Laukimas, šventė, bendruomenė. Kokia yra lietuviška Velykų tradicija?

Anksčiau buvo sakoma: „Papročius žinosi, per Velykas neliūdėsi. Būsi linksmas ir guvus per visus metus“. Artėjant Velykoms, apie lietuvišką šios didingos ir linksmos šventės tradiciją prisėdome pakalbėti su dr. Elvyda Lazauskaite ir Edita Preglauskiene – Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale veikiančios parodos „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ kuratorėmis.

A. Matulionytė: Ar galėtumėte papasakoti, kokios pagrindinės temos atsiskleidžia lietuviškoje Velykų tradicijoje?

E. Preglauskienė: Velykos – tai Kristaus prisikėlimo, gamtos pabudimo, tuo pačiu kiekvieno iš mūsų atsinaujinimo šventė. Septynios ilgõs gavėniõs savaitės skirtos susikaupimui, maldai, pasiruošimui. Paskutinė, svarbiausioji, vadinama Didžiąja. Ji prasideda Verbų sekmadieniu, kuomet šventinamos tradicinės verbos ir prisimenamas Kristaus įžengimas į Jeruzalę.

E. Lazauskaitė: Velykų laikotarpio tradicijoje glaudžiai persipynę senojo tikėjimo ir krikščioniškieji papročiai. Didžiosios savaitės visos dienos įprasmintos iš kartos į kartą perduodamais papročiais, tikėjimais, apeigomis, draudimais, spėjimais, magiškais veiksmais. Namų švarinimas, ugnies ir vandens šventinimas, budėjimas prie simbolinio „Kristaus kapo“ bažnyčioje, valgių ruošimas, jų pašventinimas ir pagaliau džiaugsmingas Velykų rytas, skambant bažnyčių varpams. Visa tai suburia žmones bendram laukimui.

Bendruomeniškumo puoselėjimas Velykų tradicijoje labai svarbus. Visi darbai turi būti atliekami be pykčio, barnių. Lietuvių papročiuose gyvavusios atjautos, pagalbos tradicijos skatino ne tik pačiam keltis naujam gyvenimo laikotarpiui, bet ir paduoti ranką ir pakviesti prie šventinio vaišių stalo tą, kuriam sunkiau. Juk Velykų laikotarpiu visi kartu pergyvenome ne patį linksmiausią laikotarpį, išgyvenome perėjimą nuo rimties iki džiaugsmingo Prisikėlimo šventimo.

A. Matulionytė: Kaip lietuvių sąmonėje kito Velykų tradicijos suvokimas bėgant laikui? Ar šiandien Velykų reikšmę suvokiame kitaip, nei anksčiau?

E. Preglauskienė: Velykų esmė išlieka, o tradicija yra kintanti, prisitaikanti, gyva tiek, kiek ji atliepia žmonių gyvenimo būdą, jų poreikius. Kiekvienas iš mūsų Velykas išgyvename, patiriame savaip.

E. Lazauskaitė: Taip, keičiasi nebent šventimo būdas. Gal kiek primirštas Velykų laukimo laikotarpio išskirtinumas, didingumas. Ypač Didžiosios savaitės pasiruošimo šventei darbai, kuriais siekta pelnyti švarą, skalsą, sveikatą visiems metams.

Tačiau pastebiu, kad visuomenėje jaučiamas susidomėjimas ir poreikis pažinti Velykų tradicijas ir apeigas. Daug kam kyla klausimų, kodėl mūsų krašto pavasario švenčių papročiai yra būtent tokie ir kas juos lėmė. Domina, kokią reikšmę krikščioniškiems Velykų papročiams turėjo senieji pavasarinio virsmo papročiai, kodėl šventės simboliais tapo gyvybingumu pasižymintys medžiai, margučiai.

A. Matulionytė: Kokią reikšmę lietuviškoje Velykų tradicijoje turi linksminimasis? Kokiose apeigose jis atsispindi?

E. Lazauskaitė: Velykos – visų laukiama, džiugi šventė. Pavasaris savo grožiu mus išvilioja iš namų. Per Velykas lietuviai labai mėgo svečiuotis: kaimynai ir giminės lankė ir sveikino vieni kitus, žaidė apeiginius žaidimus su margučiais. Tikėjo, kad linksmybėmis galima privilioti sėkmę ir gėrį.

Linksmoms, juoką sukeliančioms pramogoms per Velykas buvo skiriama simbolinė prasmė. Senovės žmonių tikėjimu, juokas turėjo nepaprastos galios pažadinti pavasarį, prikelti žemę naujam gyvenimui. Žemei juokas grąžindavo vaisingumą, gyvybingumą. Buvo tikima, kad juokas nugali mirtį, įvairias gyvenimo negandas. Tad žmonės per šventes stengėsi linksmai leisti laiką, kad linksmi liktų visus metus. Bendri pasilinksminimai, pasivaišinimai – draugiškų santykių išraiška. Buvo galima tikėtis ir pagalbos darbuose, nelaimėje.

E. Preglauskienė: Iškentus ilgą žiemos laikotarpį, dažnai ir nepriteklių, ilgėjant dienoms su šv. Velykų rytu nušvinta lengvesnio gyvenimo viltis. Linksminimasis – tai noras greičiau pabudinti Žemę, pagrindinę žmonių maitintoją. Ridenant margučius, kuo aukščiau išsisupant sūpynėse ar laistantis vandeniu norėta užtikrinti gerą derlių.

E. Lazauskaitė: Pavasarį visa gyvybė prisikelia, sužydi, sužaliuoja. Tai vilties metas, kai su grįžtančia Saule, šiluma prisikelia ir Žemė. Per žiemą ji nusilpsta, kaip ir žmogus, o švęsdami mes galime padėti jai prisikelti.

A. Matulionytė: Parodoje pastebima, kad daugelis Velykų papročių susiję su vaikais, o kai kurios apeigos skirtos jaunimui. Ar galėtumėte papasakoti, kaip Velykų papročiuose sąveikauja skirtingos kartos? 

E. Lazauskaitė: Kai kurie kartų šventimo papročiai buvo skirtingi, bet juos jungė buvimas kartu ir noras suteikti kitam gero. Vaikai ir jaunimas dalyvaudavo aktyvesniuose, daugiau vikrumo reikalaujančiuose žaidimuose. Šventinis aktyvumas buvo siejamas su siekimu palenkti gyvenimo sėkmę, kas jauniems žmonėms ypač svarbu. Jaunimui labai patiko jau šiuo metu primirštas verbijimo paprotys – ankstų Verbų sekmadieniorytą vaikų ir suaugusiųjų nuplakimas verbos šakele reiškė palinkėjimą jiems sveikatos, budrumo. Vyresnieji jautė pareigą rūpintis, kad vaikai užaugtų sveiki, linksmi, darbštūs. Mažus vaikus pradžiugindavo spalvingu margučiu ar kita dovanėle.

E. Preglauskienė: Kartas jungė ir su margučiais susiję papročiai. Velykų rytą po pamaldų visi skubėdavo greičiau sugrįžti į namus, susėsti prie bendro stalo, pasidalyti pašventintą margutį – tikėta, kad tai užtikrins santarvę šeimoje visus metus. Antrąją Velykų dieną vaikai eidavo lankyti krikšto tėvų, kurie jiems dovanodavo margučių. Kad turėtų margučių žaidimams, vaikai eidavo kiaušiniauti ir prisirinkdavo jų pilnas kišenes ir krepšelius.

Antrąją Velykų dieną vaikai, jaunimas ir vyrai susirinkdavo ridenti margučių. Ridenimui pasidarydavo iš beržo tošies lovelius. Sakydavo, jog tas, kuris laimės daugiau margučių, turės daugiau laimės visus metus. Mėgdavo varžytis vienas su kitu ir mušdami margučius, – taip rinkdavo stipriausią.

E. Lazauskaitė: Jauni vyrai grupelėmis eidavo per sodybas lalaudami. Tam būdavo pasiruošę iš anksto, pasimokę iš seno gero lalauninko giesmių, oracijų, lalinkų. Merginos atsidėkodavo lalauninkams margučiais. Supimasis – taip pat neatsiejama Velykų šventimo dalis. Pamiškėje tarp dviejų medžių įrengdavo sūpynes. Vaikinai supdavosi poromis atsistoję, o merginos atsisėdusios. Stengdavosi įsisupti kuo aukščiau, – kad linai gerai augtų, kad derlius būtų geras. Vaikai supdavosi atskirai. Jei būdavo šalta, sūpynes jiems įrengdavo daržinėje.

A. Matulionytė: Veikiausiai nuo parodos atidarymo vis išgirstate apie lankytojų patirtis. Koks Jūsų įspūdis, kokios parodoje aptariamos Velykų apeigos labiausiai stebina lankytojus?

E. Lazauskaitė: Daug kam buvo negirdėtas ir įdomus „silkės išvarymo“ paprotys. Šiais laikais sunku įsivaizduoti, kaip silkė pabosdavo, nes dabar visokio maisto lengvai galime nusipirkti. Taip pat pastebėjau, kad daug kam įdomu išgirsti apie budėjimą bažnyčioje prie „Kristaus kapo“ per Velyknaktį. „Sargybiniai“ budėdavo, o kiti persirengėliai keldavo triukšmą ir krėsdavo pokštus, nes buvo tikima, kad juokas ir triukšmas išbaido visas gyvenimo negandas.

E. Preglauskienė: Lankytojai labai žavisi margučiais – tyrinėja marginimo raštus, klausia, kaip pasigaminti natūralius dažus, kokiais įrankiais skutinėjama. Daug ką nustebina ir tai, kaip muziejuje apskritai galima šimtą ir daugiau metų išlaikyti verbelę ar margutį.

E. Lazauskaitė: Domina etnografinių eksponatų rinkiniai, daugumai nepažįstami senieji darbo įrankiai, apeiginis velykinių valgių, ugnies, vandens šventinimas.

Lankytojai džiaugiasi paroda. Sako, jog reikia tokių parodų. O mes džiaugiamės, kad galime juos suburti ir atskleisti Velykų tradicijos grožį.

Paroda „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Naujajame arsenale veiks iki 2023 metų gegužės 2 dienos.

Santa Lingevičiūtė

Lietuvos nacionalinio muziejaus viešųjų ryšių specialistė