Marija Jurėnienė – Valašinaitė: esperanto padėjo pažinti daug nuoširdžių žmonių

K. Valašino vyriausias brolis atsiuntė pinigų iš Amerikos ir pasisiūlė padėti jaunėliui „atsistoti ant kojų“. Karolis išvyko į Kauną įsigijo knygyną, sėkmingai dirbo, nes daug skaitė, mokėjo keturias užsienio kalbas, jų tarpe esperanto. Gilino anglų kalbos žinias, ruošėsi vykti į Ameriką aplankyti brolio, bet Stanislovas žuvo šachtoje. Žmonės ateidavo su juo pabendrauti ir nusipirkdavo. Grįžę sakydavo, kad gražiau papasakojo negu parašyta. Karolis vėl pasakojo, o jie vėl ir vėl pirkdavo… tai pasaka be galo. Į knygyną ateidavo ir esperantininkai. Susipažino su A. Poška išmoko esperanto kalbą ir nusipirko vokišką motociklą „Fenomeną“ su juo keliavo po Lietuvą.
Po karo grįžo į Narteikius pas mamą, bet savo pomėgių nekeitė. 1947 m. vedė gydytoją Mariją Petrauskaitę ir persikėlė gyventi į Petrauskų namą. Joniškėlio mokykloje, pradėjo pedagoginę veiklą. Mokykloje agitavo mokytis tarptautinės kalbos esperanto ir keliauti po pasaulį. Susipažino su mokyklos direktoriumi J. Drazdausku (abu gyveno Petrauskų name, nes abu buvo vedę Petrauskaitės). Tarpusavyje kalbėdavosi esperantiškai. Leido laikraštuką „Esperanto observo“. Tarptautinė kalba esperanto, padėjo bendrauti su visu pasauliu. Mokytis agitavo ir mokė visus. Geriausi jo mokiniai, bendraminčiai Narteikiose: B.Venslovas, A. Latonas ir T.Lukoševičius

Tėtis 1947 m. Joniškėlio mokykloje pradėjo pedagoginę veiklą. Mokykloje agitavo mokytis tarptautinės kalbos esperanto ir keliauti po pasaulį. Susipažino su mokyklos direktoriumi J. Drazdausku Tarpusavyje kalbėdavosi esperantiškai. Leido laikraštuką „Esperanto observo“. Mano tėtis visus Joniškėlyje mokė esperanto, be abejo, ir savo šeimą.

Susitikimas su senu geru draugu. Esperanto lengva kalba – visi kalbame esperantiškai. Antanas Poška (1903–1992) ir KarolisValašinas(1904-1982) su šeima. Žmona gydytoja-stomatologe Marija Petrauskaite (1907–1999), dukromis Viktorija(1948) ir Marija(1949).

Namuose buvo labai daug esperanto kalbos knygų ir suaugusiems, ir vaikams, Ypač man patikdavo vartyti ir skaityti iš Kinijos gaunamas pasakas su nuostabiais piešiniais. Tėtis kiekvienais metais vykdavo į Baltijos Esperanto stovyklas 1964 m. rugpjūčio 1–10 d. dienomis pirmą kartą ir aš su seserimi Viktorija, ir su tėčiu nuvykome į Veisėjuose organizuojamą Esperantininkų stovyklą(VI –a Baltija Esperanto tendaro).

Veisėjai, parteprenantoj de VI Baltia Esperanto tendaro,1964m. Valašinai visi kartu paskutinėje eilėje centre prie užrašo BET

Esperanto-veteranoj, K. Valašinas, trečias sėdi pirmoje eilėje laiko lentelę„Veteranoj“ 1964 m.

Tėtis lieka tėčiu. Susidraugavo su kolega mokytoju Telesforu Lukoševičiumi supažindino su esperantininkų idėjomis, parūpino literatūra ir išmokė tarptautinės esperanto kalbos. Kartu Joniškėlio kultūros namuose įkūrė esperantininkų klubą. Pradėjo vesti esperanto kalbos kursus. Pirmosios mokinės buvome mes. Tėtis tik mus kontroliavo. T. Lukoševičius mane mokė ne tik fizikos, bet ir esperanto. Po kursų liepė mokyti žemesnių klasių mokinius, aš bandžiau prieštarauti, bet nepavyko… Davė savo konspektus. Išmoksti pravedi, kita pamoka išmoksti pravedi ir t.t. Pasiskundžiau tėvui, o tas tik sumurmėjo… gudrus žaltys. Man pavyko (turiu 30 metų pedagoginio stažo). Tai buvo ne tik puikus mokytojas, kolega bet ir nuoširdus draugas visą mano gyvenimą. 1963 m. pradėjo dirbti Joniškėlio I.Mičiurino vardo žemės ūkio technikume. Čia subūrė esperantininkus ir mus dažnai pakviesdavo. Vedė Esperanto kalbos kursus, telkė kovotojus už nepriklausomą Lietuvą, organizavo išvykas į esperantininkų suvažiavimus, kongresus, stovyklas. Išėjęs į pensiją parašė ir parengė daug straipsnių bei leidinių apie esperanto kalbą, vertė tekstus.

Esperantininkai iš Lietuvos. T.Lukoševičiaus iš Joniškėlio technikumo grupė – skaitingiausia. X-a Baltlanda E-Tendaro en Ruba (Latvijo) 1968-08-04. T.Lukoševičius (antras iš dešinės pirmoje eilėje), K.Valašinas su dukromis (centre antroje eilėje).

Man esperanto kalba – galimybė turiningai, linksmai su nuoširdžiais bendraminčiais praleisti laisvalaikį, ne tik atostogas stovyklose. Išmokau bendrauti su žmonėmis.

Baškirijo Seit-XII Kušnarenkovo 1970 m. Linksmi lietuvaičiai, M.Valašinaitė antra pirmoje eilėje iš kairės, laikau vėliavą

Ši kalba atvėrė pasaulį – susirašinėjau su daugumą šalių. Tėtis užsisakydavo daug esperantiškų laikraščių ir žurnalų, o aš išsirinkdavau adresus ir rašydavau. Tai pažinimo pagrindas. Nuvažiavau į Milaną ir susikalbėjau. Esperanto padėjo pažinti daug nuoširdžių žmonių.
Man gražiausia esperantiška frazė: Kara samidiano – brangus bendraminti. Taip į mano mokytoją T. Lukoševičiu kreipdavosi mano tėtis.

Joniškįlio mokyklos mokytojai.