Marcinkoniečiai pradėjo minėti profesoriaus Tado Ivanausko jubiliejinius metus

Buvusios mokyklos pastate įsikūręs Marcinkonių daugiafunkcis centras, kuriame bendruomenės vaikams ir suaugusiems teikiamos neformaliojo švietimo ir socialinės paslaugos bei sudarytos sąlygos užsiimti kultūrine ir sportine veikla, veikia antrus metus. Kūrybiškai dirbantys centro darbuotojai, vadovaujami direktorės Linos Černiauskienės, siekdami sudominti tiek mažuosius, tiek suaugusius marcinkoniškius, nuolat organizuoja įdomias veiklas.
  
                   
Suaugusių klubo nariams, kurie į užsiėmimus renkasi vieną kartą į savaitę, šį kartą buvo suorganizuotas renginys, skirtas nemažai sąsajų su Marcinkonių kraštu turinčio profesoriaus Tado Ivanausko artėjančiam 140- ųjų gimimo metinių jubiliejui.

Renginio metu gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė skaitė paskaitą „Kaip prof. Tadas Ivanauskas lietuviu tapo/gyvenimo paribyje fenomenas“. Sukaupęs daugybę įdomios ir net unikalios informacijos apie žymųjį gamtininką, lektorius kalbėjo ne tik apie jo veiklą, bet apžvelgė ir T. Ivanausko bei jo šeimos biografiją platesniame kontekste. Pasak M. Lapelės,  pasienyje, kelių kultūrų sandūroje, visais laikais vyko įdomiausi dalykai.

                     
Gimęs 1882 m. gruodžio 16 d. dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Lebiodkos dvare, bajorų Leonardo Ivanausko ir Jadvygos Reichel šeimoje, Tadas Ivanauskas labiausiai žinomas kaip gamtininkas, tačiau jo veikla įvairialypė – jis buvo rašytojas, biologijos mokslų  daktaras, profesorius, akademikas, taip pat vienas iš aktyvių Lietuvos Šaulių sąjungos kūrėjų. Daug ko mokęsis iš tėvo Leonardo Ivanausko, kuris buvo inžinierius ir labai išsilavinęs žmogus, dar vaikystėje susidomėjo gamtos mokslais, iš tėvo išmoko medžioti, preparuoti ir gaminti iškamšas, sudarinėti zoologinius ir botaninius rinkinius. Pradžioje mokslus ėjo namuose, vėliau mokėsi Varšuvos gimnazijoje, Peterburgo berniukų gimnazijoje, studijavo gamtos mokslus Peterburgo ir Paryžiaus Sorbonos universitetuose. Apsigyvenęs Peterburge, apsisprendė būti lietuviu – susirado lietuvių kalbos gramatiką, gerų mokytojų – Vaclovą Biržišką, Peliksą Bugailiškį ir Steponą Kairį, o per atostogas lankėsi lietuviškuose Dzūkijos kaimuose, klausėsi dainų, bendravo su vietos žmonėmis, medžiojo… Peterburge, nors būdamas dar jaunas, tačiau savo darbais jau garsėjantis gamtininkas susipažino su Honorata, kuri buvo kilusi iš bajorų Daugėlų giminės, kalbėjo lenkiškai, tačiau gyvendama Peterburge, taip pat apsisprendė būti lietuve – kalbėti lietuviškai, dirbti Lietuvai. Peterburge studijavo gamtą, matematiką, baigusi aukštuosius mokslus, įgijo aukščiausią to meto Rusijoje moterims leistiną išsilavinimą. Dirbo vaikų darželiuose… Kai jis būdavo išvykęs, į Peterburgą mylimajai plaukė rožių puokštės siuntiniuose. Honoratą stulbino Tado sugebėjimas išsaugoti gėlių gaivumą samanose – atidarius siuntinius, ant rožių dar spindėdavo rasa… 1917 m. Peterburgą sudrebinus revoliucijai, o 1918 m. Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę, Ivanauskams atsirado galimybės keltis į Vakarų Europą. Čia jau buvo pripažinti T. Ivanausko laboratorijos preparatai, užmegzti dalykiniai santykiai su Jungtinėmis Valstijomis. Mokslininko ir jo žmonos laukė didelės galimybės ir patogus gyvenimas. Tačiau Tado žmonai Honoratai net nekilo abejonių, kad reikia skubėti tik į Lietuvą ir visomis jėgomis prisidėti prie naujos valstybės kūrimo. Tadui – gamtos mokslo tyrimais, Honoratai – pedagoginiu darbu… Pirmiausia jie grįžo į senąsias Lietuvos valdas, į Tado tėviškę Lebiodką. O netrukus jie per miškus atkeliavo į Musteiką… Profesorius į Musteikos apylinkes medžioti atklysdavo dar prieš I pasaulinį karą. Čia visais laikais buvo gilios medžioklės tradicijos, o Musteikos miškuose 1883 metais buvo nušauta paskutinė Lietuvos meška. Apie tai rašė ir T. Ivanauskas savo raštuose. Šiame krašte prasidėjo artimesnė jo pažintis su miškais, upėmis, ežerais. „Musteika buvo man jau gerai pažįstama, nes per medžiokles ne kartą esu joje lankęsis. Dar paauglys būdamas svajojau apsigyventi šiame krašte“.

M. Lapelė iš profesoriaus raštų pacitavo daug ką apie šią asmenybę pasakančius žodžius: „…Sutikęs vyžotą lietuvį negalėjau susikalbėt. Man pasidarė gėda. Nusprendžiau susirasti žmonių, kurie mane supras ir man padės. Reikia tik pasiryžti. Ir šį momentą aš pasižadėjau dar šį rudenį pramokti savo gimtinės kalbos“. M. Lapelė  pažymėjo, jog gyvenant Musteikoje, T. Ivanauskui labai rūpėjo ne tik šio krašto gamta, bet ir tai, kaip vietiniai žmonės gyvena. „…Už savaitės vėl susiruošiau į Gudų girią, pasiryžęs šį kartą pasiekti Marcinkonis, nes praėjusį kartą Musteikoje pas Averkas sužinojau, kad Marcinkonys – tai tikra lietuvybės tvirtovė šiame krašte. Daug man pasakota apie vietinės parapijos kunigą Šoblicką… Kunigo Šoblicko sumanymu Marcinkonių jaunuomenė buvo suorganizavusi, kaip man tuomet atrodė, puikų chorą. Tada lankydamasis patekau į repeticiją ir pirmą kartą gyvenime išgirdau lietuviškas dainas. Šių dainų spalvinga lyrika ir gilus jausmas  palietė jautriausias mano sielos stygas…“.

2018 m. Musteikos kaime jis su žmona Honorata savo lėšomis įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą Pietų Lietuvoje. Nors jų įkurtai mokyklai buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą, nes to meto politinės peripetijos neaplenkė ir miškų glūdumoje įsikūrusio kaimo, ji paliko neišdildomą pėdsaką kelių kartų Musteikos kaimo gyventojų atmintyje ir likimuose. Musteikos kaimo vaikams buvo atvertos durys į žinių pasaulį.

Visam mokymo procesui vadovavo Honorata. Tadas Ivanauskas organizavo mokinių ekskursijas į gamtą, rūpinosi vaizdumo priemonėmis, vykdė su mokiniais praktikos darbus. Pristigus vadovėlių, sąsiuvinių, jis pėsčias keliaudavo į Vilnių ir parnešdavo reikalingų mokyklos reikmenų… Kaimo žmonės Ivanauskus gerbė ir mylėjo, jiems atsidėkodavo maistu bei savo rankomis išaustais „divonėliais, abrūsėliais ir juostelėmis“, medžio drožiniais. Šį laiką Ivanauskai vadino pačiomis gražiausiomis gyvenimo dienomis. 1919 m. pavasarį mokyklą nusiaubė lenkų kavalerijos dalinys, mat prasidėjo Vilnijos okupacija… „Balandžio mėnesį lenkams užėmus Musteiką, Tadas Ivanauskas buvo persekiojamas, todėl teko taip gražiai pradėtą darbą nutraukti, mokinius palikti ir kuo greičiau trauktis gilyn į Lietuvą. Vėliau, jau dirbdamas Kauno universiteto profesoriumi, T.Ivanauskas nuolat atvažiuodavo į Musteiką, bendraudavo su vietos gyventojais, studijuodavo gamtą ir jos reiškinius. Jis iki gilios senatvės mėgdavo vaikščioti po Čepkelių raistą, praleisti naktį raiste prie laužo…“.

T. Ivanausko aistrą gamtos pasauliui liudija ir jo įkurtas Obelynės botanikos parkas, kuriame sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Jis kartu su kitais įkūrė Gamtos tyrimo stotį (su zoologijos muziejumi), 1929 m. Ventės rage įkūrė ornitologinę stotį. 1937 m. su kitais įsteigė Žuvinto rezervatą, jis vienas iš Kauno zoologijos sodo įkūrėjų.
Apibendrindamas pasakojimą, M. Lapelė pažymėjo, jog prof. Tado Ivanausko veikla labai  siejosi su mūsų kraštu, jis jam yra nusipelnęs, o ši paskaita yra liudijimas, jog šią iškilią asmenybę Varėnos krašte turime atsiminti ir gerbti.
Renginyje dalyvavę marcinkoniškiai dėkojo M. Lapelei už labai įdomiai perteiktas  T. Ivanausko gyvenimo ir veiklos detales, kurios labai praturtino žinias apie šią iškilią asmenybę.
 
 

Rūta Averkienė