Lietuvė vadovauja privačių darželių tinklui Suomijoje: į darbą direktorė eina su sportiniu kostiumu

Studijuodama socialinį darbą Lietuvoje, Simona Lunina pagal „Erasmus+ “ programą trumpam išvyko mokytis į Latviją. O ten, būdama dar antrame kurse, susipažino su tame pačiame Latvijos universitete studijavusiu savo būsimu vyru estu. Kurį laiką draugavusi per atstumą, galiausiai pora nusprendė gyventi kartu – keltis kartu į Suomiją, kur gyvena mylimojo tėtis, arba Vokietiją, kur įsikūrusi jo močiutė. Visgi kurti savuosius namus jiedu nusprendė Suomijoje: nors pirmieji metai buvo kaip niekad sunkūs, kupini ir ašarų, ir nevilties, su laiku susitaikė su ilgomis šaltomis žiemomis, neįprasta kultūra, kitokį požiūrį, tradicijas bei vertybes turinčiais žmonėmis.

Dešimt metų Suomijoje gyvenanti Simona džiaugiasi ne tik ten įsikūrusios šeimos laime, bet ir stulbinančia karjera – šiandien ji yra Suomijoje veikiančio privataus darželių tinklo „Bumblebees kindergarten“ generalinė direktorė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantė, sulaukusi kvietimo tęsti mokslus ir doktorantūroje, dalijasi savo patirtimi Suomijoje: kasdienybės iššūkiais, didžiausiais švietimo sistemos skirtumais ir tuo, ko lietuviai labiausiai galėtų pasimokyti iš suomių.   

Vien turimo diplomo neužteko

Kalbėdama apie savo profesinio kelio pradžią, S. Lunina prisipažįsta, kad į švietimo sritį atėjo netikėtai. Lietuvoje baigusi socialinio darbo studijas, paviliota meilės, ji išvyko gyventi į Suomiją. O toje šalyje labai greitai suprato, kad su turimu diplomu rasti gerai apmokamo darbo nepavyks: Suomijoje socialinis darbuotojas privalo mokėti dvi kalbas – suomių ir švedų. Kadangi iki tol su šiomis kalbomis Simona nebuvo susidūrusi ir jų nė kiek nemokėjo, buvo aišku, kad, norint likti ir dirbti Suomijoje, visgi teks rinktis kitą profesinę kryptį. Jai atrodė, kad tai būtų greitesnis ir paprastesnis kelias, nei išmokti abi kalbas, o ir baigti papildomus mokslus, kad galėtų dirbti socialinio darbo sferoje.

Netrukus Simoną, turinčią socialinio darbuotojo diplomą, priėmė dirbti vienas iš privačių anglakalbių Suomijos darželių. Iš pradžių jai buvo pasiūlyta mokytojo asistento pozicija – po metų šiame darbe Simona pajuto, kad norėtų savo ateitį sieti dirbdama su vaikais, tad nusprendė įgyti pedagoginį išsilavinimą ir įstojo mokytis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo Kauno kolegijoje. Mokydamasi antrame kurse, ji susilaukė vaikelio, o po motinystės atostogų (tuo metu kaip tik pabaigė studijas), susirado kvalifikuotos mokytojos darbą kitame Helsinkio darželyje. Po daugiau nei pusės metų darbo jame, gavo pasiūlymą pereikti į kitą padalinį ir jam vadovauti.

„Tuometinė vadovė išėjo motinystės atostogų, tad laikinai ši pozicija buvo pasiūlyta man. Bet, kaip sakoma, nėra nieko pastovesnio už laikinumą, – juokiasi S. Lunina. – Taip jau išėjo, kad pradirbau vadove šešerius metus. O nuo šių metų vasario vėl pakilau karjeros laiptais – tapau viso tinklo generaline direktore“.

Anglakalbiai darželiai čia paklausūs

Viena stipriųjų pusių, kurias Simona iš karto įvardija kalbėdama apie savo vadovaujamų ugdymo įstaigų tinklą, yra ta, kad vaikai čia mokomi anglų kalba. Mokyti vaikus anglų kalbos nuo pat mažumės Suomijoje yra paklausu. Į tokius darželius vaikus taip pat atveda diplomatai, laikinai dirbti į Suomiją atvykę žmonės, emigrantai, kurie galbūt nesieja savo gyvenimo su Suomija, o atvyksta čia tik laikinai, ir nusprendžia savo vaikus leisti į anglakalbį darželį. Simonos vadovaujamas ugdymo įstaigų tinklas ruošia vaikus anglakalbėms ir dvikalbėms mokykloms, į kurias jie patenka laikydami stojamuosius egzaminus.

„Nemažai dirbame su šeimomis, kurios atvyksta į Suomiją dviem ar trims metams. Tarkime, tėvai nenori vaikų mokyti suomių kalbos, nes žino, kad po kelerių metų savo kelionėje judės toliau, tad atveda vaikus pas mus. Mūsų filosofija ir remiasi tuo, kad mes kuo intensyviau mokome vaikus anglų kalbos, ji yra visa ko pagrindas. Žinoma, esame priklausomi nuo suomių švietimo sistemos. Nepaisant to, kad esame privatus ugdymo įstaigų tinklas, turime laikytis įstatymų, reglamentų, domėtis švietimo naujovėmis, laikytis šios šalies švietimo taisyklių. Mes darome viską, ką galime, kad mūsų ugdomi vaikai įstotų į anglakalbes ar dvikalbes mokyklas ir ten sėkmingai integruotųsi“, – sako S. Lunina.

Paklausta, ar sunku vadovauti darželių tinklui, Simona patikina, kad jai nesunku. Jos nuomone, lietuviai yra kitokie nei suomiai: jei suomiai savo darbe atlieka tik tai, kas priklauso jų pareigoms, ir dirba tik tiek valandų, kiek numatyta jų darbo sutartyse, tai lietuviai darbe negaili savo jėgų – yra darbštūs, dirba tiek, kiek reikia, prisiima atsakomybę ne tik už savo, bet ir visos komandos darbo rezultatus.

„Man lengviau valdyti visus keturis kampus, nei kitiems mano kolegoms. Galiu numatyti 3 ar 4 žingsnius į priekį, matyti ir įvertinti bendrą vaizdą, kas vyksta šiame versle. Matyt, dėl šių savybių ir buvau pastebėta. Žinoma, kasdien turiu daug visko mokytis, tobulėti, dar yra kur pasitempti. Bet esu laiminga, kad man pavyksta suburti aplink save labai gerą, stiprią komandą, motyvuoti žmones, drauge spręsti problemas ir džiaugtis pasiekimais“, – apie sėkmingą vadovavimą 13 žmonių komandai pasakoja Simona.

Mokytojų trūksta ir Suomijoje

Suomija, kaip ir didžioji dalis kitų valstybių, susiduria su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu švietimo srityje. Pedagogo darbas nėra lengvas – jauni žmonės ir šioje šalyje mieliau renkasi darbus, kuriuose gali dirbti lanksčiu darbo grafiku, nuotoliniu būdu, keliaudami po įvairias pasaulio šalis. Darbas su vaikais reikalauja įvairių socialinių, komunikacinių įgūdžių – mokėti bendrauti su vaikais, jų tėvais, kolegomis, priimti ir spręsti kasdienius iššūkius, kurių šiame darbe yra apstu.

„Juokaudama pasakysiu, kad būdamas mokytoju kasdien dirbi su auksu – juk kiekvienam tėvui jo vaikas yra pats brangiausias. Net ir maža problema, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kasdienė ir paprasta, tėvams gali atrodyti didelė ir komplikuota. Jaunimui kur kas paprasčiau dirbti, tarkime, IT srityje – dirbti biure, iš namų ar bet kurios pasaulio šalies, o galbūt gyventi egzotiškoje šalyje, kur pragyvenimas pigus, ir gauti europietišką atlyginimą. Juk tokiame darbe laisvės kur kas daugiau, nei dirbant darželyje, kur tavęs laukia nuolatinis triukšmas, sauskelnės, vaikų ligos ir panašiai. Vis dažniau galime išgirsti žmonių pasisakymus apie tai, kad jie nenori turėti vaikų, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie prisiima pareigą kasdien prižiūrėti kitų vaikus. Taip, tų mokytojų, turinčių pašaukimą tokiam darbui, išties rasti nelengva net ir Suomijoje“, – prisipažįsta pašnekovė.

Tad viena priežastis, kodėl mokytojų trūksta, yra pašaukimas, antroji – darbo užmokestis. Anot pašnekovės, Suomijoje mokytojas gauna vidutinį atlyginimą, kuris patiems suomiams neatrodo labai patrauklus.

Simona sako jaučianti aplinkinių iš anksto susidariusią nuomonę apie Suomiją, kad čia viskas yra idealu ir pasakiška, tačiau taip, anot jos, nėra. Suomija švietimo srityje turi problemų, tik jos galbūt ne tokios globalios ir esminės, kaip kitose šalyse. Suomija jau daugybę metų yra nepriklausoma šalis, ilgus metus kurianti savo šalies identitetą, išbandžiusi savo ugdymo programas, atsirinkusi, kas tinka, o kas neveikia. Lietuva dar tėra savųjų bandymų ir ieškojimų kelyje.  

Lietuviai turi ko pasimokyti iš suomių

Ko lietuviai galėtų pavydėti suomiams? Simona sako, kad visų pirma – valstybės skiriamo dėmesio ugdymo įstaigoms ir joms teikiamos finansinės paramos: „Biudžetai, kasmet skiriami ugdymo įstaigoms, Suomijoje yra milijoniniai. Jei anksčiau specialiųjų poreikių vaikai galėdavo mokytis tik valstybiniame sektoriuje, dabar tai gali daryti ir privačiame – valstybė apmoka vaikui reikalingą asistentą, tad kiekvienas privatus darželis gali jį turėti nepatirdamas papildomų išlaidų, o ir tėvams nieko papildomai mokėti nereikia. Įtraukusis ugdymas atviras ir prieinamas visiems. Suomijoje galioja taisyklė, kad vienas mokytojas gali dirbti su 7 vaikais, tai reiškia, jei klasėje yra 21 mokinys, su jais turi dirbti trys darbuotojai – mokytojas ir du jo padėjėjai. Jei yra poreikis į klasę priimti vaiką, turintį specialiųjų poreikių, valstybė išperka vieną vietą, t.y. klasėje lieka 20 vaikų su trimis mokytojais, ir vietoje vieno papildomo vaiko visas tas laikas ir dėmesys skiriamas vaikui, kuriam reikia daugiau dėmesio“, – pasakoja S. Lunina.

Dar vienas didelis skirtumas Suomijoje, lyginant su Lietuvos švietimo sistema, yra tas, kad visi ugdymo įstaigose dirbantys asistenta turi būti kvalifikuoti – pabaigę bent jau vienerių metų profesines studijas. Tai reiškia, kad asistentas yra atlikęs praktiką darželyje ar mokykloje, buvo ruošiamas, kaip dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, susipažinęs su Suomijos švietimo įstatymais ir taisyklėmis, reikalavimais, susidūręs su kasdieniais ugdymo iššūkiais. Asistentai yra realiai paruošti darbui su vaikais.

„Suomijoje žmonės beatodairiškai pasitiki specialistais. Jei eina pas gydytoją, visiškai pasitiki jo kompetencija, jei palieka taisyti automobilį autoservise, žino, kad viskas bus atlikta puikiai. Lygiai taip pat pasitikima mokytojais: kolegos nestovi už nugaros, nes žino, kad savo darbe padarysi tai, kas geriausia, tėvai nekelia dramų ir ginčų, nes pasitiki, kad mokytoju, dirbančiu su jų vaikais, išmano savo darbą ir daro geriausia, ką gali. Tėvai darželio personalui retai kada kelia klausimus dėl akademiškumo – jiems svarbiausia, kad vaikai eitų į lauką, karstytųsi medžiais, lakstytų pievoje, žaistų su draugais ir turėtų laimingą vaikystę. Programos iš mūsų nereikalauja, kad eidami į pirmą klasę vaikai mokėtų skaityti ar skaičiuoti. Mūsų užduotis – supažindinti vaikus su skaičiais ir raidėmis, padėti jiems būti kiek įmanoma nepriklausomais, t.y. įsidėti sau į lėkštę maisto, apsiauti batus, saugiai pereiti gatvę. Lauke škvalas, didelis vėjas ar labai šalta? Jei tądien nevesi vaikų į lauką, tėvai stebėsis, kodėl gi ne – jei lauktume gražaus oro, sako jie, juk vaikai 10 mėnesių į lauką neišeitų! Jiems svarbu, kad vaikas dūktų, žaistų, fantazuotų, draugautų, tiesiog būtų laisvas ir laimingas“, – tokius skirtumus, lygindama tėvų požiūrį į ugdymą Suomijoje ir Lietuvoje, vardija pašnekovė.

Žmonių nevertina pagal jų išvaizdą

Šiuo metu Simona yra švietimo vadybos magistrantė VDU Švietimo akademijoje. Iš pradžių svarsčiusi, kad galbūt galėtų magistro studijas pradėti Suomijoje, susidūrė su problema, kad toje šalyje ji neturi galimybės studijuoti neakivaizdiniu būdu. O jei studijuotų dieninėse studijose, būtų priversta dviem ar ketveriems metams atsisakyti darbo. Taigi priėmė sprendimą nuotoliniu būdu studijuoti Lietuvoje – ji džiaugiasi, kad VDU sudarė lankstų grafiką, kurį puikiai galima suderinti su turimu darbu.

„Jau 10 metų gyvenu Suomijoje, tačiau labai ilgiuosi Lietuvos. Šios studijos man taip pat yra ryšio palaikymas su gimtine. Kai užsisuki savo kasdieniame darbe, atrodo, jau viską pažįsti, žinai ir išmanai. Studijos parodė man, kiek visko daug nežinau, kiek dar yra ko mokytis. Nuostabu, kad galime dalintis patirtimi, gauti sąrašą knygų, kurias pravartu perskaityti. Tai atveria naujas galimybes mokytis ir tobulėti“, – teigia S. Lunina.

Simona juokiasi: ji, būdama darželių tinklo generalinė direktorė, į darbą eina apsirengusi sportiniu kostiumu. Nes juk taip patogiau! Mokytojai į darbą taip pat eina dėvėdami sportinius kostiumus, džinsus, užsimovę vilnones kojines. Anot Simonos, Suomijoje žmonės nėra vertinami pagal jų išvaizdą, žmonės čia rengiasi taip, kaip jiems patinka ir kaip yra patogu: „Čia nevertiname žmonių pagal viršelį, mums svarbu, koks žmogus yra. Mums nereikia įrodinėti savo statuso per tai, kaip atrodome. Statusas ir hierarchija Suomijoje nėra svarbi: net bendraudamas su aukščiausio lygio vadovais, svarbiausiais švietimo sistemos atstovais nesijauti esąs jiems nelygus – čia svarbiausia komandinis darbas, kolegiškas požiūris vienas į kitą, pagalba ir bendradarbiavimas. Be abejo, ir absoliutus pasitikėjimas vienas kitu“, – pabrėžia pašnekovė.

S. Lunina gali kalbėti apie savo darbus valandų valandas, tačiau paklausta, kaip leidžia laisvalaikį po darbo, tik šypteli: „Neturiu daug ko pasakoti, nes to laiko nėra daug. Visą laisvą laiką skiriu šeimai – drauge atostogaujame, keliaujame, kartais vykstame į vyro gimtinę į Estiją, per Kalėdas aplankome Lietuvą. Daug su šeima vaikštome po miestą ar gamtoje, skaitau knygas, vyras – sportuoja, o aš dar ir nuolat mokausi. Tobulėjimas – tiek profesinis, tiek asmeninis – man yra labai svarbus. Kiekvienam linkiu atrasti mylimą darbą, būti apsuptiems mylimų žmonių ir nepamiršti augti ir tobulėti. Bent po truputėlį, mažais žingsneliais, bet kasdien“.

Nerijus Žeronas