LNDT Didžiąją salę atidarys kartu su LNOBT ir „Operomanija“ kuriama taksofono opera

Po dalinės rekonstrukcijos atnaujinta Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Didžioji salė žiūrovams duris atvers jau šių metų gruodžio 1–3 dienomis. Salę atidarys Kamilės Gudmonaitės ir Dominyko Digimo taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Pirmą kartą istorijoje spektaklį drauge pristato trys bendradarbiaujantys partneriai: Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) ir prodiuserinė kompanija „Operomanija“.

„Šio spektaklio koncepcija mane sujaudino nuo pat pradžių, kai apie jį išgirdau. Negaliu sugalvoti jautresnio, bet kartu ir šviesą žadinančio kūrinio Didžiosios salės atidarymui nei ši tarpdisciplininė opera, sukurta iš tikrų žmonių istorijų, iš nesumeluotų, nesuvaidintų atsisveikinimų ir prisipažinimų. Pranašauju šitam spektakliui didžiulę sėkmę, nes žinau, kad kai Kamilei atiduodame Didžiąją sceną, turėsime kūrinį, kuris bus išjaustas, sukurtas sąžiningai, su didžiule meile ir toms istorijoms, ir pačiam teatrui, ir apskritai Lietuvai“, – sako vienas iš LNDT meno vadovų Antanas Obcarskas.

Opera kuriama pagal žmonių pasidalintas mintis savo artimiesiems, išsakytas taksofone, kuris nuo 2022 m. kovo 1 d., praėjus vos savaitei po Rusijos pradėto karo Ukrainoje, buvo įkurdintas prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Žmonės buvo kviečiami užsukti ir „paskambinti“ tiems, kuriems nespėjo ar nedrįso išsakyti savo jausmų ar apmąstymų. Per daugiau kaip 6 mėnesius telefono ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Visų autentiškų istorijų garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.

Pastatyti taksofoną prie Operos ir baleto teatro Kamilę Gudmonaitę įkvėpė Japonijoje nutikusi istorija. 2011 m. Otsuchi miestelyje po cunamio be žinios dingo apie 2 tūkst. žmonių. Vienas gyventojas dar prieš stichinę nelaimę prarado savo mylimą pusbrolį ir gedėdamas nusprendė savo žemėse ant kalvos pastatyti telefono būdelę, kurioje galėtų susisiekti su pusbroliu, išreikšti jausmus, o žodžiai būtų „išnešioti vėjo“. Pamažu apie keistą telefono būdelę sužinojo vis daugiau gyventojų. Po cunamio ji tapo garsi kaip skambučių prarastiems artimiesiems vieta. Ilgainiui tai tapo svarbia vieta ne tik artimuosius praradusiems žmonėms, bet ir tiems, kurie neturėjo galimybės atsisveikinti arba neišdrįso laiku pasakyti tam tikrų žodžių.

„Tai įkvėpė mane pastatyti panašų taksofoną Lietuvoje, kur žmonės būtų kviečiami išsikalbėti ir „paskambinti“ tiems, kuriems laiku nepasakė kažko svarbaus. Stebėjome atėjusius. Kartais žmonės tiesiog pakeldavo ragelį ir visą laiką pratylėdavo. Kartais pajuokaudavo. Tai irgi įdomi šio eksperimento dalis. Tačiau yra itin jautrių ir atvirų pasakojimų – jausmas klausant įrašų toks intymus, kad kartais net nedrąsu darosi – lyg jie įsileistų mus į savo širdį.

Mano karta apskritai bando traumuojantį posovietinį nekalbėjimą pakeisti atvirumu. Mes nebenorime tylėti, nes nekalbėjome visą savo vaikystę, o dar ilgiau nekalbėjo mūsų tėvai ir seneliai. Todėl aš taip noriu teatro spektakliais kalbinti ir atverti širdis, nes atsivėrusi ir save pamačiusi širdis gyja. Kita vertus – tyla arba pokštas, kai skausmas nepakeliamas, irgi yra tam tikras gijimo būdas, proceso dalis“, – sako Kamilė Gudmonaitė.

Spektaklį su režisiere kuria du jos kūrybiniai bendražygiai: kompozitorius Dominykas Digimas ir scenografė Barbora Šulniūtė. Operos muzikos vadovas ir dirigentas – Ričardas Šumila.   Kompozitorius Dominykas Digimas pasakoja, kad jo santykis su kūriniu, su jį sudarančiais taksofone paliktais praeivių „skambučių“ įrašais, nuolat kito: „Iš pradžių tarsi iš šalies klausęsis labai atvirų pasisakymų, dabar juos permąstau atsistodamas į skambinančiųjų arba jų adresatų vietą. Ši opera kėlė nemenkų iššūkių: kaip sukurti kiekvieno mūsų vidinį garsovaizdį, kaip perkelti dažnai itin jautrų, subtilų skambučių turinį – sakralią būtį – į teatro sceną? Muzika, garsas čia tampa nematoma medija, sklindančia energija, bylojančia tai, ko neišdrįsome pasakyti, o dabar jau per vėlu.“

Pasak Barboros Šulniūtės, šio kūrinio scenovaizdis – tai tarpinė erdvė, tarsi vidinio pasaulio atspindys, susitikimas, kuriame jaučiamas santykis su anapusybe. „Veiksmas vyksta ribines būsenas išryškinančioje tranzitinėje erdvėje, kasdienybei persipinant su laikinumu ir neapibrėžtumu. Vaizdinė kūrinio atmosfera dedikuota gyvenimui ir mirčiai, artumui ir ilgesiui“, – pažymi scenografė ir vaizdo projekcijų koncepcijos autorė Barbora Šulniūtė.

Berniuko Naglio vaidmenį operoje „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ kuria mažasis dainininkas Teodoras Lipčius, išgarsėjęs LRT muzikiniame projekte „Dainuok su manim“. Spektaklyje pasirodys šokėjos Emilija Karosaitė ir Viktorija Zobielaitė, taip pat LNDT trupės aktoriai Vitalija Mockevičiūtė, Vytautas Rumšas, Diana Anevičiūtė, Jolanta Dapkūnaitė, Arūnas Vozbutas, brolį įkūnysiantis japonas Ryo Ishimoto ir LNOBT choro artistai, chormeisteris – Povilas Butkus bei LNOBT orkestro instrumentininkų ansamblis.

Spektaklio choreografas yra Mantas Stabačinskas, kostiumus kuria Juozas Valenta, šviesos dailininkas – Julius Kuršys, vaizdo projekcijų autorius –  Jurgis Lietunovas. Kūrinys buvo pradėtas vystyti bendro LNOBT ir „Operomanijos“ projekto „Operos genomas“ kontekste 2021 m.

Operos „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje vyks gruodžio 1, 2, 3 dienomis.

Aušra Pociūtė

Komunikacijos projektų koordinatorė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.