Amžinai jaunas „Polėkis“: kur prasideda kelias į baleto sceną

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose neretai dalyvauja ir mažieji artistai. Ten, kur reikia dainuoti, matome Vaikų operos studijos auklėtinius, o ten, kur reikia grakštaus judesio – klasikinio ir modernaus šokio kolektyvo „Polėkis“ jaunuosius artistus. Šiuo metu vyksta vaikų priėmimas į „Polėkio“ grupes, tad tėveliai, svajojantys pamatyti savo atžalas LNOBT scenoje, turėtų nepraleisti progos. 

Šįmet išsipildė perspektyvios balerinos Noros Straukaitės svajonė: baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mergina pradeda šokti LNOBT baleto trupėje.

Tačiau Noros kelias į baletą prasidėjo gerokai anksčiau, negu jai, penktokei, atsivėrė menų mokyklos durys: būdama ketverių metukų, ji pradėjo lankyti klasikinio ir modernaus šokio kolektyvą „Polėkis“.

„Vaikų darželyje pastebėjo mano gabumus ir rekomendavo tėveliams pasidairyti baleto arba gimnastikos studijos. O šeimos draugė, operos solistė Marta Lukošiūtė papasakojo jiems apie „Polėkį”. Taip už rankutės buvau atvesta į atranką teatre. Mane priėmė. Baleto pamokos nebūdavo lengvos, bet patiko tai, kad mes, mažos mergaitės, teatro koridoriuose matydavome suaugusias balerinas, ir tai labai inspiruodavo. Kai atėjau į „Polėkį“, teatre dar šoko talentingoji Eglė Špokaitė, kurios pasirodymus scenoje prisimenu iki šiol“, – teigia baleto trupės debiutantė.

Pirmasis teatro spektaklis, kuriame teko vaidinti šešerių metukų Norai, buvo baletas „Kopelija“. Jame  vaikai tiesiog rinkdavo Kopelijaus išmėtytus saldainius ir kurį laiką praleisdavo žiūrovų akivaizdoje, bet ir toks vaidybos „paragavimas“ suteikdavo nemažai džiaugsmo.

„Vėliau atlikau nedidelius vaidmenukus operoje „Bruknelė“, balete „Čiurlionis“. O tada baigiau pradinę mokyklą, ir tuometinė „Polėkio“ vadovė Elena Juodišienė primygtinai rekomendavo nueiti į baleto skyriaus atranką Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Pati ten nesiveržiau, nes „Polėkyje“ man labai patiko, o kas lauktų naujoje mokykloje – nelabai įsivaizdavau. Bet priimta greitai pripratau, ir baletas tapo pasirinkimu visam gyvenimui“, – tvirtina Nora.

Besimokydama baleto pedagogės Deimantės Karpušenkovienės klasėje, N. Straukaitė pasirodė daugelyje tarptautinių konkursų ir dažniausiai juose pelnydavo prizines vietas. Todėl ir balete „Pelenė“, kurį LNOBT scenoje kasmet pristato vis nauja „čiurlioniukų“ laida, buvusiai „Polėkio“
auklėtinei praeitą sezoną buvo patikėtas pagrindinis Pelenės vaidmuo.

Po kolektyvo jubiliejaus – permainos

Klasikinio ir modernaus šokio kolektyvas „Polėkis“ šįmet paminėjo savo 55-erių metų jubiliejų. Vardas kolektyvui buvo parinktas pagal kompozitoriaus Roberto Schumanno muzikinę pjesę „Polėkis“ („Aufschwung“): jai choreografiją prieš pusę amžiaus sukūrė ilgametė „Polėkio“ vadovė E. Juodišienė.

Iš pradžių jos vadovaujamas kolektyvas veikė Statybininkų kultūros rūmuose. Padvelkus sostinės kultūrinių erdvių privatizacijai, šokantiems vaikams sostinės centre vietos nebeliko, ir „Polėkį“ savo repeticijų salėse priglaudė Operos ir baleto teatras.

„Režisierius Eligijus Domarkas, kurio kurtuose spektakliuose jau tuomet dalyvaudavo „Polėkio“ šokėjos, kreipėsi į tuometinį teatro vadovą Virgilijų Noreiką, ir šis priėmė beišyrantį kolektyvą repetuoti po teatro stogu“, – pasakoja E. Juodišienė, šįmet „Polėkio“ vadovės pareigas perdavusi vienai iš savo buvusių mokinių – choreografei ir scenografei Indrei Pačėsaitei.

„Kodėl būtent jai? Todėl, kad Indrė – labai doras ir sąžiningas žmogus. Kartais pagalvodavau, ką norėčiau matyti vadovaujančią kolektyvui po savęs, ir visuomet pirmoji kandidatė būdavo Indrutė. Ji  tikrai negalės ramiai žiūrėti, jei kas nors kolektyve dirbs „kreivai“. Ji neturės mokinių būryje savo simpatijų ir antipatijų, bet visiems bus vienodai teisinga. Norėčiau jai palinkėti kantrybės ir dar kartą kantrybės, nes kantrybė galiausiai viską nugali“, – savo mokinei geriausios kloties linki E. Juodišienė.

Šokio pedagogikos veteranė prisimena I. Pačėsaitę iš tų laikų, kai ją tik atvedė į „Polėkį“: „Atėjo ji pas mane šokti dar visai mažytė. Jau tada mačiau, kad šita mergaitė sutverta baletui. Todėl kai Indrutė po kurio laiko pareiškė norinti išeiti į meninę gimnastiką, aš nepasidaviau: paskambinau jos mamytei ir įtikinau, kad gimnastikoje Indrutei nebus kas veikti, jai „Polėkyje“ reikia likti. Dėl tokios mergaitės verta buvo pakovoti“, – įsitikinusi E. Juodišienė.

Nuo trimečių iki studenčių

Naujoji „Polėkio“ vadovė savo metus, praleistus šiame kolektyve, prisimena kaip laikotarpį, suformavusį tvirtą nuostatą: „Geriau dirbsiu valytoja, bet teatre“. I. Pačėsaitė sako, kad tai buvusi ilgos kelionės į teatro pasaulį pradžia.  

„Iš vaikiškų scenos patirčių labiausiai įsiminė ankstesnis „Don Karlo“ pastatymas: jame buvau pažas, su žvake ilgai stovintis priešais publiką. Ir man tada atrodė, kad visa salė žiūri tik į mane, nors aš stovėjau už solistų, kažkur scenos gale. Pamenu, kaip viename spektaklyje operos solistas, į mane atsirėmęs, o galbūt manęs iš viso nepastebėjęs, sudainavo net kelias arijas. Jau galvojau, kad nugriūsiu, bet viskas baigėsi gerai“, – savąjį scenos krikštą prisimena Indrė.

Vėliau jai teko vaidinti spektakliuose „Jonukas ir Grytutė“, „Šikšnosparnis“ ir „Miegančioji gražuolė“, kuriame paauglės iš „Polėkio“ būdavo išpuoštos kaip aukštuomenės damos. O „Aidoje“ Indrė stovėdavo šalia dainuojančios Irenos Milkevičiūtės ir apmirusi jausdavo jos balso didybę.

„Tokiame amžiuje turbūt ir yra svarbiausia pajusti. Išmokti galima vėliau, jau studijuojant akademijose, bet pamilti teatrą mokykliniai metai yra pats geriausias laikas. Mes taip sakydavome: į mokyklą galima ir nenueiti, bet „Polėkio“ repeticijos – šventos. Didžiausia bausmė man būdavo, kai mama pagrasindavo, kad daugiau nebeleis manęs  į „Polėkį“ – išsigandusi net apsiverkdavau“, – prisimena naujoji kolektyvo vadovė. 

I. Pačėsaitė studijavo teatro šokį pas choreografę Anželiką Choliną, vėliau – architektūrą, kad sugebėtų savarankiškai kurti scenografiją teatro spektakliams. 2007 m. sugrįžo į „Polėkį“ statyti choreografijos mergaičių pasirodymams, nes jai tai – smagi ir įdomi veikla. Tapo kolektyvo pedagoge ir nuo tada iš „Polėkio“ nebepasitraukė.

„Labai norėčiau, kad šokio kolektyvas ir toliau gyvuotų, kad kartu su savo auklėtinėmis augtume kaip asmenybės ir kaip šokėjos. Nes kasmet ateina mažų mergaičių, įsivaizduojančių, kad baletas – tai tik rožinis sijonėlis, scena ir aplodismentai“, – pastebi I. Pačėsaitė.

Šio „Polėkio“ sezono naujovė – atidaroma grupė patiems mažiausiems, 3–5 metukų vaikams, kuriems koordinaciją, dėmesį ir muzikalumą lavinantys užsiėmimai teatre vyks kartą per savaitę pirmadieniais.  5–10 metų mergaitėms pamokos rengiamos dukart per savaitę, 10–15 metų mergaitėms – du arba tris kartus, nes joms dažniau tenka ruoštis  teatro spektakliams, kuriuose vaidina „Polėkio“ auklėtinės. O dažniausiai susitinka 15-os metų ir vyresnių merginų grupę lankančios šokėjos: jos per savaitę gauna po dvi klasikinio ir dvi šiuolaikinio šokio pamokas.

Naują sezoną „Polėkis“ pradeda rugsėjo 5 dieną. Pasiteirauti dėl priėmimo sąlygų galima paskambinus telefonu +370-645-45013.

Artėjančiame LNOBT sezone „Polėkio“ auklėtinių laukia pasirodymai  „Spragtuko“, „Don Kichoto“, „Penkių Merės stebuklų“ spektakliuose. Neapsieis be jų ir publiką intriguojanti „Rigoleto“ premjera.

Renata Baltrušaitytė

Atstovė spaudai

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras