Keturių kalvų prieglobstyje

Pivašiūnai yra vienas atokesnių Alytaus rajono miestelių. Nuo senų laikų Žolinių atlaidais garsėjantį miestelį iš vienos pusės jį skalauja Ilgio ežeras. Iš kitos ošia dzūkiškas miškas. Ir keturios kalvos tarytum saugančios miestelio ramybę. Pivašiūnų centre – Lietuvos medinės sakralinės klasicizmo architektūros paminklas 1825 metais bažnyčia, savo architektūra primenanti Vilniaus arkikatedrą.
Pivašiūnų Žolinės
Žinios apie pirmąją Pivašiūnų bažnyčią nukelia į XVII amžių. Kaip teigia istorikai, 1633 metais Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis Senųjų Trakų benediktinams testamentu paliko  8000 auksinų, Pivašiūnų palivarką su Jurkonių kaimu ir įpareigojo vienuolius už jo sielą keturis kartus per savaitę aukoti šventąsias Mišias ir kasdien melstis Švč. Mergelei Marijai. Po jo žmonos mirties iš Pivašiūnų valdų gautos pajamos turėjo būti skirtos Pivašiūnuose įsikūrusių benediktinų išlaikymui. Priešais bažnyčią 1973 metais atstatyta dviaukštė varpinė, mat ankstesnioji sudegė trenkus žaibui.
Neretą užsukti į Pivašiūnus traukia bažnyčioje esantis maloningas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Jo atsiradimas miestelyje siejamas su pirmosios bažnyčios fundatoriumi Jonu Klockiu. Vienuose pasakojimuose jis paveikslą parsivežęs iš Turkijos. Kituose teigiama, kad paveikslas buvo surastas miške ir atneštas į bažnyčią. Dar kitame porinama, jog jį padovanojęs kažkoks ponas. Jau nuo pirmųjų paveikslo atsiradimo bažnyčioje dienų prie jo melsdamiesi žmonės patirdavę malonių. Užrašyti liudijimai skelbia konkrečius žmones, kurie melsdamiesi prie šio paveikslo atgavo sveikatą, net prarastą regėjimą. Žmonių tikėjimą paveikslo galia sustiprina ir tai, kad per bažnyčių gaisrus jis nenukentėdavo, o stebuklingai atsidurdavo saugioje nuo ugnies vietoje – ant kalno. Žmonės jį rasdavo medyje, kabantį tarp šakų. Paveikslo stebuklams priskiriamas ir bandymas jį pavogti. Užrašytas pasakojimas, kad apie 1930 m. pro zakristijos langą įlindęs vagis prisirinko auksinių ir sidabrinių daiktų, šalia paveikslo kabėjusių votų ir, matyt, ketino nutraukęs paveikslo uždangą, plėšti jo aptaisus. Tačiau truktelėjęs ne uždangos, bet varpelio virvutę. Suskambėjus varpeliui vagis išsigandęs viską palikęs pabėgo.
Pagerbdamas Dievo Motiną ir dėkodamas Viešpačiui už jos užtarimu gautas malones kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. vainikavo Pivašiūnų Mergelę su Kūdikiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.
Per dailėtyrinę ekspertizę nustatyta, kad Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos paveikslas nutapytas XVII a. viduryje. Tapymo maniera leidžia manyti, kad paveikslą kūrė Lietuvos dailininkas.
Kuriamas piligrimų centras
 Tūkstančius maldininkų rugpjūčio mėnesį sutraukiantys Žolinių atlaidai rodo, kad mūsų ateitis siejasi su piligriminiu turizmu. Maldininkams apgyvendinti jau statomas Piligrimų centras. „Tam panaudojamas senoji klebonija ir jai priklausę šeši pastatai, kurie pritaikomi maldininkų apgyvendinimui, konferencijoms ar ramiam susikaupimui maldoje. Tikimės, kad kitais metais centras jau galės priimti svečius“, – lūkesčiais pasidalina seniūnė Rima Čelkonienė. – Galbūt piligrimų centro atsiradimas paskatins ir smulkaus verslo plėtrą. Ypač paslaugų. Gal atsiras ir maitinimo įstaiga, nes kol kas miestelyje yra tik pobūvių salė, bet ji dirba pagal užsakymą. Joje švenčiami gimtadieniai, kitos šeimos šventės. Rengiami gedulingi pietūs. Užsukęs į Pivašiūnus ten neužeisi išgerti kavos ar arbatos.“
Piligriminio turizmo pamatai Pivašiūnuose jau padėti. Miestelis yra Jono Pauliaus II piligrimų kelio dalis. Įgyvendinant šį turizmą skatinantį projektą, Pivašiūnuose įrengta erdvi  58 vietų, iš kurių 7 vietos autobusams ir 3 neįgaliųjų transporto priemonėms, mašinų stovėjimo aikštelė.
Gražinamas ir pats miestelis. Tvarkomos gatvės, klojami šaligatviai „Ir patys gyventojai labai prisideda prie miestelio puošimo. Kai 1997 metais pradėjau dirbti Pivašiūnų seniūne, prie dažno namelio veršiukai ganydavosi, o dabar veja žaliuoja, gėlės žydi. Ir seniūnija pavasariais nemažai gėlių prisodiname. Pernai miestelį jurginais buvome papuošę. Graži gėlė, jei ją tinkamai pasodini“, – pasakoja seniūnė.
Poilsis Ilgio pakrantėje
Iš vienos pusės Pivašiūnus skalauja Ilgio ežero. Pasakojama, kad labai seniai čia buvusi lyguma, virš kurios pūpsojusios kelios kalvelės. Ant vienos buvęs aukuras ir degusi šventoji ugnis. Aplinkui augę milžiniški ąžuolai. Kai šiuose kraštuose pasirodę krikščionių vienuoliai, ant vienos kalvelės pasistatę bažnyčią ir ėmę niekinti pagonis, žyniai juos prakeikę, sakydami: „Tebūnie čia ežeras, ilgas kaip pievomis apaugusi lyguma.“ Staiga sudrebėjusi žemė, viskas pradėję grimzti gilyn, tik smengančios bažnyčios varpas suskambėjęs. Visą lygumą užliejęs vanduo. Taip atsiradęs Ilgio ežeras.
„2010 metais padedant Alytaus rajono savivaldybei ir investavus 170 tūkst. eurų ES paramos, sutvarkyta Ilgio ežero pakrantė, pritaikant ją tiek pivašiūniečių, tiek ir svečių poilsiui. Čia įrengta sporto aikštelė su reguliuojamo aukščio krepšinio lentomis, apšvietimas, nutiesti takai, lieptelis į ežerą, pastatytos persirengimo kabinos, pavėsinės.Išskirta vieta kempingui, atvestas geriamas vanduo, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės Į Ilgio ežerą nuleista vandens čiuožykla labai mėgstama vaikų, –  poilsiavietę pristato seniūnė ir priduria, kad vasarą į paplūdimį suplūsta labai daug žmonių iš aplinkinių kaimų ir miestelių, mat šioje vietoje ne tiek daug ežerų. Kitas artimiausias ežeras – daugiau nei už dešimties kilometrų esantis Daugų ežeras.
Atvykus į Pivašiūnus dar galima užkopti į Pivašiūnų piliakalnį, aplankyti per 2006 m. Žolinės atlaidus kalvos papėdėje atidengtą paminklą Vasario 16-osios akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, Pivašiūnų parapijoje klebonavusiam 1911–1927 metais. Įkalnėje į Pivašiūnų bažnyčios šventorių stovi Rožinio džiaugsmingųjų slėpinių stotys, kurias iš ąžuolo 1988 m. išdrožė vietinis tautodailininkas Algirdas Judickas.
Netoli nuo Ilgio ežero svečius maloniai sutinka kelios kaimo turizmo sodybos.
Atgimsta senieji amatai
Vis didesnio populiarumo sulaukia ir Pivašiūnų amatų centras, atidarytas beveik prieš dvejus su puse metų, rekonstravus senąjį seniūnijos pastatą. „Populiariausia centro veikla – edukacinės programos. Kadangi Amatų centras priklauso Daugų kultūros centrui, jas kuriant, organizuojant renginius, visada sulaukiame didelės kultūros centro direktorės Eglės Sereičikienės pagalbos, – pasakoja centro administratorė Milda Stanevičienė. – Draugaujame ir su Alytaus, ir su aplinkinių rajonų mokyklomis. Mūsų edukacinėmis programomis domisi ir suaugę, atvykstantys į įvairių šalies rajonų ir miestų. Didžiausios paklausos yra sulaukę kulinarinio paveldo užsiėmimai, kuriuos veda kultūrinių renginių organizatorė Stasė Čižauskienė, Per šiuos užsiėmimus mokomės kepti grikines babkas, bulvines dzūkiškas bandas. Anksčiau dzūkai labai dažnai bandas kepdavo. Prisimenu, kaip sekmadienis, taip mano mama bandas ir kepa. Prieš Velykas mokomės kepti įvairius pyragus, marginti margučius. Artėjant Kalėdoms nemažai grupių mokėsi kepti kūčiukus. Mokomės ir sviestą mušti. Turime „bulkialė“, kurioje ir mušame sviestą. Tik dabar labai nedaugelis gyventojų patys muša sviestą, o „bulkialų“ beveik nebelikę. Elektrines sviestmušes naudoja. Mušant sviestą su „bulkiala“, reikia nutaikyti ir grietinės, ir „bulkialos“ temperatūrą, tada sviestas labai greitai susimuša ir būna labai skanus. Jei perkaitinsi, tada susimuša didysis sviestas. Jį reikia daug kartų plauti šaltu vandeniu, minkyti, bet vis tiek jis nėra toks skanus, nes jame labai daug „maslionkų“. Tik pastaruoju metu mažai kas namuose sviestą bemuša. Ir karvučių labai sumažėjo. Kai už pieno litrą vos 13 eurocentų gauni, laikyti karves darosi per brangu.“
Pasak Mildos Stanevičienės, dažniausiai amatų centro lankytojai nori patys nuo pradžių iki ragavimo gaminti pasirinktą patiekalą. Žinoma, jei grupės pageidauja tik paragauti jau centro darbuotojų pagamintų patiekalų, visada atsižvelgiama į kliento pageidavimus. „Kai kartu su svečiais gaminame patiekalą, visada stengiamės išsamiai papasakoti ir parodyti, ką ir kaip darė mūsų mamos ir močiutės, kuo daugiau papasakoti apie Pivašiūnus. Kartu dainuojame dzūkiškas dainas. Juk labai svarbu, kad žmogus pajustų ir dzūkišką dvasią. Visada lankytojus linksmai sutinka meno vadovas Vytautas Franckevičius pagrodamas akordeonu ar gitara“, – sako amatų centro vadovė.
Padedant tautodailininkui Algirdui Judickui centre galima pasimokyti medžio drožybos.  Lankytojams siūlomos medžio raižymo, keramikos, pynimo iš vytelių, veltinio vėlimo, siuvimo, mezgimo, nėrimo, floristikos meno, žvakių liejimo, atvirukų, tekstilinių žaisliukų gaminimo ir kitos įvairios edukacinės programos, kurių daugelį veda sertifikuoti tradicinių amatų meistrai. Edukacinius užsiėmimus derina prie metų laikų, švenčių. Pavasarį siūlo pasimokyti iš vytelių nupinti inkilėlį, gėlytę, drugelį. Artėjant Kalėdoms pina angeliukus. Pasak Mildos, edukacinė veikla įvairinama. Centro darbuotojos svečius visada mielai pavaišina arbata iš jų pačių Dzūkijos laukuose surinktų žolelių. „Kad arbata būtų skanesnė, pačios išbandome įvairius žolelių derinius. Dzūkai labai vaišingi. Neturėdami nieko geresnio, nors arbata, duonos rieke pavaišins“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.
Pinti kašikus centro lankytojus moko 86 metų Vincas Žeimys. Jis gyvena Pivašiūnų globos namuose. „Jis pina pintines. Riša šluotas ir vantas. Mes jį vadiname amatų seneliu. Anksčiau jis gyveno parapijos globos namuose, o dabar – rajono savivaldybės senelių namuose. Jam labai smagu, kad dar yra reikalingas. Beveik kiekvieną dieną į centrą iš senelių namų ateina ir Marytė Kasparavičienė. Ji labai mėgsta karpyti. Prieš Velykas, Kalėdas, jos karpiniais papuošiame langus, centro patalpas. Ir Vincas, ir Marytė yra jau nebe lankytojai, o centro bičiuliai. Jie ir su lankytojais pabendrauja“, – pasidžiaugia Milda Stanevičienė.
Amatų centre yra pastatytas duonai ir bandoms kepti pečius. Sukomplektuoti drožybos, keramikos įrankiai. Ir keramikos gaminiams degti krosnis įrengta. Centras turi siuvimo mašinas, kurpalius. Nekalbant jau apie virbalus, vašelius ir kitus paprastesnius amatų mokymui reikalingus įrankius ir priemones.
„Centre turime ir nedidelę krautuvėlę. Joje amatininkai gali parduoti savo dirbinius. O jų labai įvairių. Drožiniai, keramika, iš vytelių pinti daiktai, mezginiai ir nėriniai, prijuostės ir daugybė kitų Lietuvos tautodailei būdingų dirbinių. Neseniai į centrą atnešė gintaro dirbinių. Priėmėme. Kodėl turėtume nepriimti, juk tai Lietuvos auksas? Ir magnetukus su Pivašiūnais siūlome, nes pastaruoju metu jie itin paklausūs, – dar viena amatų centro paslauga pasidžiaugia Milda Stanevičienė. – Prieš kokius metus subūrėme gaspadinių klubą. Priimame visus, kurie nori. Susitikimuose kalbame ir apie sveiką gyvenseną, ir apie sveiką mitybą. Ir būtinai mokomės pasigaminti kažkokį patiekalą. Klubo veikloje jau dalyvauja apie 30 moterų ir vis ateina naujų.  Ir dar į kiekvieną klubo susitikimą pasikviečiame ir kokį įdomų žmogų. Norisi, kad Pivašiūnuose būtų gera gyventi.“
Kadangi miestelyje gyvena nemažai vyresnio amžiaus žmonių, Mildos planuose – įsteigti senjorų klubą. „Bent kartą per mėnesį žmonės galėtų susirinkti, padainuoti, pašokti ar šiaip pasibūti. Tarp senjorų turime ir grojančių, ir dainuojančių, ir bažnyčios chore giedančių“, – sumanymais dalijasi amatų centro vadovė.
Amatų centro antrame aukšte yra įrengta konferencijų salė, kurioje pastoviai eksponuojami įvairių dailininkų darbai. „Daug metų dirbau kultūros srityje ir turiu labai daug pažįstamų menininkų, tad jų darbus pristatau Pivašiūnuose“, – pasidžiaugia Milda Stanevičienė.
Rūpestis senu, mažu ir jaunu
„Pivašiūnuose turime dvejus senelių globos namus. Jų kūrimasis prasidėjo 1994 metais, kai į mūsų parapija atvyko dirbti naujas klebonas Vincas Baublys. Jis ėmėsi iš pagrindų remontuoti parapijai sugrąžintą pastatą. 1996 m. rugpjūčio mėnesį  globos namai jau buvo atidaryti ir juose įsikūrė pirmieji aštuoni gyventojai. Jais rūpinosi Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos seserys vienuolės“, – apie pirmųjų globos namų atsiradimą pasakoja seniūnė Rima Čelkonienė.
Kadangi  parapijos globos namuose esamų vietų neužteko apgyvendinti visiems norintiems, Alytaus rajono savivaldybė nusprendė Pivašiūnuose pastatyti dar vienus globos namus.
2015 m. rudenį atidaryti nauji senelių globos namai. Tai moderniai įrengtas vieno aukšto karkasinis pastatas su geoterminiu šildymu ir saulės kolektorine sistema vandens šildymui. Projektas įgyvendintas pasinaudojant  2007-2013 m ES finansinio laikotarpio parama. Dalis lėšų buvo skirta iš Lietuvos ir Alytaus rajono savivaldybės biudžetų. Iš viso investuota 610 tūkst. eurų, Už šia lėšas pastatytas naujas pastatas, įsigyta baldai,įranga. Gyvens 20 senjorų.Gyvenamuose kambariuose gyvens po 1 arba po 2 senjorus.
Pasak seniūnės, šiuo metu globos namuose gyvena dešimt, o parapiniuose trylika globotinių. „Į globos namus atvyksta žmonės iš viso rajono. Yra nemažai besidominčių ir iš kitų rajonų, bet pirmiausia stengiamės įkurdinti savo krašto senelius. Suprantame, kad žmones į Pivašiūnus traukia bažnyčia. Juk senam žmogui labai reikia, kad arti būtų bažnyčia“, – mintimis dalijasi seniūnė, apgailestaudama, kad seniūnijos kaimai sparčiai sensta, kad sparčiai tuštėja dzūkiškos pirkios. Pernai mirė 36 seniūnijos gyventojai, o gimė berods tik penki.
„Nors Pivašiūnuose gyvena nemažai ir jaunesnių šeimų. Kelios daugiavaikės šeimos gyvena ir socialiniam būstui skirtame name. Žinoma, kaip ir daugelyje panašių miestelių, turime ir nelabai tvarkingų šeimų. Kadangi Pivašiūnuose turime vaikų dienos centrą, į jį atėję socialinės rizikos šeimų vaikučiai ne tik pamaitinami, ne tik darbuotojų padedami paruošia pamokas, bet ir įgyja kasdieniniam gyvenimui reikalingų įgūdžių, – vaikų dienos centro veikla pasidžiaugia seniūnė ir priduria. – Ir gimnaziją turime. Nelengvai ją apgynėme, bet apgynėme. Joje mokosi 187 vaikučiai. Praėjusiais metais buvo 200. Šiek tiek sumažėjo. Gal pavyks gimnaziją išlaikyti, nors mūsų jaunimas vis dar išvyksta. Vieni į užsienį, kiti – į Vilnių. Išvažiuoja studijuoti, ir nebegrįžta. Žiemai net vyresnio amžiaus tėvus į miestą išsiveža. Dalis mūsų senukų tik vasarą į Pivašiūnus besugrįžta. Ką dar mes turime? Turime ugniagesių komandą, paštą, dvi parduotuves, biblioteką, bendrosios praktikos gydytojo kabinetą. Pasinaudoję per vietos veiklos grupę teikiamą paramą susitvarkėme kapinių infrastruktūrą. Atsivedėme vandenį, pasistatėme tualetą, konteinerius. Išleidome apie Pivašiūnus albumą. Dabar norime dar vieną išleisti. Kai pasižiūri, nemažai gražių darbelių esame padarę. Tikiuosi, kad Pivašiūnuose pradėsime rengti ir tradicinius kraštiečių susitikimus.“
Didžiausias turtas – žmonės
„Kai manęs paklausia, kuo ypatingi Pivašiūnai, visada atsakau – žmonėmis. Tai labai nuoširdūs, atviri žmonės. Prisimenu, vos atvažiavusi gyventi į Pivaškūnus, niekaip negalėjau suprasti, kodėl kažkurią dieną negalima dirbti žemės, kažko sėti ar sodinti, konservuoti ar kitus darbus dirbti.  Man, užaugusiai ant miesto grindinio, buvo labai naudingi jų iš kartos į kartą perduoti pastebėjimai, tradicijos. Ir pati pripratau, rodos, kitaip ir būti negali. Džiaugiuosi seniūnijos žmonėmis. Aktyvios ir seniūnijos bendruomenės. Tikiu, kad bendruomenės  pasinaudos ES parama verslumui skatinti ir prisidės prie smulkaus verslo vystymo Pivašiūnuose“, – viliasi seniūnė Rima Čelkonienė.
 
Genovaitė Paulikaitė
"Valstiečių laikraštis"