Nejaugi nevalgoma, kada norima?..

Išties nemaniau, kad taip greitai Šalnutė suskels naują – istoriją. Nueinu į virtuvę pasidaryti kavos, kur buvus, kur nebuvus iš paskos išdidžiai nešdama pieštuku pastatytą purią uodegą atpėdino Šalnutė ir atsisėdo ten, kur, jos manymu, tuojau turėtų atsirasti dubenėlis. „Dar anksti vakarieniauti“, – sakau jai. „Nejaugi šiuose namuose nevalgoma tada, kada norima?“ – murkteli Šalna ir nuveria mane, kramsnojančią riešutus, priekaištingu žvilgsniu. „Na, taip, –  sumiksiu. –  Tiesiog užsimaniau riešutų.“ „Tai va“, – trumpai tarsteli Šalna, kantriai laukdama dubenėlio.
„Gal konservų“, – iš šaldytuvo išimu pakelį konservų. Šalnutė ji stropiai apžiūri, apjuosto, baksteli nosyte ir išdidžiai užrietusi ūsą murkteli: „Na, ne. Noriu skaniau.“ Matydama, kad nereaguoju į jos prašymą žengteli prie šaldytuvo, užverčia galvytę ir mirkteli: „Aš gi žinau, kur mėsa veisiasi.“
Nieko kito nebelieka, kaip ištraukti gabaliuką mėsos ir jį susmulkinus sudėti į Šalnos dubenėlį. Po kelių minučių mėsos kaip nebūta. „Dar“, – murkteli. Porciją pakartojus trečią kartą, Šalnutė parodo, kad jau soti. Nueina į kambarį, atsigula vos ne viduryje aslos ir ima stropiai praustis.
Paskui apsidairo ir pamačiusi, kad kiti guli sukritę ant lovos neištveria: „Ką, negi aš kokia šins tapkė, kad ant grindų voliočiausi?“ Ir užsiropščia ant lovos. Sekundei kitai stabteli ties Murmiu. Taip ir nesupratau, ar draugija nepatiko, ar kitokios draugystės ieškojo, bet neskubėdama nupėdino ir atsigulė netoli Lozos. Kurį laiką viena kitą atidžiai stebėjo. Loza, kaip ir dera tikrai damai, pastebėjusi, kad fotografuoju žvilgsnį nukreipė į objektyvą, o Šalna nusprendė pratęsti ant grindų pradėtą grožio procedūrą. Taip ir gulėjo viena šalia kitos, šiek tiek viena kitos pribijodamos, bet akivaizdžiai parodydamos, kad abi supranta: gyvename kartu.

Genovaitė Paulikaitė