Lietuvos žydų indėlis lietuvių literatūroje

Michail Landburg, Israel

Birželio 18-ąją ištuštėjusioje Vilniaus Pylimo gatvėje esančioje Lietuvos žydų bendruomenės salėje, pro atvirus langus sklido smuiko ir fortepijono garsai. Grojo koncertmeisterė Lidija Koroliova (fortepijonas) ir Boris Kirzner (smuikas), o Lev Mesengiser, Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos (TRPA) Lietuvoje prezidentas, atidarė Literatūros praktinę konferenciją „Litvakų literatūra – ženkli Lietuvos kultūros paveldo gairė“.

Lietuvos žemėje išaugo ir subrendo, pasklido po pasaulį įdomių asmenybių, Lietuvos žydų „litvakų“ kūryba: Grigorijaus Kanovičiaus, Icchoko Mero, Marko Zingerio, Violetos Palčinskaitės, Michail Landburg ir daugelio kitų: žurnalistų, dailininkų, muzikantų….

Daug širdingų žodžių nusipelnė jonavietis, neseniai pabaigęs savo žemiškąją kelionę rašytojas Grigorijus Kanovičius, rašęs lietuviškai ir rusiškai. Jo kūryba išversta į anglų, lenkų, vokiečių ir kitas kalbas. G. Kanovičiaus „Miestelio romanas“ Aldonos Paulauskienės puikiai išverstas į lietuvių kalbą, išlaikant kalbos gyvumą ir vaizdingumą. Romane „Kvailių ašaros ir maldos“, išverstame Felikso Vaitiekūno, randame vertime ne tik aukštaičių tarmei būdingų žodžių iš senosios aukštaičių būties, bet ir puikų ikikarinio mažo miestelio žydų gyvenimo ir buities paveikslą. Be litvakų knygų sunku įsivaizduoti Lietuvos literatūrinio gyvenimo mozaiką. Knygų personažai įsirėžė giliai į atmintį kaip mūsuose nykstančios kultūros dalis. Grigorijaus Kanovičiaus meninės kūrybos ypatybes apibūdino literatūros apžvalgininkė Liudmila Riabenko-Zonn ir poetas, žurnalistas Sergej Lavrov, pavadinęs rašytoją Lietuvos žydų dainiumi.

Iš vaikystės atminties iškrito nutrinta knygutė: Icchoko Mero „Geltonas lopas“, kurioje jautriai aprašomi Antrojo pasaulinio karo įvykiai, kai žydų tautybės žmonės buvo žymimi šešiakampe geltona žvaigžde, nustumti į kelkraštį ir išmesti iš visuomenės. Geltonas lopas neužgožė žmoniškumo – žmonės išliko žmonėmis. Vėliau skaitytos šio rašytojo knygos: „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“, „Sara“ , „Lygiosios trunka akimirką“, spinduliuojančios meile žmogui, išlieka širdyje ilgam. I. Meri, kaip lietuvių literatūros klasiko, kūrybą apžvelgęs poetas Samoilas Lormanas priminė romano „Kaip greitai žmonės sensta“, kad kūryba – amžina, nes tai ugnis, pakurta paties Aukščiausiojo…

Sunkiai rinkdamas žodžius apie neseniai Anapilin iškeliavusį draugą Marką Zingerį, šiuolaikinį prozos meistrą, kalbėjo visuomenės veikėjas, žurnalistas, rašytojas Arkadijus Vinokuras.

Laima Debesiūnienė, poetė, žurnalistė, vertėja, daug šiltų žodžių skyrė Violetai Palčinskaitei, kaip unikalaus likimo poetei, o mes puikiai prisimename jos grakščius eilėraščius, kuriuos, paskui, tarsi spurdančius drugelius, paleidome iš knygelių savo vaikams… Lengvi ritmai skrenda su vėju („Vaikų kambarys“ 2013, Vilnius), kuris vis dėl to turi namus, o gal sutikote Stiklių gatvėje stiklių iš sapno su skambančiais burbulais? Puikios Sigutės Ach iliustracijos sugrąžina mus į nuostabų vaikystės pasaulį, kurio neužgožė kasdienybės dulkės ir baisus beldimas į duris…., pasukęs poetės likimo ratą.

Jurij Greismanas, Vilniaus Gaono žydų bendrijos muziejaus bendradarbis, gidas, įdomiai nušvietė Vilniaus geto kultūrinį gyvenimą. Baisiu metu, kuomet kiekvieną dieną kažkas būdavo sušaudomas Paneriuose, veikė Žydų teatras, simfoninis orkestras, vyko kiti kultūriniai renginiai, gimė vaikai, kurie, jeigu pavykdavo, būdavo perduodami už geto tvoros, išgyveno. Prisimenu vienos žydaitės pasakojimą, kai, užvertus sušaudytųjų duobę žemėmis ir pervažiavus buldozeriu ji liko gyva. Kuomet esesininkai pasišalino su šunimis, ji išlindo iš duobės ir nuoga pabėgo į mišką. Ėjo, kol surado sodybą. Buvo aprengta, pavalgydinta ir paslėpta. Tą istoriją išklausiau Paneriuose, minėjimo metu. Žiūrėjau į tą moterį kaip stebuklą: atrodo, nebėra vilties, tačiau – svarbiausia pasinaudoti momentu ir nepasiduoti.

Humanitarinių mokslų daktarė Elena Suodienė, konferencijos idėjos autorė, argumentuotai ir įtaigiai analizavo rašytojo Michail Landburg (Izraelis) kūrybą, kuri šiuo metu verčiama į lietuvių kalbą. Tikimės, kad rašytojo kūryba artimiausiu metu pasieks skaitytoją.

Konferencija buvo baigta refleksijomis, kuriose pasisakė Geršonas Taicas, Laima Debesiūnienė, Liudmila Riabenko-Zonn, o savo kūrybą skaitė Michail Landburg.

Konferenciją organizavo Tarptautinė rašytojų ir publicistų asociacija Lietuvoje bei jos prezidentas Lev Mesengiser, vaizdinį apipavidalinimą atliko Dora Mesengiser, konferencija vyko lietuvių ir rusų kalbomis. Konferencija vyko pačiu laiku, kuomet lošiama nacionalinių mažumų korta. „Viešpats davė kantrybės, viešpats duos ir stiprybės“…(G. Kanovičius, „Kvailių ašaros ir maldos“).

Regina Jakučiūnaitė