Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė: atsiverkime Čiurlioniui

Rūta Prūsevičienė. Nuotr. autorius Dmitrij Matvejev

„Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ženklas filharmonijos koncertuose visada buvo ryškus“, – sako Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė. Minint šio Lietuvos klasiko 150-ąsias gimimo metines susitikome pakalbėti plačiau ne tik apie jubiliejui skirtus Filharmonijos renginius, bet ir asmeninį santykį su Čiurlioniu, jo kūryba.

Atrodo, visa Lietuva noriai sujudo įvairiais renginiais ir kūrybiniais projektais švęsti Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Aš asmeniškai labai tuo džiaugiuosi ir manau, kad ne tik institucijos, meniniai kolektyvai ar kūrėjai stengiasi įprasminti savo santykį su Čiurlioniu, bet ir kiekvienas lietuvis visą gyvenimą su juo turi kažkokį nenusakomai gilų saitą, kuris niekados nenutrūks, o gal ateity ir teiks jėgų mūsų išlikimui, dvasinei stiprybei. Pirmiausia ir noriu paklaust: kaip jūs asmeniškai išgyvenote Čiurlionį nuo vaikystės? Kaip tas ryšys ilgainiui kito?

 Ir aš esu nuo vaikystės paliesta Čiurlionio. Į Čiurlionio menų mokyklą atėjau 1975 metais, kai buvo švenčiamas jo gimimo 100-metis. Man iki šiol atrodo, kad aš irgi tą šimtmetį giliai švenčiau: prisimenu renginius, prisimenu jo dailės reprodukcijų albumą, kurį iki šiol turiu ir vis pavartau, į jį pasineriu. Prisimenu visus atliktus kūrinius, vinilines plokšteles, išleistas mūsų žymiausių pianistų, orkestrų, kvartetų. Prisimenu Čiurlionio kelią, jo medinius koplytstulpius – iki šiol jie mane palydi važiuojant į Druskininkus, gražiai praturtina lietuvišką peizažą. Jie prasmingai susiję su sakraliniais koplytstulpiais – o juk tais laikais aiškiai žinojome, kokie tai ženklai, kokie simboliai ir kokios antenos į begalybę.

Yra daug Čiurlioniui skirtų leidinių – nuo mažytės, vaikystėje mano labai mylėtos Jono Bruverio knygelės iki profesoriaus Vytauto Landsbergio darbų, Čiurlionio seserų atsiminimų. Laiškai Sofijai mane labai palietė. Taip, mano vaikystė buvo pilna Čiurlionio kaip didžiulio įkvėpimo, kaip meninio būvio romantizavimo. Iš tiesų jis toks ir buvo. Tai neišgalvota. Ką tik vėl paskaičiau Stasio Ylos reziumė apie Čiurlionį: „Praaugo jis save, net savo mirtį. Tebekalba ir dar ilgai kalbės be žodžių – vaizdais ir muzika. Žodinė banga, kaip Jūros sonatos finale, įsisiūbavusi, dar kyla ir rašo jo inicialus MKČ pasaulio dėmesyje. (…) Kur tie žodžiai baigiasi, kur baigsis, kai prasideda žmogus – vieniem fenomenas, kitiem mįslė, tretiem sfinksas, dar kitiem pranašas? Žmogus – Čiurlionis su pakiliu ir giliu žvilgsniu praverti paslaptis, išsakyti, kas neišsakoma žodžiais, tik vaizdais lyg apokalipsėje. Ar pajutom, kur veda, kur kreipia mus kūrėjo dvasia iš savo ypatingų gelmių – į kokias būties viršūnes bei erdves, į kokio Rexo karaliją? Gal reikės dar kartą praversti puslapius, stabtelti ir susimąstyti. Jo visuma, kurios ieškojom, smeigiasi į jo asmenį, į išskirtiną jo tikėjimą, išaugusį savoj šeimoj ir aplinkoj, praturtintą svečiose šalyse.“ (citata iš: Stasys Yla, M. K. Čiurlionis. Kūrėjas ir žmogus, 1984, Chicago)

Dar prisiminkime ir Čiurlionio konkursus. Mūsų pianistų iškilimas ir konkurso tarptautiškumas sovietiniais laikais buvo nepaprastai svarbus. Nuostabu, kad atvykdavo profesoriai iš pasaulio, kad jie atrado Lietuvą, kurios žemėlapyje tuo metu nebuvo. Per Čiurlionį mus pamatė kaip kultūrinio žemėlapio šalį. Nepriklausomybė ir mūsų dvasinis augimas labai giliai susieti su Čiurlionio vardu.

Galima sakyti, kad Čiurlionio neįveikė net ta sovietinė sistema. O kaip dabar, šiais techno, popso, nestabilumo, gamtos kataklizmų laikais, ar Čiurlionio idėjos vis dar smelkiasi į žmonių protus ir sielas? Gal jo gamtos dievinimas, meilės tyrumas, romantinis kalbėjimas (visomis prasmėmis) – jau svetima kalba dabarties kartoms?

Manyčiau, kad Čiurlionis genialiai kalba visoms ateinančioms kartoms. Jis yra tiek paslankus įvairiems protams, įvairioms mąstymo struktūroms, kad jo menas nuostabiai gyvuoja ir 3D, ir visokiais virtualiais bei kitokiais formatais (pavyzdžiui, virtualios realybės patirtis „Angelų takais“ ar Druskininkų kultūros dienų atidarymas „Didysis Čiurlys“ su vizualizacijomis, elektronine muzika, šiuolaikiniu šokiu ir pan.) – prie jo viskas tinka! Tas modernias formas jis savimi estetizuoja ir daro nepaprastą poveikį. Šiandien suprantamai kalba visi Čiurlionio kodai.

Gal Čiurlionis atsparus ir supopsinimui, subanalinimui?

Mane irgi kartais žeidžia neaiškios inovacijos, perdirbiniai. Bet reikia skirti jų kokybę.Kadangi dabar yra leidžiama viskas, kas nedraudžiama, o nedraudžiama beveik niekas, tai yra naudojančių bet ką, bet kokius šaltinius, jie perkuriami nededant visiškai jokių dvasinių pastangų suprasti giliąją Čiurlionio raišką, jo kūrinių sanklodą. Jei įsiskaitytumėt į paties Čiurlionio mintis ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie jos kontekstus, tai įžvelgtumėte visai kitokius dalykus. Tačiau kartais siekiama lengviausio – išpopuliarinti, supaprastinti a la edukaciniais tikslais ir pan. Manau, tai gana žalingas reiškinys, nes prarandame gelmes, esmę. Kaip ir su dirbtiniu intelektu – kažką „sumeti“, gauni kažkokį rezultatą, bet pats tų dalykų nepermąstai. Kodėl japonai taip gausiai lankosi Nacionaliniame Čiurlionio dailės muziejuje? Jiems kažkodėl nereikia supopuliarinto, supaprastinto Čiurlionio. Jie ateina tos grynosios jo minties. Taip pat autentišką Čiurlionį stengiasi pažinti ir belgai, Čiurlionio kūrybos ir gyvenimo keliu vedami žymaus kultūros laidų prodiuserio ir vedėjo Kurto van Eeghemo, britai, kuriems Čiurlionį atvėrė unikali paroda Dalidžo (Dulwich) paveikslų galerijoje, kuruota iškilios menotyrininkės Kathleen Soriano.

Nacionalinė filharmonija gausybę savo koncertų šiemet rengia su Čiurlionio 150-ųjų metinių ženklu. Kaip tai pasireiškia?

Čiurlionio ženklas filharmonijos koncertuose visada buvo ryškus. Kažkada linksmai užsiminėm, kad, pavyzdžiui, LNSO gastrolėms užsienyje apsvarstome daugybę lietuvių kompozitorių kūrinių, pateikiame juos gastrolių organizatoriams, ir dažniausiai „numeris pirmas“ iš visų būna Čiurlionio „Miške“. Toks paveikus genijaus ženklas. Šiais metais „Miške“ daugiau grosime festivaliuose Lietuvoje, juose numatome nemažai simfoninių programų: Varėnoje, Plungėje, Jašiūnuose, Tytuvėnuose, Šiauliuose; viešėsime Cėsių violončelės festivalyje Latvijoje – visur bus atliktas „Miške“ kaip ikoninis kūrinys.

Pačioje Nacionalinėje filharmonijoje skambės ryškiausi įkvėpimo šaltiniai iš Čiurlionio kūrybos, įprasminti mūsų kompozitorių jo 100-mečio ir vėlesnėmis progomis, specialiai sukurti kūriniai Čiurlionio konkursams – tai vieni vertingiausių dabarties opusų. Netrukus vyks iškilmingas Vasario 16-osios koncertas, jo programos kūriniai įtakoti ar tiesiogiai įkvėpti Čiurlionio. Taip pat vasarį bus atliktas Čiurlionio „De profundis“ su Kauno valstybiniu choru ir LNSO, diriguojamu Roberto Šerveniko, taip pat talentingosios Lili Boulanger „Du fond de l’abîme“ („Iš bedugnės gelmių“). Beje, su kompozitorės seserimi Nadia Boulanger siejama lietuvių ir kone visa XX a. II pusės kompozicinė mokykla. Kovo mėnesį skambės Osvaldo Balakausko „Kalnų sonata“, atliekama Petro Geniušo ir LNSO. Šiuo kūriniu 2000-aisiais filharmonija atidarė Lietuvos programą Hanoverio pasaulinėje EXPO parodoje, ir kūrinys visus tiesiog sukrėtė. Neturime tiek daug lietuviškos klasikos ir romantizmo muzikos, užtat mūsų modernioji kūryba yra unikali, giliaprasmė, giliasluoksnė ir tokia kokybiška, kad paveikia klausytojus visame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad atliekant šį kūrinį filharmonijoje orkestrui diriguos prancūzas Victorienas Vanoostenas: įdomu, kokius naujus ženklus jis atras. 

Gegužę filharmonijoje išgirsime jau seniai scenoje skambėjusią Teisučio Makačino „Saulės poemą“ – tai tarsi žėrintis, spinduliuojantis jauno, pavasariško Čiurlionio atspindys. Arvydas Malcys filharmonijos užsakymu rašo dedikaciją Čiurlioniui, ji bus atlikta Vilniaus fortepijono festivalyje. Apskritai girdėsime daug fortepijoninės muzikos: koncertuos Roko ir Sonatos Zubovų duetas, Mūza Rubackytė, vyks Justo Šerveniko organizuojami tiesiog genialūs koncertai „Čiurlionio gimtadieniui“, kurie išaugo į didingą tęstinį festivalį. Išgirsime Čiurlionio amžininkų fortepijoninės kūrybos, taip pat bus rengiami netgi ir kitų formatų – elektroninės muzikos ir pan. – koncertai.

Laukia pianisto Roko Zubovo ir violončelininko Glebo Pyšniako programos, trys Žibuoklės Martinaitytės kūrinių premjeros, Zubovo bendražygio, estų smuikininko ir kompozitoriaus Mihkelio Keremo nuostabi Sonata pagal Čiurlionį (teko ją girdėti Londone), pavadinta „Neatsisveikinęs“ – labai graži mintis. Taip pat skambės nuoširdaus Lietuvos bičiulio latvio Arturo Maskato kūrinys.

Bene ryškiausia pasaulinė premjera laukia kovo 15-ąją: Nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguos Mirga Gražinytė-Tyla, kuri pirmiausiai pareiškė norą diriguoti „Jūrą“, o prie jos gražiai dera mūsų trio „Agora“ pasiūlytas amerikiečių kompozitoriaus Joelio Hoffmano kūrinys „Autoportretas su Čiurlioniu“. Autorius planuoja pasitelkti ir Čiurlionio paveikslų, kurie įkvėpė kūrinį, videoprojekcijas. Dar šiame koncerte skambės Benjamino Britteno „Keturi jūros interliudai“, jie gražiai atliepia jūrinę tematiką. Juolab kad Mirga Gražinytė, vadovaudama Birmingemo simfoniniam orkestrui, atliko ir „Jūrą“, ir Britteno muzikos, tad šiuos du kompozitorius programoje gražiai susiejo.

Visiškas atradimas Lietuvai – planuojama atlikti jamaikiečių kilmės britų kompozitoriaus Samuelio Coleridge-Tayloro kūryba, įkvėpta „Hiavatos giesmės“, indėnų folkloro ir kitų gausių tautinių kodų. O juk Čiurlionyje kaip tik persipina skirtingų civilizacijų, simbolių, įtakų sąsajos, kurias visas jis sugebėjo sujungti ir išsiskirti kaip visiškai individualus, unikalus kūrėjas.

Kokie planai Čiurlionio muzikai pasklisti po pasaulį?

Šiemet skleisime simfonines programas, Čiurlionio unikalius autorinius kūrinius „Kęstutis“, „Miške“ ir „Jūra“ (jie įrašyti LNSO ir išleisti prestižinėje kompanijoje „Ondine“), skambės ir kitų kompozitorių kūriniai Čiurlionio tema, gastroliuos Nacionalinis simfoninis, Lietuvos kamerinis orkestrai. Ypač plačiai po pasaulį keliaus mūsų kamerinė muzika. Čiurlionio kvartetas gros nuo Skandinavijos šalių iki Taivano ir Japonijos, jų laukia ir ambasados, ir visi mūsų partneriai.

Manyčiau, kad šiemet sulauksime didelės mūsų muzikinės kultūros sėkmės. Daugelis koncertų bus transliuojami nacionalinių radijų, daugelį kūrinių atliks vietiniai orkestrai, ansambliai, atlikėjai. Antai mūsų atašė Italijoje visiems geriausiems italų kolektyvams yra išsiuntęs Čiurlionio kūrinių, dar paprašė ir kitų lietuvių autorių natų. Vyksta tikrai didžiulė sklaida. Daug prisideda ambasadoriai, siūlo savo vizijas. Ambasadorius Suomijoje Edvilas Raudonikis jau turėjo didžiulį įdirbį Čekijoje, kai Nacionaliniam simfoniniam orkestrui su Kauno choru ir Violeta Urmana suorganizavo koncertą prestižiniame „Prahos pavasario“ festivalyje, tuomet atlikome Kutavičiaus „Epitafiją praeinančiam laikui“. Dabar būdamas Suomijoje, ambasadorius sumąstė muzikinę vizualinę čiurlionianą, kuri skambės didžiausioje Helsinkio koncertų salėje. Tai bus Čiurlionio kvartetas, Petras Geniušas, o prie jų prisijungs suomių roko muzikos grupė. Labai intriguoja!

Visuomet pasigesdavau platesnės, gausesnės mūsų meno sklaidos pasaulyje. Suprantama, yra visokių kliūčių ir, nors įdirbis jau didėja, vis tiek mūsų kultūros iš nuošalaus kuklaus kampučio neišjudina. Puiku, kad Lietuvos sezonas Prancūzijoje šiek tiek tą uždangą (jau ne geležinę, bet dar sunkią) praskleidė bent prancūzams. Kaip manote, kur yra mūsų meno vis dar nežinomumo pasaulyje priežastys? Ar Čiurlionis gali padėtį pataisyti?

Apie tai buvo daug kalbėta aptariant pasirengimą Čiurlionio metams, diskutavome visose darbo grupėse ir komisijose. Tačiau bent jau aš matau vieną augančią problemą: nebėra tokio tipo organizacinių struktūrų, kokios puikiai veikė ankstesniais metais, pavyzdžiui, organizuojant „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, puikiai dirbo Lietuvos Pirmininkavimo ES komisija, ministerijos – buvo darnus visų lygmenų darbas, visų institucijų pasidalijimas tam tikrais sklaidos darbais. Kaip labai sėkmingą pavyzdį dar paminėčiau Lietuvos valstybės 100-mečio renginius – filharmonija stipriai kuravo muzikines programas, po keliasdešimt koncertų vyko užsienyje ir ta proga nuskambėjome labai garsiai. Lietuvos ambasadoje Briuselyje sakė, kad Lietuva, tiek daug nuveikusi ES pirmininkavimo metu, ir kitiems atvėrė duris: dabar visos didžiosios Europos salės be jokių debatų priima kitų šalių orkestrus, parodas. Mes buvome pirmieji, kurie įrodė, kad mūsų kultūra yra aukščiausios kokybės, kad ji gali užpildyti didžiules sales, kad mes galime pateikti daug šiuolaikinės muzikos, pristatyti šiuolaikinį meną. Tas davė ir gerą impulsą ką tik sėkmingai įvykusiam Lietuvos kultūros sezonui Prancūzijoje. Tačiau dabar komunikacinėje plotmėje mes užsivėrėme kaip į tuos socialinius burbulus, viskas tapo labai fragmentuota, ir tie esminiai koordinaciniai didžiulių programų darbai, manau, ne iki galo padaromi.

Ar galime konkuruoti su pasaulio scenose įsišaknijusiais vardais, gausiai finansuojamais atlikėjais? Vakaruose nesibodima nuolat kviesti kremliaus garbintojų, nuolat ten skamba rusų muzika. Ar mūsų mažos šalies konkurencingumas priklauso tik nuo finansinių dalykų, ar tai kažkokio didesnio dvasinio supratingumo trūkumas Vakarų scenose?

Čia daug dedamųjų. Muzika taip pat yra dalis didžiulės pasaulinės meno rinkos, kuri dabar nepaprastai komercializuojasi, ypač po pandemijos, kai bijoma prarasti statusą, įtaką, pajamas, nes daugelis meno institucijų, ypač JAV, išgyvena tik iš donorų finansavimo. Jiems labai stipriai diktuoja sąlygas tie, kurie gali „surinkti pilnas sales“, tad visą laiką ir skamba tie patys vardai, skamba ir Čaikovskis, ir Rachmaninovas, – organizatoriai netgi reikalauja šiuos kompozitorius įtraukti į programas. Netgi mažiau reikalaujama įtraukti Beethoveną ar Dvořáką…

Mes turime labai gerų partnerių, labai gerų draugų, bet kartais prasilenkiame laike, negalime pateikti savo pasiūlymų taip anksti, kaip jiems reikia, dažnai turime garantuoti, kad prisidėsime finansiškai, o finansavimo galimybės ir garantijos dar būna nepatvirtintos… O kartais pritrūksta jėgų vieniems pakelti tokį didelį kalną. Tad mano vizija ir svajonė būtų toks Čiurlionio statusas kaip Chopino instituto Lenkijoje. Ten sutelkta viskas viename – ir Chopino sklaida, ir pasaulinio garso Chopino konkursas, ir jo žinomumas, ir kiti įvairiausi dalykai. Šiais metais ta Čiurlionio niša dalinai bus užpildyta, ir Čiurlionio vardas, kuris bus suteiktas Vilniaus oro uostui, yra labai reikšmingas dalykas. Pavyzdžiui, Varšuvos Chopino oro uoste yra nuostabus Chopino instituto stendas, jame rasi ir natų, ir suvenyrų, ir visą Chopino diskografiją, nuorodas, informaciją apie artimiausius koncertus – tai iškart atkreipia dėmesį. To labai reiktų ir Vilniuje. Nors pas mus visos institucijos neblogai įsitraukusios į Čiurlionio metų organizavimą, nėra tam tikro sąmoningo susiderinimo, tarsi konkuruotumėm vienas su kitu… Reiktų bendros institucijos, tada bent išspręstumėm sklaidos problemą – vienoje vietoje būtų sutelktas visas Čiurlionis: visos natos, paveikslai, nuorodos, elektroninės prieigos. Galbūt mums trūksta žmogiškųjų išteklių, nes daroma tikrai daug. Galbūt trūksta darnumo ir sutelktumo.

Jei reikėtų kiekvienam asmeniškai sukurti ką nors Čiurlioniui arba ką nors dėl jo padaryti – ką jūs jam paskirtumėte?

Manau, kad jei sutelktumėm visas pajėgas dėl Čiurlionio, aš būčiau dalis tų pajėgų. Man rūpi Čiurlionio sklaida, su kuo besusitinku, visada primenu, visada parodau, įteikiu įrašų ar natų. Dabar pažadėjau italams persiųsti Kutavičiaus „Dzūkiškas variacijas“, kad jų orkestrai grotų šį nuostabų kūrinį, skirtą Čiurlioniui. Susitikimuose su užsienio šalių ambasadoriais visada pristatau Čiurlionį. Manau, kad mums visiems reiktų pradėti galvoti apie kur kas didesnį mastelį. Mes per daug užsisukę savo vietiniuose derinimuose, korekcijose. O tam, kad vyktų spartesnė Čiurlionio sklaida pasaulyje, turi būti ir intensyvesnis sprendimų tempas.

O kaip gali prie Čiurlionio metų prisidėti ne menininkas, o paprastas eilinis žmogus, mylintis Čiurlionį?

Žmogus turi atsiverti. Kaip tas paprastas žmogelis, kuris apsilankė Pirmojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje 1907 metais. Apžiūrėjęs Čiurlionio darbus, kurie daugeliui buvo netgi neaiškūs, net buvo liepta užrašyti, kas čia vaizduojama, žmogelis pasakė: „Aš tai čia viską suprantu. Čia mano Lietuva, čia ir mano koplytstulpiai, čia mano žmonės, čia mano tėviškė…“ Žmonėms viskas aišku! Žmonėms aišku, kaip klausytis Čiurlionio. Nes Čiurlionis yra labai talpus, labai švelnus ir jautrus. Tereikia jam atsiverti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Laimutė Ligeikaitė