LNOBT tęsia sezono premjerų pristatymą: į sceną žengia „Hofmano istorijos“

Jau sausio 26 dieną žiūrovai išvys dar vieną Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro naujieną, kurią įgyvendinti atvyko gausi italų kūrėjų komanda. Specialų konkursą laimėjęs italų režisierius Federico Grazzini sako, kad negalėjo nepasinaudoti galimybe kurti ilgametes teatro ir muzikines tradicijas turinčioje šalyje.

Lietuvių kūrėjus papildo italai

104-asis LNOBT sezonas kaip niekada intensyvus. Pasak laikinai teatro vadovo pareigas einančio Audriaus Kundroto, džiugu, kad be lietuvių kūrėjų darbų repertuaras pasipildys ir svečių iš užsienio spektakliu.

„Tai jau ketvirtoji LNOBT premjera per pastaruosius tris mėnesius. Po trijų spektaklių, kuriuos režisavo lietuvių kūrėjai, į repertuarą atkeliauja teatro surengtą konkursą laimėjusio italų režisieriaus F. Grazzini ir jo kūrybinės komandos „Hofmano istorijų“ interpretacija. Nekantriai laukiame, ką konkurso nugalėtojai pristatys mūsų publikai“, – sako A. Kundrotas.

Šiuolaikinė kūrinio interpretacija

Iš Florencijos kilęs F. Grazzini pirmą kartą LNOBT surengtame tarptautiniame režisieriaus ir kūrybinės komandos paieškos konkurse dalyvauti nusprendė paskatintas dar paauglystėje kilusiu susižavėjimu Eimuntu Nekrošiumi: „Sužinojęs, kad šalyje, turinčioje tokias gyvas teatro ir muzikines tradicijas, vyksta konkursas, nutariau pamėginti. O ir pats kūrinys be galo įdomus.“

Pasak režisieriaus, kūrybiniu iššūkiu tapo ne tik tai, kad Jacques’o Offenbacho operoje veikia gausus personažų būrys, bet ir tai, kad autorius mirė jos nepabaigęs. Taip dramaturginiame operos paveiksle pabaigą tenka sukurti pačiam.

„Iš esmės su kūrėjų komanda ieškojau vaizdinių, kuriais galėčiau kalbėti su šiandienos žiūrovais. Taip atsirado sporto salės simbolis kaip treniruočių, išbandymų vieta, taip pat anoniminių alkoholikų grupė. Hofmanas mėgina pabėgti nuo savo kūrybiškumo, manijų, siekia užverti duris, kas galiausiai taps jo vidinės dramos varomąja jėga,“ – savo interpretacija dalinasi F. Grazzini.

Emociškai nepatogus, provokatyvus

Operos scenografijos įkvėpimas, pasak jos autoriaus Andrea Belli, atkeliavo iš Davido Lyncho filmų estetikos: „Pirmas vaizdas, ką pamato publika – reali vieta, su kasdiene situacija, kurioje vyksta anoniminių alkoholikų susitikimas. Vėliau kiekviena veikėjų istorija ima vystytis savaip ir realios situacijos nebelieka. Viskas ima priminti siaubo filmą, – sako kūrėjas. – Publika turėtų jaustis kiek nejaukiai, matydama vaizdą, kuris lyg ir turėtų būti tvarkingai simetriškas, bet toks nėra. Tokiu būdu atsiranda emocinis nepatogumas. Jo ir siekiame.“

Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini sutinka, kad ši opera kelia tam tikrą iššūkį ir reikalauja papildomo publikos pasiruošimo, nes: „Kūrinys yra labai sudėtingas diriguoti, atlikti, dainuoti, bet ne juo mėgautis. LNOBT publika išvys unikalią pastatymo versiją. Nors opera nėra tokia paprasta, joje yra daug sudėtingų charakterių, tam tikros šizofrenijos, pats pastatymas yra provokatyvus, bet jis skatina pagalvoti apie šiuolaikiniam žmogui svarbias ir aktualias temas.“

Judesys – sielos kalba

Opera, anot choreografo Angelo Smimmo, yra teatras, o jame veikia viskas – vaidyba, režisūra, muzika ir šokis. Pastarasis labai svarbus ir šio kūrinio pastatymui, nes šokis, kaip sako A. Smimmo, yra sielos kalba, kuri leidžia išreikšti tai, ko nepavyksta padaryti žodžiais ar muzika. Kūrėjas akcentuoja, kad šiandien žmonės nebešoka taip, kaip tai darė prieš du šimtus metų, kai buvo parašyta opera, todėl su režisieriumi taip pat ieškojo šiuolaikiniam žmogui labiau suprantamos kūno judesio kalbos.