Kompozitorius Alvidas Remesa: mane domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos

„Klaipėda gimė ne iš uosto, bet iš bažnyčios, šventovės, vienuolyno. Klaipėdą laikyčiau ne tik seniausiu, bet ir liberaliausiu dabartinės Lietuvos miestu, atlaikiusiu nelengvą istorinių pervartų laikotarpį. Šiandien jai linkiu nevengti istorinės tiesos, kad ir kokia skaudi ji būtų, išklausyti skirtingų mieste gyvenančių etninių grupių, bendruomenių, socialinių sluoksnių balsus, puoselėti pagarbą vieni kitiems“, – miestui ir jo gyventojams linki kompozitorius, pranciškonas pasaulietis Alvidas Remesa rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos piliavietėje pristatęs savo oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjerą. Teatralizuotu oratorijos pastatymu rūpinęsis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) juo atverė antrojo Klaipėdos festivalio programą ir pažymėjo miesto 770-ąjį gimtadienį.

Esate vienas iš Lietuvos pranciškonų pasauliečių ordino atkūrimo iniciatorių ir pirmasis vadovas. Jūsų paties kaip pranciškono pasauliečio (br. Jeronimas OFS) veiklos barai itin platūs, tad turbūt geriausiai galite papasakoti, kaip mūsų miesto atsiradimas susijęs su pranciškonais?

Pranciškonų kaip meno ir kultūros mecenatų tradicija Vakarų Lietuvoje menama nuo XIII a. vidurio. Norime šito ar ne, visa Klaipėdos istorija susijusi su pranciškonais. Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vienuolis Henrikas Liucelburgietis, būdamas Kuršo vyskupu (1250–1263), ne tik prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, bet ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Su šiaurės vakarų žemaičiais pranciškonai jau anuomet palaikė ryšius, kadangi Kretingos, Palangos ir kitų apylinkių gyventojai priklausė Klaipėdos Šv. Mikalojaus parapijai.

Taigi Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Apie ką mąstė pirmieji Klaipėdos architektai statydami šventyklą? Deja, šito nebepavyks sužinoti, tačiau tikėtina, kad pirmųjų Klaipėdos architektų ir statytojų vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo sukurti Dievo karalystę mūsų gražioje Vakarų Baltijos pakrantėje. Apsukus 770 metų istorijos ratą, lyg ir vėl atsiduriame išeities taške. Atrodytų, kad Klaipėda vėl įkuriama antrą kartą, tačiau šį kartą nešanti prisikėlimo įvaizdį ir aureolę.

Gyvename gražiausiame Lietuvos mieste prie Baltijos jūros, prieškario europiečių neretai vadintu „Šiaurės Venecija“. Miestą kuriančių žmonių širdys ir protai dovanoja bendruomenei materialinę ir dvasinę gerovę. Jie įaudžia į savo miesto sielą gilias dvasines tradicijas. Prisiminkime, kokia iškili Klaipėda buvo prieškariu. Miestas apėmė vos trečdalį dabartinės teritorijos, tačiau čia buvo vienuolika maldos namų, bažnyčių su puikiais vargonais, choriniu giedojimu. Prieškariu čia veikė simfoninis orkestras, atlikdavęs net Ludwigo van Beethoveno simfonijas.

Galima tik pasidžiaugti, kad šiuolaikinių pranciškonų iniciatyva Klaipėdoje gimė naujas dvasinis ir kultūrinis centras – Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčia, o su ja ir naujas dvasinės, psichosocialinės pagalbos centras onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms, globojamas brolių pranciškonų. Argi tai ne prisikėlimo požymis?

Klaipėdos publikai taip pat esate žinomas kaip ne vieno kūrinio didelėms atlikėjų pajėgoms autorius – pradedant 1987 m. Edmundo Kelmicko eilėmis parašyto „Paprasto Requiem“, 1991 m. sukurtos oratorijos „Šv. Pranciškus Asyžietis“ iki septynių simfonijų, iš kurių naujausia – 2018 m. vasarą Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pristatyta Simfonija-oratorija „In Assumptione BMV“. Šios, kaip ir ankstesnių simfonijų premjeras atliko KVMT solistai, choras ir orkestras, diriguojami Stanislavo Domarko. Papasakokite plačiau apie Jūsų ilgametį kūrybinį bendradarbiavimą su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru.

Mūsų bendravimas prasidėjo 1985 metais, kai tuometinėje Klaipėdos liaudies operoje buvo pastatyti mano pirmieji sceniniai kūriniai – vienaveiksmė opera „Pakeisti širdį širdimi“ ir baletas vaikams „Raudonodžių vadas“. Vėliau ėmėme glaudžiai bendradarbiauti su ilgamečiu teatro vadovu ir dirigentu, maestro prof. Stasiu Domarku, kuris dirigavo visų mano septynių simfonijų premjeras.

Simfonija Nr. 1 „Universitas“ (1996) buvo skirta Klaipėdos universiteto gyvavimo penkmečiui pažymėti. Ją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre surengtos iškilmės metu atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S. Domarko. Vėliau 1996–1997 metais man teko asmeniškai dalyvauti orkestro gastrolėse Olandijoje, kur geriausiose Amsterdamo koncertų salėse surengtuose koncertuose pagal olandų dirigento Pierre‘o Schuitemakerio sudarytą programą buvo atliekami ir mano simfoniniai kūriniai.

2000 m. išvakarėse pažymint krikščionybės 2000 metų jubiliejų ir dalyvaujant vyriausiems Lietuvos dvasininkams Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo atlikta mano ketvirtoji simfonija „Ecce homo“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir trim solistams. Specialiai šiam jubiliejui sukurtą kūrinį atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, KVMT mišrus ir Klaipėdos kamerinis chorai. Kūrinys pakartotinai buvo atliktas kitais metais šv. Pranciškaus Asyžiečio dienoje spalio 4-ąją Kretingos pranciškonų vienuolyno Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje. Kompaktinėje plokštelėje išleistas kūrinio įrašas sulaukė populiarumo tarp Europos ir Lietuvos dvasininkų.

2004 m. diriguojant S. Domarkui KVMT buvo atlikta mano penktoji simfonija „Atradimai“, kurią atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras. 2011 m. užbaigiau šeštąją simfoniją „Prisikėlimas“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir dviem solistams. Dviejų dalių kūrinyje rėmiausi nežinomo autoriaus grigališkojo choralo velykine sekvencija „Victimae paschalis laudes“, datuojama X–XII amžiais. Simfonijos premjera sutapo su mano gimimo 60-mečiu ir kūrybinės veiklos 40-mečiu. Premjerą ir dar tris mano simfoninius kūrinius XIV-ojo tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koncerte „Bravo Maestro“ Nidos amfiteatre (2011-08-14) atliko KVMT simfoninis orkestras, vokalines partijas lotynų ir aramėjų kalbomis dainavo KVMT mišrus choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), solistai Danutė Petrauskaitė (sopranas) ir Artūras Kozlovskis (bosas), dirigavo S. Domarkas. Antroji simfonijos premjera įvyko Pakutuvėnų pranciškonų vienuolyno koncertinėje erdvėje „Angaras“ festivalio „Pakūtos dozė“ metu (2011-08-20). Po septynerių metų tie patys atlikėjai į pasaulį palydėjo ir Jūsų minėtą mano septintąją simfoniją (2018-08-19). Septynių dalių simfonija, sukurta Švč. Mergelės Marijos septynių džiaugsmų pranciškoniško rožinio pagrindu (liturginis tekstas lietuvių, lotynų, aramėjų kalbomis) ir skirta Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo (Žolinės) iškilmei, užbaigė XXI-ojo festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programą.

Kuo bus ypatinga šiuo metu Jūsų kuriama oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“, kurios premjera atvėrė antrus metus KVMT rengiamo Klaipėdos festivalio programą?

Oratoriją, vėlgi susidedančią iš septynių dalių bei įžangos, atliko KVMT simfoninio orkestro varinių pučiamųjų grupė, mišrus choras, solistai (diskantas, sopranas, tenoras bei baritonas), mušamųjų grupė, solo instrumentai – smuikas, violončelė, birbynė ir elektroninis klavišinis instrumentas. Libreto autorius – Klaipėdos pranciškonų vienuolyno vyresnysis br. Benediktas Jurčys OFM. Pagrindiniai oratorijos veikėjai – Kuršo vyskupas Henrikas Liucelburgietis, pilies komtūras, Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardas iš Zaino bei Mėmelė, t. y. senovinis Nemuno upės pavadinimas, įgavęs simbolinį moteriško prado pavidalą. Oratoriją pradėjo teatralizuota eisena iš senamiesčio piliavietės link. Ten atviroje erdvėje ir buvo pristatytas kūrinys. Oratorijoje nesiekėme tiksliai išlaikyti istorinės Vakarų Lietuvos chronologijos, bet veikiau pateikti žmogiškąją, „suromantintą“ miesto įkūrimo istorijos versiją. Oratorijos pabaigoje pagarsintas miesto įkūrėjo, vyskupo Henriko Liucelburgiečio testamentas.

Kaip apibūdintumėt skiriamuosius savo kūrybos bruožus? Kaip turėdamas tiek įvairios veiklos sugebate neapleisti kūrybos?

Galima sakyti, kad sakralinė ir bažnytinė muzika mane lydi jau 50 metų. Niekada muzikoje neieškojau technikos, mechanikos, greičio ar sporto. Neparašiau nė vieno kūrinio, tarnaujančio reklamai ar konkretiems daiktams. Mano veikla siejasi tik su dvasine sritimi. Diplominį darbą kūriau dar sovietmečiu. Įkvėptas žymiojo Salvadoro Dali paveikslo, pavadinau jį „Paskutine vakariene“, bet tai buvo slaptas pavadinimas. Tuo metu negalėjai rašyti kūrinio religine tematika. Man imponuoja siurrealizmo idėjos, nes vienas pagrindinių jo postulatų – suderinti visiškai nesuderinamus dalykus. Tai daryti bandau ir aš, mane žavi siurrealizmo idėjose slypinti intriga, domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos. Nesiekiu demonstruoti meistriškumo. Išbandžiau įvairiausius muzikos žanrus, norėdamas išgirsti garsą už linijos, o dvasingumą už garso.

Viename interviu Klaipėdą pavadinote ne uostamiesčiu, o „miestauosčiu“. Save vadinate „kauniečiu tremtyje“, mat gimėte ir mokslus baigėte Kaune, paskui studijavote kompoziciją Vilniuje, o į Klaipėdą atvykote iškart po studijų ir štai jau beveik keturis dešimtmečius esate „miestauosčio“ gyventojas. Ko norėtumėt palinkėti Klaipėdai jubiliejaus proga?

Klaipėdos miesto (ne uosto) kultūriniam gyvenimui paskyriau brandžiausius keturiasdešimt kūrybos metų, o 24 pasaulio šalyse skambėjusi ir tebeskambanti mano muzika garsina ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos vardą.

Visi žinome, kiek uostas svarbus valstybei: jis smarkiai papildo valstybės biudžetą, yra svarbus strateginis taškas. Tačiau su visa pagarba valstybės biudžetui, manęs žodis „uostamiestis“ nežavi, nes jis neatspindi realybės. Kodėl uostamiesčiais nevadinami tokie miestai kaip Hamburgas, Amsterdamas, Niujorkas? Jie taip pat turi uostus. Tėvas Stanislovas kartą akcentavo vizualines klaidas, kurias daro žiniasklaida, o ir visos Lietuvos žmonės. Pavyzdžiui, Palangos tiltas. Koks tiltas, jei jis nieko nejungia? Tačiau jį visi atkakliai ir toliau vadina tiltu. Kultūriniu požiūriu man mieliau skamba „miestauostis“, nors, tai, žinoma, skonio reikalas.

Klaipėda kilo ne iš uosto, bet iš bažnyčios, šventovės, vienuolyno. Klaipėdą laikyčiau ne tik seniausiu, bet ir liberaliausiu dabartinės Lietuvos miestu, atlaikiusiu nelengvą istorinių pervartų laikotarpį. Šiandien jai linkiu nevengti istorinės tiesos, kad ir kokia skaudi ji būtų, išklausyti skirtingų etninių grupių, bendruomenių, socialinių sluoksnių balsus, puoselėti pagarbą vieni kitiems. Priminsiu Oscaro Wilde‘o žodžius: „Geriau bloga taika, negu geras karas“… Pasidžiaukime, kad šiandien Klaipėdoje gyventi gera, būkime tikrais miestauoščio piliečiais.

Alvidas Remesa. Egidijaus Jankausko nuotr.