT sezonuose susidaro nemažos, trunkančios metus ar dvejus, pastovus bunrakių kolektyvas leidžia teatrui sutaupyti nemažai repeticijų laiko.

Pripažinimas: kviečiami ir į užsienio teatrus

Nuo pat premjeros pastatyme dalyvauja ir trys berniuko lėlę valdantys šokėjai – Vaiva Užaitė, Tomas Dapšauskas ir Eugenijus Slavinskas. Premjeroje dirbusių britų lėlininkų Marko Downo ir Nicko Berneso parengtas lietuvių artistų trejetas greitai buvo pripažintas savo mokytojų, todėl dabar nuolat pasirodo ne tik LNOBT, bet ir Anglijos nacionalinės operos bei Vienos valstybinės operos „Madam Baterflai“ spektakliuose.

„Mūsų Vaiva, valdanti berniuko kojas, visus tris operos veiksmus vaikšto pritūpusi – žiūrovai jos dažnai nė nepastebi. Ne kiekvieno artisto kojos tokį krūvį atlaikytų! Kitas šokėjas valdo lėlės kūną ir vieną ranką, trečiasis – galvą ir kitą ranką“, – aiškina žiūroves graudinančios lėlės paslaptis J. Sodytė. 

E. Slavinskas, kuris po „Madam Baterflai“ premjeros buvo išvykęs į Londoną ir tobulinosi bunraku principus puoselėjančiame britų „Blind Summit“ teatre, sako, kad tradiciniame japonų bunraku pasaulyje egzistuoja tam tikra hierarchija: „Iš pradžių jauni artistai pradeda nuo lėlės kojų valdymo,  po to kyla vis aukščiau. Kol nuo kojų ateina iki galvos, prabėga mažiausiai dešimtmetis“.

Lietuviškoje trijulėje, pasak lėlės galvą paprastai valdančio Eugenijaus, tokios hierarchijos nėra, nors ir vietomis prie lėlės be priežasties nesikaitaliojama: pernelyg gerai kiekvienas artistas įvaldęs savo vaidmenį. Su „Madam Baterflai“ E. Slavinskas viešėjo ir Australijoje, į kurią su gastroliniu spektakliu buvo nuvykusi Anglijos nacionalinė opera, taip pat dalyvavo LNOBT gastrolėse Kinijoje ir Ispanijoje.

Su japone Ayano Honda, šokusia Anglijos nacionalinės operos „Madam Baterflai“, Eugenijus Londono teatro užkulisiuose susipažino dar 2009 m. Po dešimtmetį trukusios draugystės, kurią palaikyti padėjo nuolatiniai susitikimai operos spektakliuose, abu šokėjai sukūrė šeimą ir galiausiai įsikūrė Vilniuje. Šią savaitę A. Honda jau LNOBT scenoje debiutuos kaip „Madam Baterflai“ šokėja su šilko kaspinais: jos choreografija, parengta Londone, netgi sudėtingesnė, negu iki šiol buvo rodoma Vilniuje.

Kartu su tėvais į „Madam Baterflai“ repeticijas atvyksta ir prieš mėnesį gimusi Ayanos ir Eugenijaus dukrelė Lilija, kuriai, pasak E. Slavinsko, patinka matyti daug žmonių ir girdėti operos muziką.

Prireikia greitos reakcijos

Darbą su Čio Čio san sūnaus lėle E. Slavinskas prilygina trijų žmonių grojimui viena gitara, kai tai vienas, tai kitas muzikantas pasoluoja, o kiti perima pasiūlytą motyvą. „Gera žinoti, kad tuomet, kai duosi kolegoms erdvės, jie ja kūrybingai pasinaudos ir pasiūlys savo judesį. Pasitikėjimas vienas kitu, susiklausymas, kuris tikrai neatsiranda per mėnesį, mums scenoje ir yra svarbiausias. Juk kiekvieno solistų žvilgsnio scenoje iš anksto nesurepetuosi“, – įsitikinęs E. Slavinskas. 

Kai Čio Čio san kelia ant rankų vaiką-lėlę arba ją nuleidžia, jos prašoma nedaryti staigių judesių, nes trys lėlininkai į kiekvieną operos solistės veiksmą turi spėti sureaguoti. Visgi kartais įsijautusios į tragišką vaidmenį solistės pamiršta šias rekomendacijas ir dainuodamos staiga paleidžia lėlę iš rankų. Tada padėtį išgelbsti tik greita bunrakių reakcija: lėlė scenos grindis pasiekia maždaug tokiu pat greičiu, kokiu iš rankų kristų tikras trejų metų vaikas.

Yra buvę, kad „Madam Baterflai“ spektaklio metu berniuko lėlei ties riešu nutrūko tiesiama ranka, o kitą kartą – koja: „Bet Vaiva tą koją taip greitai sugavo ir prilaikė, kad net aš, šalia stovėdamas, nieko nepastebėjau“, – gyrė savo scenos partnerę E. Slavinskas.

Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ spektakliai LNOBT scenoje – jau sausio 26, 27, 28 ir 31 dienomis. Čio Čio san partiją dainuos Sandra Janušaitė ir viešnia iš Italijos Monica Zanettin, Pinkertono – Merūnas Vitulskis ir italų tenoras Davide Giusti, tarnaitės Suzuki – Justina Gringytė ir Jovita Vaškevičiūtė. Spektaklius diriguos LNOBT operos meno vadovas Sesto Quatrini ir LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila.

Renata Baltrušaitytė

Nuotraukų autorius Ugnius Naudžius.