Mažoji kultūros sostinė Punia įsitvirtina ir turizmo žemėlapyje

Balandžio 7 d. Lietuvos mažoji kultūros sostinė – Punia pakvietė į edukacinę popietę „Tautinės juostos keliu“ ir bažnyčioje vykusią Šv. Jokūbo piligrimų kelio konferenciją, kurioje buvo prisiminta šio kelio gimimo istorija ir Lietuvos įsiliejimas, pristatyti būsimi šio kelio maršrutai Alytaus rajone ir Lietuvoje, apžvelgta, kas yra piligrimystė, pasidalyta įspūdžiais, patirtais keliaujant piligrimų keliais. Renginyje koncertavo Alytaus muzikos mokyklos styginių instrumentų kvartetas.

Aktyvėja piligriminis turizmas

Alytaus rajono savivaldybė į Šv. Jokūbo kelią įsitraukė praėjusiais metais. „Šiuo metu esame įsitraukusios, atrodo, 17 savivaldybių, – sako Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas, dalyvavęs konferencijoje ir priėmęs Šv. Jokūbo kelio simbolį Punios bažnyčiai paženklinti. – Senojoje Europoje piligrimystės tradicija skaičiuojama tūkstantmečiu, o Lietuva esame naujokai. Tikimės, kad įsitraukus į Šv. Jokūbo kelią Lietuvą ir Alytaus rajoną labiau atras ir geriau pažins tikintieji. Galbūt kažkas apsistos mūsų viešbučiuose, kaimo turizmo sodybose? Gal pavyks gauti projektinių lėšų keliams pažymėti ir maršrutui viešinti?“
Per Alytaus rajoną eina ir Jono Pauliaus piligrimystės kelias. „Kadangi gyvenu prie piligrimų kelio, matau kasmet gausėjančius srautus. Keliauja pėsčiomis ir dviračiais, keliauja su giesmėmis. Matyt, vis daugiau žmonių pajunta poreikį nuo kasdienybės pailsėti piligrimystėje, geriau pažinti save, sustiprėti dvasiškai, – svarsto meras. – Jei per metus Punią aplanko apie 10 tūkst. piligrimų, manau, tas judėjimas mūsų rajonui jau turi nemažos reikšmės, ir tikimės, kad ateityje šis skaičius dar didės. Nemažai piligrimų aplanko ir Pivašiūnus. Bendruomenės pagal galimybes juos priima, pavaišina.“

Turizmui vis svetingesnis

Alytaus rajone nemažai dviračių takų. Tiesa, dalis jų nėra įrengti kaip atskiri, tik dviratininkams skirti takai, daliai jų panaudojami esami mažiau judrūs keliai. „Dabar kelios savivaldybės kuriame dviračių taką, einantį per Alytaus miestą Punią, Nemajūnus, Birštoną iki Prienų „Senukų“ harmonizavimo parko. Šį sezoną šis takas nebus dar visiškai sutvarkytas, mes jį tobulinsime, bet važiuoti juo bus galima“, – sako A. Vrubliauskas. 
Rajonas gali pasiūlyti ir kitų pramogų. Meras pasidžiaugia, kad į turizmo paslaugų plėtrą įsitraukia ir bendruomenės, ir privatūs asmenys. Nemunaičių  bendruomenė iš projektinių lėšų įsigijo laivelį, kuriuo siūlo paplaukioti Nemunu – nuo Raitininkų iki Birštono. Įdomus vandens maršrutas sukurtas Dauguose. Pailsėti galima ir rajono kaimo turizmo sodybose. Nemaža jų dalis pritaikyta 50–60 žmonių grupėms. Turistų laukia du dvarai, pramogų ir nuotykių parkas „Tarzanija“, oreivių klubas Nemunaityje, Miroslavo seniūnijoje Dainavos pasakų parkas. Rajone nemažai sodybų, siūlančių pramogas žirgais. Nuo Punios iki Nemajūnų galima su karieta nuvažiuoti.. Mėgstantiems pažūklauti – per 70 ežerų.
„Turime daugiau kaip 30 piliakalnių. Ir visi daugiau ar mažiau pritaikyti lankymui. Ne tik nuo Punios, Pivašiūnų ar Poteronių, bet ir nuo kitų piliakalnių atsiveria nuostabus kraštovaizdis, – rajono grožiui neabejingas meras. – Apie piliakalnius, mūsų rajono tradicinius amatus ir kulinarijos paveldą esame išleidę ir leidinuką.“
Meras pažymi, kad savivaldybė kiekvienais metais skiria lėšų turistiniams objektams tvarkyti. Daliai objektų tvarkyti panaudojamos ES paramos, valstybės biudžeto lėšos. Prisideda ir privatūs investuotojai.
„Manau, geriau pažinti Alytaus rajoną paskatins ir šiais metais Lietuvos mažąja kultūros sostine tapusioje Punioje vykstantys renginiai“, – tikisi rajono meras A. Vrubliauskas.

Laukta ir netikėta žinia

„Tapimas Lietuvos mažąja kultūros sostine mums buvo ir labai lauktas ir, kaip visi laukti dalykai, netikėtas. Ta žinia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ir tada  pradedi galvoti, ką ir kaip daryti, dairytis, ką kiti darė, – pirmuosius rūpesčius tapus Puniai tapus Lietuvos mažąja kultūros sostine prisimena seniūnas Gintautais Laukaitis. – Punios seniūnijoje yra penkios bendruomenės, ir visos labai aktyvios, įgyvendinusios ne po vieną projektą. Mums mažoji kultūros sostinė yra ne vien Punios miestelis, o visa seniūnija. Tad pirmiausia ir tarėmės su bendruomenių vadovais, seniūnaičiais.“
Punios seniūnijos seniūnas dėkingas Raižių seniūnaičiui Ipolitui Makulavičiui, jau pirmame pasitarime pareiškusiam: padarysime, juk Puniai tai labai naudinga žinia, apie mus daugiau žmonių sužinos, daugiau pas mus važiuos. Seniūnaičio mintį palaikė ir kiti, tad visi kibo į programos kūrimą, pasidalijimą, kas už ką atsakingas. „Jeigu puniečiai ką nors daro, daro visi kartu. Nėra dalijimosi, kad čia mokyklos, čia bendruomenės ar dar kažkieno renginys. Mes viską darome kartu, – pabrėžia seniūnas ir pasidžiaugia, kad  Punios seniūnija sulaukė palaikymo ir pagalbos iš rajono savivaldybės, vietos veiklos grupės. – Labai gerai, kad savivaldybės iniciatyva buvo sudaryta mažosios kultūros sostinės koordinacinė grupė, kuriai vadovauja vicemeras Arvydas Balčiūnas. Turime nemažai rėmėjų, kurie mūsų renginius tradiciškai paremia daugelį metų. Tad remia ir dabar. Tai ir ūkininkai, ir verslininkai, ir iš Punios kilę žmonės. Ir savo programą sausio mėnesį pirmiausia pristatėme kaip tik jiems, savo rėmėjams.“
 „Labai džiugu, kad Punia yra viena iš dešimties šių metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių, – kalba vicemeras Arvydas Balčiūnas. – Kai tik sužinojome, kad Punia tapo mažąj kultūros sostine, iškart pradėjome galvoti programą. Sutarėme, kad mažiausiai turėtų įvykti 12 renginių, bet aš manau, kad jų bus kur kas daugiau. Pavyzdžiui, gegužės mėnesį organizuojami du renginiai. Vienas jų skirtas Motinos dienai, o gegužės 26 d. rengiame poezijos pavasarį su bardų koncertu. Mūsų tikslas – parodyti visa tai, kuo šis kraštas turtingas. Per visus renginius stengiamės parodyti savo kolektyvus, savo talentingus žmones.“
Alytaus rajone yra Lietuvos totorių sostinė – Raižiai. Tad birželio 30 d.  numatyta surengti totorių sabantujų, kurio svarbiausiu iniciatoriumi ir organizatoriumi yra Raižių seniūnaitis, totorių bendruomenės pirmininkas I. Makulavičius. „Tądien į Punią susikviesime ir visų šių metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių atstovus“, – planais dalijasi Punios seniūnas G. Laukaitis.
Liepos mėnesį puniečiai rinksis į tradicinę šviežios duonelės šventę Onines. Rugpjūtį čia vyks Alytaus rajono ir Nemuno kilpų regioninio parko bendruomenių sąskrydis. Rugsėjo mėnesį bus paminėta Baltų vienybės diena. Spalį bus pagerbti senjorai, o lapkričio mėnesį – žemdirbiai. „Kiekvieną renginį fiksuojame, o gruodžio mėnesį vyksiančiame baigiamajame renginyje parodysime, kokia patraukli Punia. Tiek savo kraštovaizdžiu, tiek žmonėmis. Punios žmonės yra kūrybingi, labai aktyvūs ir iniciatyvūs. Su jais labai lengva dirbti“, – puniečiais didžiuojasi vicemeras A. Balčiūnas.
 
Apie Šv. Jokūbo kelią
Tai katalikų piligriminis kelias į Kompostelos Santjago katedrą, kur, manoma, yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas nuo viduramžių, tačiau oficialiai įteisintas prieš 30 metų. Kelias neturi konkrečių geografinių koordinačių. Juo laikomas visas piligrimų maršrutas į katedrą.
1993 m. Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Lietuva į Europos Šv. Jokūbo kelių tinklą įsitraukė 2016 m.  Šventojo Jokūbo kelio ženklu – kriaukle – žymimos ne tik visos vienuolika Lietuvoje esančių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčių, bet ir kitos bažnyčios, koplyčios, vienuolynai, Kryžių kalnas. Šiuo metu pernai patvirtintame Vyriausybės sąraše įrašyti 32 šiuo ženklu pažymėti objektai. Tarp jų ir Punios Šv. Jokūbo bažnyčia.
2016 m. gegužės 31 d. Kauno ir Panevėžio miestų, Alytaus, Kaišiadorių, Kalvarijos, Kretingos, Lazdijų, Marijampolės ir Varėnos rajonų savivaldybės įsteigė Lietuvos šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociaciją. Jos prezidentu išrinktas Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, birželio 3 d. Lietuvą vienbalsiai priėmus į Europos šv. Jokūbo kelio federaciją, tapo šios federacijos viceprezidentu.
Šventasis Jokūbas – Jėzaus Kristaus mokinys, kuris, kaip tikima, pastarojo skleistą krikščionybės mokslą atnešė iki Ispanijos, iš kur jis vėliau pasklido po Europą ir tapo šio žemyno gyventojų savastimi. Siekiant įtvirtinti krikščioniškąją tapatybę, šventojo Jokūbo ženklu žymimos Europos šventovės ir taip tiesiami šventojo Jokūbo keliai, skirti piligrimystei.
 
Genovaitė Paulikaitė
"Savivaldybių žinios", Nr.9