Marius Dyglys: esperanto kalba manyje subrandino keliaujančią asmenybę

Esperanto kalba susidomėjau 1998 metais, būdamas 15 metų amžiaus. Vaikystėje, besimokant Naujosios Akmenės 3-ioje vidurinėje (dabar Ramučių gimnazija) mokykloje, į rankas papuolė vaikų žurnalas „Pipiras“, kuriame buvo išspausdintas gražus straipsnis apie tarptautinę esperanto kalbą. Per kelis žiemos vakarus išmokau visus žodžius ir sakinius. Pati kalba sudarė paslaptingo ir mažai kam žinomo žaismingo kūrinio įspūdį. Straipsnyje buvo nurodyti Lietuvos esperantininkų sąjungos kontaktai ir pasiūlymas užsisakyti korespondentinius kursus.
Parašęs nurodyti adresu laišką, netrukus iš sekretorės gavau atsakymą, kad galiu toliau savarankiškai mokytis šios kalbos. Pirmoji mokytoja tapo Rita Valčiukaitė, kuri taisydavo mano paruoštas užduotis ir atsiųsdavo kitas. Taip pabaigiau visą kursą. Pasiimti baigimo atestatą teko pirmą kartą savarankiškai vienam važiuoti į Kaune esančią esperantininkų sąjungos būstinę.

Prisimenu, kad savo pirmajai mokytojai nuvežiau labai gražių gėlių puokštę. Iš jos vėliau sužinojau, kad netoliese, tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje gyvena labai aktyvi esperantininkė Irena ir galiu toliau praktikuoti kalbą.
Gavęs adresą, ilgai nelaukęs, su drebančia širdimi ėjau ieškoti, kur gyvena toji paslaptingoji moteris. Vieną, antrą ir trečią vakarą vis nerasdavau jos namuose. Sugalvojau esperantiškai jai parašyti laiškelį ir įkišti į durų tarpą.
Kitą vakarą atėjęs toje pačioje vietoje radau atsakymą, kuriame aprašytas džiaugsmas, kad pagaliau ja susidomėjo labai inteligentiškas vyriškis. Paskyrė tikslų laiką, kada galime susitikti. Atvykęs sutartu laiku, paskambinau į duris. Ir pagaliau jos atsidarė. Išvydau pagyvenusią moteriškę.

Pirmas įspūdis abiem buvo didelis šokas. Taip susipažinau su medicinos sesute Irena Butnoriene, kuri vakarais budėdavo savo darbe. Iškart įsitraukiau į egzistuojantį jaunimo klubą, nes tariama „mokytoja“ į savo namus kviesdavosi kaimynų vaikus ir juos mokydavo šios paslaptingos kalbos.

Ne kartą Irena savo mokinius veždavo į esperantininkų renginius. 1998 metais sudalyvavau per Atvelykį Šiauliuose vykstančiame savo pirmajame renginyje „Rideto“. Kitų metų vasarą keliavome į Liepojoje vykusias Baltijos esperantininkų dienas (BET-35). Susipažinau su naujais draugais, pradėjome susirašinėti ir draugystė tęsiasi iki šiolei. Kasmet vykdavome į vis naujesnius renginius. Dalyvavome BET-36 Taline, BET-37 Noreikiškėse, BET-38 Rygoje ir stengdavomės nei vieno nepraleisti.

Esperanto kalba manyje subrandino keliaujančią asmenybę, rasti gausybę draugų įvairiose užsienio šalyse. 2005 metais liepos 23–30 dienomis Vilniuje vyko Pasaulinis esperantininkų kongresas. Jame buvau pakviestas lydėti užsienio svečius į ekskursijas. Atmenu, kaip besiversdamas per galvą stengiausi tinkamai paruošti maršrutą. Į pagalbą pakviečiau jau į amžinybę iškeliavusią fleitininkę Lidiją Gomolickaitę-Grudzinskaitę. Ekskursijų metu ji autobuse, prie M. K. Čiurlionio paminklo Druskininkuose ir L.L. Zamenhofo paminklo Veisiejuose atliko klasikinės muzikos koncertus. Esperantininkų veiduose išvydau riedančias džiaugsmo ašaras. Pajutau, kad turiu pašaukimą žmones lydėti į keliones.

Baigęs teologijos mokslų studijas Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje, pasinėriau į pastoracinį darbą Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje. Iškart iš draugų ir bendraminčių susilaukiau kvietimų aukoti Šventąsias Mišias esperanto kalba. Pirmosios įvyko 2011 m. liepos 10 d. Latvijoje, Mālpils miestelio bažnyčioje per 47-jąsias Baltijos Esperantininkų dienas (BET-47). Jas kartu aukojau su dabartiniu Dricāni ir Piļcine katalikų parapijų klebonu Māriu Laureckiu. Vėliau jis ne kartą kvietė dalyvauti Latvijos jaunimo dienose ir Aglonoje per Švč. Mergėlės Marijos Ėmimo į dangų atlaiduose. Maris kasmet rugsėjo mėnesį atvyksta į Šiluvoje vykstančius atlaidus ir aplanko mane. Smagu dviem kunigams susikalbėti esperantiškai.

Marius Dyglys ir Maris Laureckis po Šv. Mišių prie Malpils bažnyčios

Draugystė tarp dviejų Baltijos šalių išsiplėtė ir į tolimesnes Europos šalis. 2015 m. liepos 25 – rugpjūčio 1 dienomis dalyvavau jubiliejiniame 100-ąjame Pasauliniame kongrese Lilio mieste Prancūzijoje. Kartu su domininkonų vienuoliu kunigu Benoît Ente pačią pirmąją dieną katedroje aukojome Šv. Mišias. Kitą dieną, liepos 26, Šv. Mauricijaus domininkonų bažnyčioje organizavome ekumenines Taize dvikalbes esperanto-prancūzų kalbų pamaldas. Norintieji dalyvauti vos tilpo į bažnyčią. Buvau ypatingai pakylėtas. 2016 m. liepos mėn. buvau pakviestas dalyvauti Nitros mieste Slovakijoje paeiliui vykusiuose dvejuose 69-ajame tarptautiniame Katalikų ir Pasauliniame 101-ajame esperantininkų kongresuose.

2016 m. liepos 5 d. per BET-52 Birštono bažnyčioje Šv. Mišias aukojau su Pilnų namų bendruomenės įkūrėju ir vadovu, žymiu esperantininku Valerijumi Rudzinsku. 2016 m. gruodžio 10 d. buvau pakviestas į Lenkiją, Bialistoke (Balstogėje) dalyvauti 17-ose Zamenhofo dienose ir katedroje su prof. hab. dr. Adam Skreczko aukoti Šv. Mišias. Lenkijos esperantininkai mane priėmė ypač svetingai. Visų renginių, kuriuose dalyvavau, nebepajėgiu suskaičiuoti. Ypatingai atmenu kai pačiam teko 2015 m. rugsėjo 26-27 dienomis Žagarėje organizuoti 1-ąjį Lietuvos katalikų esperantininkų suvažiavimą ir svetingai priimti svečius. Sekančiais metais antrasis suvažiavimas įvyko Panevėžyje.