Laimutė Lumbienė: turi sužavėti ir sudaryti sąlygas išmokimui, o ne vaikytis rezultatų

Zarasų „Santarvės“ pradinė mokykla – viena aktyviausiai įsitraukusi į naujienų portale www.manokraštas.lt skelbiamą tarptautinę virtualią parodą „Trijų žodžių galia“. Parodos iniciatoriai – Mažeikių rajono Viekšnių lopšelis-darželis „Liepaitė“ ir parodos globėjai Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Seimo narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė kvietė kurti sakinius iš trijų žodžių – daiktavardžio, veiksmažodžio, būdvardžio. Ši paroda – tęsinys ankstesniųjų lietuvių kalbai skirtos virtualios parodos. Prieš porą metų buvo surengta virtuali paroda, skirta veiksmažodžiui, o pernykštė – būdvardžiui. Paroda yra Lietuvių kalbos dienų renginys.

Apie tai, kaip sekėsi su ugdytiniais kurti virtualiai parodai skirtus darbelius, šiandieninius ugdymo metodus, iššūkius kalbamės su Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos mokytoja eksperte Laimute Lumbiene, padėjusia savo ugdytiniams pajusti trijų žodžių galią. Parodą galite aplankyti čia.

*Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos mokytoja eksperte Laimutė Lumbienė*

Gerbiama mokytoja, pradėkime nuo VLKK ir Seimo narės prof. habil. dr. Vilijos Targamadzės globojamos virtualios parodos „Trijų žodžių galia“, kuo ji pasitarnauja ugdymo procesui?

Dalyvavimas parodoje motyvuoja mokinius. Tai puikus įrankis temos apie daiktavardžius, būdvardžius ir veiksmažodžius įtvirtinimui. Smagu, kad į veiklą aktyviai įsitraukė tėveliai.

Iš Jūsų mokyklos sulaukėme daug ir labai gražių darbelių, pasidalykite patirtimi, kaip su savo ugdytiniais rinkotės vaizdą, kaip parinkote reikalingas kalbos dalis atitinkančius žodžius.

Susipažinome su nuostatais. Pasiūliau vaikams pasirinkti „mylimuką“ (daiktą, žaislą, piešinį, savo augintinį ir t. t.). Virtualios parodos „Trijų žodžių galia“ veiklos paskatino ir pakylėjo mus – savarankiškumas pasirenkant, fotografavimas, patrauklių ir skambių sakinių kūrimas, IT gebėjimų tobulinimas užrašant sakinius ant nuotraukos, bendradarbiavimas ir pagalba vienas kitam… Rezultatas džiuginantis ir stebinantis: dvidešimt keturis kūrybinius darbus išsiuntėme į virtualią parodą, o mokyklos antrajame aukšte su mokiniais ir spec. pedagoge Daina Borisevičiene paruošėme darbų PARODĄ, kad jais galėtų pasidžiaugti visa mūsų mokyklos bendruomenė. Gegužės mėnesį darbų paroda persikels į Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos erdves. Kūryba yra GĖRIS. Tik drauge mes galime tiek daug nuveikti. Didžiuojuosi, kad esame puiki komanda. Nuoširdus ačiū Linui ir Emiliui, kurie padėjo klasės draugams „estetiškai užkelti” sakinius ant nuotraukų. Mokėmės vieni iš kitų, mano Messenger’is iki išnaktų „prakaituodavo“ nuo mokinių klausimų „….ar dabar jau gerai…?“ Drauge dirbdami patobulinome savo IT įgūdžius… Žinome, kad virtuali paroda – ne konkursas, todėl čia nebus nei laimėjusių, nei pralaimėjusių, bet kūrybinis procesas ir bendradarbiavimas kuriant yra pati didžiausia PERGALĖ.

*2022.10.11 su Seimo nare prof. habil. dr. Vilija Targamadze*.

Džiaugiuosi, kad mūsų klasė kasmet 100 proc. įsitraukia į šią virtualią parodą. Šios parodos iniciatorius – Mažeikių rajono Viekšnių lopšelis-darželis „Liepaitė“. Parodos globėjai – Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Seimo narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė. Ačiū Jums visiems už nuostabų ir tęstinį virtualių parodų organizavimą.

Esate pradinių klasių mokytoja ekspertė, kokią įtaką ugdymo procesui turi besikeičiančios programos, mokinių testavimai?

Programų atnaujinimas bei pokyčiai reikalingi ir net būtini, nes naujai kartai reikia naujų iššūkių. Dėl mokinių testavimų įvairialypės nuomonės. Aš manau, kad mokiniams pasitikrinti save ir įsivertinti testų pagalba svarbu.

Pastaruoju metu keliami vis didesni reikalavimai priešmokykliniam ugdymui, kiek tai pasiteisina vaikui pradėjus lankyti mokyklą?

Vertinu tik teigiamai. Ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje pradedamas vaiko ugdymas, kurio metu skatinamas savarankiškumas, vaikai ugdosi valią, gebėjimą planuoti, perima socialiai priimtinas elgesio taisykles, mokosi pozityviai bendrauti ir bendradarbiauti, veikti kartu. Tai didžiulė pagalba mums, mokytojams, nes tęsti tai, kas pradėta – žymiai lengviau.

Teigiama, kad į mokyklas atėjo išmaniųjų technologijų vaikai, kaip tai panaudojama ugdyme ir ar galimas kitoks šių gebėjimų panaudojimas?

Technologijos yra šių dienų „arkliukas“. Aš be jų taip pat neįsivaizduoju savo pamokų. Nuolat dalyvaujame respublikiniuose ir tarptautiniuose nuotoliniuose projektuose: „Pradinukų lyga“, „Sveikatiada“, „Olimpinis mėnuo“, „Lietuvos balsas“ (tarptautinis eilėraščių maratonas skirtas poetui Bernardui Brazdžioniui), nuotolinės įdomiosios pamokos „Mažiau – tvariau! Arčiau – sveikiau!“ ir begalė kitų konkursų… Dirbame papildomai elektroninėse EMA ir EDUKA aplinkose. Manau, kad įvairovė tik padeda motyvuoti ir pasiekti norimų rezultatų.

Tiesa ar mitas, kad į mokyklas ateina vis daugiau specialiųjų poreikių turinčių vaikų? Jei taip, ar neatrodo, kad poreikiai diagnozuojami neįvertinus kiekvieno vaiko individualios raidos?

Deja, taip – mokinių turinčių spec. poreikių kasmet daugėja. Tai apsunkina mokytojo darbą. Kai klasėje 24 mokiniai, sudėtinga pakankamai laiko skirti kiekvienam asmeniškai. Manau, kad kiekvienoje klasėse turėtų būti mokinio padėjėjas. Kita išeitis – mažinti mokinių skaičių klasėje. Apie tai tik kalbama, bet praktiškai viskas „sukraunama“ ant vieno mokytojo pečių.

Galbūt užuot dėjus vaikui antspaudą, nulemiantį jo tolesnį gyvenimą, reikėtų įvairinti mokyklų modulius, orientuotus į personalizuotą ugdymą, kuris padėtų atskleisti kiekvieno vaiko gabumus ir juos vystyti?

Pradinių klasių ugdymo programa ganėtinai sudėtinga (įsigilinimui į temą katastrofiškai trūksta laiko). Todėl mokytojų skuba ir „lėkimas per temas, kad viską suspėtų…“ dažniausiai neduoda galimybės pasiekti norimų rezultatų. Reikia daug praktikos metų, kad viską susisisteminti ir stabiliai nuosekliai eiti pirmyn. Esamai programai ko gero reikėtų net 5 metų ugdymo trukmės. Tada be skubos spėtume išdėstyti teoriją ir atlikti žymiai daugiau praktinių veiklų, kurios itin svarbios ir vaikų labai mėgstamos. Deja, pradinio ugdymo pradžią ir trukmę lemia įvairūs veiksniai: valstybės požiūris ir tikslai, tradicijos, socialinis ekonominis kontekstas ir t. t.

*Skaitymas žemyn galva motyvuoja skaityti*.

Kalbama apie įtraukųjį ugdymą, bet tuo pačiu metu didinamas mokinių skaičius klasėje, Jūsų manymu, tai suderinami dalykai?

Tikrai nesuderinami dalykai. Fiziškai bus nebeįmanoma pasiekti tinkamos ugdymo kokybės (pamokos destrukcija garantuota). Mes, pedagogai, įtraukųjį ugdymą siejame su kiekvieno mokinio ugdymu, kuris atitiktų jo poreikius. O jei nėra specialistų pagalbos, tai sėkmės tikrai nebus… Tam dar nėra pasiruošta: mokyklose katastrofiškai trūksta mokinio padėjėjų, psichologų, logopedų, kurie nuolat būtų tokioje klasėje ir padėtų vesti kokybiškas ugdymo veiklas. Manau, kad pirmiausia reikėjo pasirūpinti specialistais, o tada įgyvendinti įtraukųjį ugdymą.

Pasidalykite patirtimi, kaip pasiekti, kad mokinukui būtų uždegtas žingeidumas, nes neretai nutinka taip, kad siekiant gerų rezultatų užgesinamas vaiko noras mokytis?

Mokytojo santykis su mokiniu ir jo tėvais, meilė ir šiuolaikiškų metodų įvairovė, dėmesys kiekvienam. Stengiuosi, kad mokiniai jaustųsi kaip paukščiai, tupintys medyje ir nebijantys, kad nulūš šakelė. Mokau juos pasitikėti ne šakele, o savo nuosavais sparnais ir visada tikėti savimi. Aš tiesiog degu Meile darbui ir mokiniams, tad neskaičiuoju kiek laiko užima pasiruošimas pamokai, kad ji būtų patraukli mokiniui. Aš nebijau klysti – juk iš klaidų mokomės. Aš drįstu pasakyti, kad kažko nežinau – tada visi ieškome atsakymo. Čia mums padeda šiuolaikinės technologijos. Svarbu kūrybiškai pažvelgti į kiekvieną situaciją. Manau, kad kiekvienas mokytojas turi dirbti meistriškai. Tai reiškia, kad turi sužavėti ir sudaryti sąlygas išmokimui, o ne „kalti į galvą tiesas“ ir vaikytis rezultatų… Kai drugelius vaikaisi, jie sprunka nuo tavęs, bet kai pasodini gėlyną – jie patys atskrenda pas tave. Pas mane pilnas gėlynas kūrėjų, muzikantų, dainininkų, sportininkų, matematikų, gamtos mylėtojų ir tiesiog gerų vaikų.

Ir pabaigai – ar šiandieninė švietimo politika neužgesina mokytojo norą mokyti ir kiek jis šiame darbe jaučiasi saugus?

Visada žiūriu į viską pozityviai. Duodu mokiniui tai, ką noriu gauti pati. Geriausia daugyba yra dalyba: norėdama Pagarbos – gerbiu kiekvieną mokinį, norėdama Meilės – myliu kiekvieną be jokių išlygų, norėdama Užuojautos ir Supratimo – užjaučiu ir supratingai apkabinu kiekvieną (žodžiu, žvilgsniu, jausmu). Moku labai stipriai džiaugtis net mažyčiais mokinio pasiekimais. Daug giriu, džiaugiuosi ir žaviuosi. J. V. Gėtė yra pasakęs: „Laimingas tas, kuris džiaugsmingai dirba ir džiaugiasi darbais, kuriuos padarė“. Aš laiminga – tai reiškia, kad Laimingi ir mano mokiniai!