Lietuvių kalbos dienų renginiai tęsiasi – džiaugtasi tarmėmis

Liepos 7 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje surengtas šeštasis Lietuvių kalbos dienų sostinės renginys „Pažink savo kaimynus tarmėje“. Ignaliniečiai kviesti pasižiūrėti filmą „Dzūkija“, pasiklausyti dzūkų ir aukštaičių tarmiškos šnekos, sužinoti įdomių kalbinių dalykų, labiau pažinti pietiečių papročius ir tradicijas. Renginyje dalyvavo Lietuvių valstybinės kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, programų koordinatorė Vilija Ragaišienė, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vyr. specialistė, kultūrologė Sigutė Mudinienė.  

Savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas džiaugėsi, kad Ignalina visus šiuos metus bus Lietuvių kalbos sostinė ir gyventojams dar bus progų pasidžiaugti mūsų kalba. Kartu su kalbos tvarkytoja ir šių renginių koordinatore Laima Sidorenkiene vicemeras dėkojo svečiams  ir įteikė savivaldybės atminimo dovanėles.
„Tarmės – tai mūsų kalbos turtingumo įrodymas. Jos maitina bendrinę kalbą. Kaip nieko nebūtų be namų, šeimos, šaknų, taip ir be tarmių…“,– pasveikinęs renginio dalyvius sakė Audrys Antanaitis. Vilija Ragaišienė pristatė režisierės Astos Giraitytės ir žurnalistės Birutės Vyšniauskaitės sukurtą filmą apie Dzūkiją, kuris papildė Lietuvos regionus pristatančių vaizdo pasakojimų seriją. Maždaug valandos trukmės filme parodoma vaizdinga Dzūkijos gamta, senieji kaimai ir miestai, pristatoma graži, daug archaiškų bruožų išlaikiusi tarmė,  papročiai, tradicijos, skamba dzūkiškos dainos. 

Filme akcentuojama, kad specifinius etnografinės Dzūkijos bruožus lėmė istoriniai ir gamtiniai veiksniai. Manoma, kad šiems ypatumams galėjo turėti įtakos ir tai, kad iki XIII a. maždaug tame regione buvo su jotvingiais sietina Dainavos žemė. Dzūkijoje vyrauja savita gamta: didelės girios, smėlėtos nederlingos dirvos. Būtent tai skatino miško verslus, uogų ir grybų rinkimą. Dzūkijoje ir šiandien galima pamatyti, kaip kitados atrodė kelminiai aviliai, kuo ypatinga buvo drevinė bitininkystė. Šiose žemėse ilgiau nei kitur išliko archajinės kultūros formos, saviti tikėjimai ir apeigos, gatviniai rėžiniai kaimai, senosios technologijos ir ūkininkavimo būdai. Pavyzdžiui, labai ilgai javai pjauti pjautuvais, ilgiausiai išliko bendras gyvulių ganymas, naminis audimas, tradicinių drabužių vilkėjimas, raudos.

Po filmo pati iš Dzūkijos kilusi Vilija Ragaišienė akcentavo svarbiausius dzūkiškos šnekos bruožus. Tai ir daugybė mažybinių žodelių, vaizdingų veiksmažodžių, savitų perkeltinės reikšmės žodžių, frazeologizmų, įdomių tarmybių. Na, ir žinoma – tas ausiai malonus ciksėjimas, kuris dar aptinkamas Rytų Aukštaitijoje, Lenkijos ir Baltarusijos pasienio vietovėse. Pastebėta, kad dzūkai labai šilti, atviri, kalbūs. Tai atsispindi ir jų šnekoje. Pasisveikinimas Dzūkijoje bus palydėtas visokiausiais meiliais žodeliais: „uogiala“, „dukriala“, „martiala“. Apskritai, tarmiškas kalbėjimas asocijuojasi su nuoširdumu, neoficialumu, artimais santykiais, šiluma. Tik tarmėse išliko tam tikros gramatinės formos, tarp kalbančiųjų sukuriančios jaukią aplinką.

Kalbėta ir apie Rytų aukštaičių tarmę. Minėta, kad Ignalinos kraštas pasižymi itin turtinga patarmių įvairove: nuo uteniškių tarmei panašių linkmeniškių iki Ceikiniuose ar Tverečiuje gyvuojančių cieksų.  „Turim dzūko šilumą ir aukštaičio onorų“,– taip savo gimtąja tarme prašneko kultūrologė Sigutė Mudinienė, kvietusi visus, kas dar turi nors lašelį tarmės, jį saugoti, nešioti, nes tai yra didelis turtas, mus iš kitų išskiriantis, mūsų kilmę ir šaknis rodantis. Sigutė sakė, kad džiaugiasi ir tais žmonėmis, kurie sugeba tarmiškai kurti, taip dar labiau savo gimtąją šnektą išaukštindami. Ji perskaitė  dzūkuojančia Rytų aukštaičių vilniškių tarme eiliuojančio  Gaudento Kurilos (Ciekso Žalbungio) eilėraštį.

Na o renginio pabaigoje sumaniausieji, teisingai paaiškinę retus tarmiškus žodžius, gavo įvairių dovanėlių. Galiausiai be dovanų neliko nė vieno. Kiekvienam dovanota po 2020 metų Dzūkų kalendorių, kuriame surašyti ne tik dzūkiški savaitės dienų pavadinimai, bet ir įdomūs pasakojimai, senolių spėjimai ir mintys.  
 
Lina Kovalevskienė