Kitoks rytas teatre: LNOBT darbuotojai darbo dieną pradėjo bendra mankšta

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pasiruošęs pradėti naują sezoną su baleto „La Strada“ premjera ir kviečia žiūrovus atrasti naujus spektaklių skonius. Naujus skonius išbandė ir LNOBT darbuotojai – teatro fojė vienai dienai tapo kolektyvo mankštos vieta.

„Baleto artisto karjeroje traumos neišvengiamos. Dažnai dėl to šokėjui tenka praleisti dalį repertuaro spektaklių, o juk karjera ir taip trumpa. Kūnas baleto profesijoje – instrumentas, kuriuo privalu rūpintis ir nuolat palaikyti gerą fizinę formą. Tai svarbi šokėjų kasdienybės dalis. Todėl, bendradarbiaudami su „Affidea“ klinika, sugalvojome rytą pradėti kiek kitaip – nuo bendros kolektyvo mankštos teatro fojė“, – teigia LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis.

Anot choreografo, tokia mankšta ypač aktuali sezono pradžioje, kai kūnas dar nėra pačios geriausios ir stipriausios fizinės formos.

Mankšta padeda išvengti traumų

„Jau trečią savaitę ruošiamės labai laukiamai vokiečių choreografo Marco Goecke‘s baleto ,,La Strada”, sukurto pagal garsaus italų režisieriaus Federico Fellini to paties pavadinimo filmą, premjerai. Darbo krūvis intensyvus, tad yra traumų rizika, kurią siekiame sumažinti. Tikiu, kad mankšta pasirodys naudinga ne tik baleto šokėjams, bet ir kitiems teatro darbuotojams“, – teigia M. Rimeikis.

Anot jo, šiuolaikinio gydymo bei medicinos diagnostikos pažanga, mokslinių tyrimų metu atrastos priemonės bei metodai tampa vis labiau pasiekiami kiekvienam žmogui, todėl natūralu, jog tuo turėtų naudotis ir baleto artistai, ir visa aktyviai gyvenanti teatro bendruomenė.

LNOBT artistais nuolat besirūpinantis medicinos ir chirurgijos centro „Affidea“ kineziterapeutas, Reabilitacijos ir sporto medicinos centro vadovas, Vilniaus universiteto dėstytojas Juozas Kupčiūnas įsitikinęs – baletas prilygsta profesionaliam sportui.

„Tiek sporte, tiek balete galioja tie patys fizinės formos palaikymo principai. Todėl ir čia svarbu koncentruotis ne tik į konkrečios traumos gydymą, reabilitacinį laikotarpį, bet ir į prevenciją bei profilaktiką. Vienoje baleto akademijoje atliktas tyrimas parodė, jog dalyvavusiems traumų prevencijos programoje šokėjams vėliau traumų buvo stebima net 80 proc. mažiau“, – rytinėje mankštoje „Įsitrauk naujam sezonui su Affidea“ pasakojo kineziterapeutas J. Kupčiūnas.

Traumų palydovas – baimė

Balete traumos įprastai skirstomos į du tipus: lėtines, kurias sukelia ilgalaikiai ir dažnai pernelyg dideli fiziniai krūviai, ir staigias, ištinkančias paslydus ar nugriuvus.

„Mažinti fizines apkrovas realu. Artistams nuolat suteikiant profesionalią medicinos pagalbą ir priežiūrą, įmanoma kontroliuoti bei sumažinti labiausiai paplitusių baleto artistų bėdų, susijusių su čiurnų, kelių, klubų sąnarių problemomis, įvairiais pėdų struktūros pakitimais, ūminiais ir lėtiniais uždegimais, nugaros, juosmens, krūtinės bei pečių juostos skausmais, atsiradimą. Tačiau išvengti staigių antrojo tipo traumų praktiškai neįmanoma“, – dėsto J. Kupčiūnas.

Anot jo, su tokio tipo traumomis susiduria ne tik baleto artistai, bet ir kiekvienas iš mūsų. Medicinos specialistai gali suteikti fizinę pagalbą, kuri padės greičiau atsigauti po traumos, tačiau po tokių incidentų dažnam tenka susidurti ir su judesių baime.

„Įsivaizduokime, kad susitraumavote pėdą. Stojatės ant jos, ir ją skauda. Kitą kartą jūs iš anksto žinote, kad skaudės, todėl tam, kad išvengtumėte skausmo, apdairiai svorį perkeliate ant sveikosios pėdos. Tačiau tiesa ta, jog kuo greičiau atsikratysite baimės ir grįšite prie sau įprastų judesių, tuo gydymo rezultatas bus geresnis, nes mažiau nutolsite nuo natūralaus, taisyklingo judėjimo. Todėl vertėtų skausmo baimę nustumti į šoną ir, pasikonsultavus su profesionalais, duoti krūvio ir traumą patyrusiai kūno daliai“, – pataria „Affidea“ kineziterapeutas.

Tiesa, persistengti nevertėtų: „Dažnai po įvairių traumų LNOBT artistams kartoju, jog kartais verta pralaimėti mūšį, kad laimėtum karą. Todėl po incidentų labai svarbu nustatyti optimalias apkrovas, o krūvius didinti palaipsniui. Suprantu, kad po traumos artistas griebsis bet ko, kas padėtų jam pasirodyti ant scenos: juk tai – jo darbas. Nuolat skubančiame pasaulyje taip elgiamės mes visi – nepaisome savo kūno siunčiamų signalų, kartodami sau: „Negaliu, bet reikia“. Tačiau tikrai neverta bandyti per ašaras ir skausmą iškart mėginti pakartoti tai, kas buvo atliekama iki traumos“, – tikina J. Kupčiūnas.