Marijus Jacovskis: nėra Lietuvoje žmonių, kurių nebūtų paveikęs karas ir pokario įvykiai

Jau lapkričio 17–19 dienomis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje – metas ypatingai nacionalinei premjerai: visuomenei pagaliau bus pristatyta net keturis dešimtmečius rampų šviesos laukusi ir viena geriausių praėjusio šimtmečio operų vadinama kompozitoriaus Felikso Bajoro opera-baletas „Dievo avinėlis“. Ypatinga ir spektaklio statytojų komanda, kurioje be režisieriaus Martyno Rimeikio bei dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus – ir scenografijos autorius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Marijus Jacovskis. Su juo ir kalbamės apie kūrybą, įsimintiniausius darbus operoje bei balete, o labiausiai – apie artėjančią premjerą ir iššūkius kuriant minimalistinę „Dievo avinėlio“ scenografiją.    

Susitinkame Jūsų kūrybinėje erdvėje – dirbtuvėse. Būtent čia tikriausiai ir gimsta didžioji dalis Jūsų sumanymų?

Dalis jų gimsta čia, bet gali gimti ir begrybaujant. Ši vieta – labiau idėjų išpildymui. Na bet aišku, daug kūrybinio laiko praleidžiama čia.

Daugiausia dirbate su dramos teatrais, nemažai scenografijų sukūrėte ir šokio spektakliams. Koks Jūsų santykis su operos žanru?

Teigiamas. Kartas nuo karto tenka dirbti operoje, ir su mielu noru tai darau.

Šiuo metu dirbate ties premjeriniu spektakliu – Felikso Bajoro operos-baleto „Dievo avinėlis“ pirmuoju sceniniu pastatymu. Kiek Jums pačiam artima ši opera?

Tiek, kiek kiekvienam Lietuvos gyventojui. Turbūt nėra žmonių, kurių nebūtų tiesiogiai paveikę karo arba pokario įvykiai Lietuvoje, tad lygiai taip pat man ši tema yra įdomi, aktuali ir artima.

O tai, kad operos pastatymas išeina tik dabar, galima tik pasakyti, kad geriau vėliau negu niekada. Taip likimas susiklostė, kad pastatymo teko laukti keturiasdešimt metų. Aišku, buvo dramos teatre Jono Vaitkaus spektaklis, bet tai muzikiniu požiūriu vis tiek nebuvo pilnavertis operos atlikimas. Šia prasme žinoma, kad tai – pirmas pilnavertis „Dievo avinėlio“ pastatymas, ir jaučiame didelę atsakomybę ir įsipareigojimą. Priimu tai ir kaip privilegiją, prestižo reikalą. Vis dėlto tai yra nacionalinės operos premjera, ir tai turėtų būti didelis įvykis.

Visi pagrindiniai spektaklio kūrėjai: kompozitorius Feliksas Bajoras, režisierius Martynas Rimeikis, dirigentas Gintaras Rinkevičius – tikrai išskirtinės Lietuvos meno pasaulio asmenybės. Kaip pavyksta atrasti bendrą viziją, kuo įdomus darbas kartu?

Esu susidūręs ir su G. Rinkevičiumi Dalios Ibelhauptaitės pastatymuose, ir su M. Rimeikiu dirbau prie beveik visų jo baleto spektaklių. Nežinau, kažkaip pavyksta. O ko gi jau čia mums turi nepavykti? Kalbame, kalbame ir išsikalbame…

Su M. Rimeikiu malonu, smagu dirbti. Mes labai panašiai jaučiame teatrą, panašų teatrą mėgstame ir apie panašius dalykus norime kalbėti. Man labai artimas jo mąstymo būdas, dalykai, kuriuos jis nori perteikti, o kuriuos – mažiau akcentuoti. Kai sutampa požiūriai, tada ir lengvai dirbasi. Be to, mes ir panašios kartos, panašaus mąstymo žmonės.

O paties kompozitoriaus asmenybė stūkso virš mūsų kaip Everesto kalnas: mes su juo intensyviai bendravome pastatymo proceso metu, klausėmės jo nuomonės, jo idėjų, vizijų, stengėmės toli neatitrūkti. Tikiuosi, kad mums pavyko rasti visų šių komponentų bendrą vardiklį.

Iš tikrųjų scenografija turbūt yra tas operos spektaklio elementas, kuris pirmiausia vizualiai patraukia žiūrovą, sukuria spektaklio nuotaiką. Kuo bus ypatinga „Dievo avinėlio“ scenografija, kas joje unikalaus?

Nežinau, ar apskritai joje bus kas unikalaus. Čia labai jau suktas klausimas. Minimalus uždavinys yra netrukdyti klausytis muzikos. Tikiuosi, kad savo idėjomis netrukdysiu žiūrovui jos klausytis, ir tai jau bus gerai. O jeigu pavyks žiūrovui bent kiek padėti, bus labai gerai.

Pati scenografija minimalistinė, labai tamsi. Mane visi vadina minimalistu, ir aš, tiesą pasakius, nelabai suprantu, kodėl. Man atrodo, kad darau tiek, kiek reikia. Ne daugiau, ir ne mažiau.

Visų pirma labiausiai norėjosi išvengti buities. Statant tokią medžiagą yra pavojus scenoje sukurti antras Rumšiškes, o tai būtų visiškai beprasmiška. Stengiausi klausytis muzikos, galvoti apie libretą, apie tai, kas jame vyksta. Norėjosi apsivalyti nuo buitinių dalykų, palikti tik esminius, galbūt šiek tiek simbolinius motyvus. Nors simbolizmo irgi nelabai mėgstu.

Kadangi režisierius tai pabrėžė, ir pats kompozitorius ypatingai daug apie tai kalba, šioje operoje svarbu pabrėžti materialiojo ir dvasinio pasaulių susidūrimą, priešpriešą. Tad čia jokiu būdu nebuvo galima daryti iliustratyvaus Lietuvos pokario įvaizdžio. Reikėjo kurti abstrakčią erdvę.

Operos meno pasaulyje vyrauja dvi pagrindinės kryptys: klasikiniai operų pastatymai, kurių ir mūsų teatre yra ne vienas, ir visiškai nauja, šiuolaikinė opera, kur vyrauja minimalizmo idėjos, dekoracijomis neperkrauta scena, ėjimas į gylį. Kaip manote, ar teatruose turi likti vietos viskam, ar vis tik turėtume keliauti į priekį konceptualaus meno link?

Žinoma, kad turi būti vietos viskam. Teatras privalo būti įvairus ir skirtingas. Yra daug skirtingų žiūrovų, ir bet koks teatras – tiek tradiciniai operos pastatymai, tiek modernūs – suranda savo publiką. Bent jau aš tos priešpriešos nematau. Jie nekonfliktuoja, jie puikiausiai koegzistuoja vienu metu. Man atrodo, kad taip ir turėtų būti.

Turbūt sunku kurti šiuolaikinį meną – tą paveikų, gilų, kurį žiūrėdamas galėtum pasakyti, kad tai – genialus sprendimas?

Bet kokį meną kurti yra beprotiškai sunku!

Ar visada pavyksta rasti tą sprendimą ir sukurti tokį rezultatą, kuris Jus patį kaip kūrėją tenkintų šimtu procentų?

Toli gražu ne visada. Aš esu patenkintas gal tik kokiu trečdaliu savo darbų. Sukurti tikrai pilnavertį spektaklį, kuris patiktų visomis prasmėmis – režisūros ir savo paties darbo – ne toks ir dažnas atvejis.

Ar „Dievo avinėlis“ ir yra tas Jūsų kūrinys?

Tikiuosi, kad taip bus. Nes kol kas man viskas ten patinka.

Neseniai minėjote savo gražų 50-ies metų jubiliejų, tad galima sakyti, kad „Dievo avinėlis“ – Jūsų jubiliejinis darbas?

Iš dalies… Tiesa, iki „Dievo avinėlio“ išleisiu dar tris premjeras. Toks va jubiliejinis mėnuo!

Jūsų sukurtų scenografijų spektakliams sąrašas – išties labai ilgas, ir galbūt šie metai yra tas simbolinis atspirties taškas, kai galima žvilgtelėti į nuveiktus darbus, apibendrinti nueitą kelią. Kurie darbai labiausiai įstrigo?

Iš tikrųjų tų darbų buvo labai daug ir įvairių – ir pasisekusių, ir mažiau pasisekusių… Manau, kad kartu su M.Rimeikiu kurtas baletas „Procesas“ – mūsų sėkmingas spektaklis, ir Anželikos Cholinos baletas „Barbora Radvilaitė“ – taip pat. Su režisiere Yana Ross padarėme keletą gerų spektaklių, pavyzdžiui, „Mūsų klasė“.

Galbūt jau mąstote ir apie ateities darbus?

Visą laiką labiausiai galvoju apie tai, ką darau šiuo metu. O šiuo metu aš kuriu keturis spektaklius vienu metu ir stengiuosi mintis apie juos sudėlioti į atskiras lentynas. Žinau, ką darysiu vėliau, žinau, ką darysiu pavasarį, bet apie tai dar fiziškai neturiu kada net galvoti.

O praeitis… Beveik viską atsimenu ir stengiuosi nekartoti, necituoti savęs. Tiesą pasakius, ne visada pavyksta. Tai labai sunkus uždavinys, ir aš to siekiu.

Kalbėjosi Ingrida Milašiūtė

Martyno Aleksos nuotraukos