Luigio Pampalonio skulptūros Lietuvoje

Vienas ryškiausių XIX amžiaus pirmosios pusės italų skulptorių – Luigis Pampalonis (1791–1847) jaunystėje studijavo piešimą Florencijos akademijoje, vėliau – skulptūrą Kararos akademijoje, kur tapo skulptoriaus Lorenzo Bartolinio (1777–1850) talentingiausiu mokiniu. 1814 m. grįžęs į Florenciją, jis tapo L. Bartolinio bendradarbiu, darė skulptūrų kopijas iš Uficių galerijos  (it. Uffizi Galleries), taip pat garsaus skulptoriaus Antonio Canovos (1757–1822) skulptūrų kopijas. 1819 m. Florencijos trienalėje jis gavo didįjį prizą už reljefą, vaizduojantį Achilą. Pirmasis reikšmingas užsakymas, kurį L. Pampalonis gavo 1826 m. – įspūdingas trijų Naidžių fontanas centrinėje Empolio aikštėje (it. Piazza Farinata degli Uberti) Florencijoje. Tais pačiais metais skulptorius sukūrė antkapinį paminklą – besimeldžiančio vaiko atvaizdą, ir sulaukė didžiulio pasisekimo išgarsinusio jį ir atnešusio šlovę. Nuo to laiko L. Pampalonis sulaukė daugybės užsakymų: sukūrė dviejų Florencijos katedros architektų Arnolfo di Cambio ir Filippo Brunelleschio bei tapytojo Leonardo da Vinci statulas, kurias gyrė ir danų skulptorius Bertelis Thorwaldsenas (1770–1844), dirbęs Italijoje. Šios statulos L. Pampaloniui pelnė Florencijos akademijos profesoriaus vardą, o vaikų skulptūros suteikė populiarumą net ir užsienyje.

Parodoje kaip tik ir galime matyti eksponuotas dvi vaikų skulptūras. Anksti mirus Raudondvario savininko Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus (1801–1866) žmonai, grafas užsakė skulptoriui Luigiui Pampaloniui paminklus grafienei Vandai Vankavičiūtei-Tiškevičienei (1808–1842) ir vos kelias dienas gyvenusiam sūneliui Mykolui Tiškevičiui (1832–1832). 1847 m., atgabenti iš Florencijos į Raudondvarį, paminklai buvo patalpinti kapinių koplytėlėje, po metų, mirties metinių proga, perkelti į naujai pastatytą kapinėse koplyčią. 1856 m. Raudondvaryje iškilus grafo funduotai Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų bažnyčiai kartu su koplyčia-mauzoliejumi, grafienės ir grafaičio palaikai perkelti į koplyčios-mauzoliejaus kriptą, o paminklinės skulptūros pastatytos koplyčioje. Lenkų keliautojas Teodoras Tripplinas (1812–1881) savo prisiminimuose rašė, kad Raudondvario bažnyčios … koplyčioje yra gražiausias meno šedevras, kokį turi Žemaitija… Vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) grožėjosi mirusiai grafienei atminti skirta skulptūra: Visa tai iškalta iš vieno marmuro gabalo. Marškonė taip tikra, jog reikia palytėti, kad pažintumei, jog ji ne iš drobės … Šie paminklai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai buvo susprogdinta bažnyčia. Dėl blogos grafienei skirto paminklo būklės jos negalėjome eksponuoti, tačiau parodoje pateikta vaizdinė medžiaga, suteikia daug įdomios informacijos. Tačiau eksponuotas sūneliui skirto paminklo išlikęs skulptūros fragmentas.

1938 m. išlikę paminklinių skulptūrų fragmentai patalpinti naujai Raudondvaryje pastatytoje Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje po šoninio dešiniojo altoriaus mensą. Kadangi šie paminklinių skulptūrų fragmentai yra vieni vertingiausių Europos paveldo pavyzdžių Lietuvoje, jie įtraukti į Kultūros vertybių registrą. L. Pampalonio sukurti grafienės ir grafaičio originalūs skulptūrų modeliai yra saugomi Florencijos Akademijos galerijos (it. Galleria  dell’Accademia di Firenze) Gipsotekos salėje.

1848 m. grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius sulaukė laiško prancūzų bei italų kalba iš L. Pampalonio dukters Josephinės (it. Giuseppa) Pampaloni Pontani su pasiūlymu įsigyti po tėvo mirties jo dirbtuvėje Šv. Morkaus aikštėje (it. Piazza San Marco) likusių kūrinių. Tarp siūlomų pirkti skulptūrų buvo ir Našlaičio arba Besimeldžiančio puto skulptūros replika, vaizduojanti besimeldžiantį vaiką. 1826 m. autorius už šią skulptūrą apdovanotas Florencijos Akademijos prizu. Skulptūra buvo labai sėkminga, susilaukė didžiulio populiarumo visame pasaulyje, plito ir gipso kopijos. Šiskulptūra aprašyta Raudondvario rūmų inventoriuose. Išsiaiškinta, kad jos originalas saugomas Italijoje Brešos muziejaus fonde (it. Fondazione Brescia Musei), tačiau buvęs Raudondvaryje kūrinys neišliko. Našlaičio originalus skulptūros modelis eksponuojamas Florencijos Akademijos galerijos Gipsotekos salėje.

Kita grafo B. E. Tiškevičiaus įsigyta skulptūra iš siūlomų Josephinės Pampaloni Pontani buvo Šv. Jono skulptūros replika, vaizduojanti šventąjį vaikystėje, kuri taip pat aprašyta Raudondvario rūmų turto inventoriuose, sudarytuose po grafo B. E. Tiškevičiaus mirties. Gaila, tačiau ir ji neišliko. Kaip atrodė skulptūra, matome 1892 m. grafo Benedikto Emanuelio vaikaičio Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) nuotraukoje Valgomasis. Raudondvaris. Originalo nepavyko rasti, tačiau pagal vaizdą nuotraukoje pavyko kūrinį atributuoti. Sužinota, kad šios skulptūros kopija buvo parduota 2014 m. gruodžio 5–6 d. (lot 289) aukcione „Briggs Auction“ (JAV).

Matomai grafas Benediktas Emanuelis pranešė apie L. Pampalonio dukters pasiūlymą įsigyti tėvo skulptūrų broliui – Biržų majorato savininkui Jonui Konstantinui (1802–1862), nes į Biržus atkeliavo Mergaitės su balandžiais skulptūros replika. Modelį autorius sukūrė 1830 m., jis buvo eksponuotas Florencijos Akademijos galerijoje ir susilaukė gerų atsiliepimų. 1934 m. marmuro skulptūra eksponuota Vienoje. 1836 m. Clemenso von Metternicho (1773–1859) rinkiniui priklausiusi skulptūra pavaizduota F. Dewertho litografijoje pagal Eduardą Gurką (1801–1841) piešinį Clemenso von Metternicho vila, Skulptūros galerija. Šiandien žinomi jau keturi skulptūros egzemplioriai: vienas Turine, kitas Paryžiuje privačiame muziejuje (Musée Jacquemart-André), trečias Kynžvarto pilyje (Čekija) ir ketvirtas Biržuose. Nustačius Biržų krašto muziejuje „Sėla“ saugomos Mergaitės su balandžiais skulptūros autorystę, atsirado galimybė pristatyti visuomenei ne tik šį vertingą kūrinį, bet ir kitus buvusius Lietuvoje L. Pampalonio darbus.

Lietuvos dvarų meno rinkinių gausa, verte ir įvairove išsiskiria grafų Tiškevičių dvarai. Fragmentiškai žinomi jų rinkiniai vis atveria naujas kolekcionavimo ir mecenavimo istorijas. Žinomų italų meistrų paveikslų ir skulptūrų atsiradimą Raudondvaryje veikiausiai inspiravo Didžiosios kelionės (pranc. Grand Tour) mada. Tikėtina, kad Raudondvario grafų Tiškevičių kelionės turėjo didelės reikšmės dvaro rinkinių formavimui bei jų kaip mecenatų skoniui. 

Paroda Biržų krašto muziejuje „Sėla“ veiks  iki 2024 08 18.

Dr. Aldona Snitkuvienė, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Į parodos ir  dr. Aldonos Snitkuvienės knygos „Raudondvario Tiškevičiai“ pristatymą Biržų pilies arsenalo salėje maloniai kviečiame 2024 m. gegužės 24 d. 16.30 val.