Kęstutis Bartkevičius: „Valstybė – visų pirma esame kiekvienas jos žmogus“

Esu kartos, gimusios ir augusios dar sovietiniais metais, kai net kalbos apie savą valstybę ir būti negalėjo, atstovas. Todėl Valstybės diena man ir mano šeimai ypatingai svarbi. Mes kiekvienas esme savos valstybės dalis ir kiekvienas esame už ją atsakingas. Jei kažkas blogai valstybėje, vadinasi, kažkas negerai su mumis ir su mūsų atsakomybe už save ir savo šalį. Juk visų pirma valstybė ir esame mes – žmonės, kurie joje gimėme, augome, kurie čia gyvename, kurioje gyvena mūsų artimieji. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės tai suvokia. Ir neretai geriau nei vyresnė karta.
Valstybingumo šaknys – šeimoje. Ten mes gauname pirmąjį valstybingumo suvokimą, ten formuojasi mūsų požiūris į valstybę. Vėliau tą suvokimą augina ar naikina aplinka: mus supantys draugai, gatvė, žiniasklaida, įvairūs renginiai. Ir jei visur mes girdime, kad pas mus viskas prastai, pradeda formuotis  iškreiptas požiūris į valstybę ir apskritai į gyvenimą. Kažkada žiniasklaidoje buvo penktas puslapis, kurio niekada neskaitydavau, bet dabar daugelis žiniasklaidos priemonių yra tapusios vien tik penktuoju puslapiu – negatyvios žinios prasideda pirmame puslapyje ir baigiasi prastomis oro prognozėmis. Manau, pas mus per didelis dėmesys skiriamas negatyviems dalykams, atpratinant matyti tai, kas gera.
Mano visas gyvenimas susietas su Mažeikiais. Ir dabar, kai esu Seimo narys, savaitgalius leidžiu savo gimtajame rajone, susitinku su žmonėmis ir matau labai didelius pokyčius. Tvarkomos miesto gatvės, šaligatviai, gražėja rajono miesteliai ir kaimai. Sutvarkytos mokyklos, vaikų darželiai. Žinoma, yra negerovių, kurias galime pavadinti dar neišnaudotomis galimybėmis. Mažeikiai augo kartu su viena didžiausia Lietuvoje įmonių – naftos perdirbimo įmone.  Joje dirbo bene didžioji dalis mažeikiškių. Čia gausiausiai dirbo aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Iš vienos pusės, rajonui tai teigiamas dalykas, bet iš kitos pusės – didelės įmonės buvimas sumažino motyvaciją kurti ir vystyti smulkųjį verslą. Todėl įmonei atleidus nemažai darbuotojų, rajono nedarbas – vienas didžiausių šalyje. Tai akivaizdus parodymas, kad šalyje būtina keisti regioninę politiką, skatinti regionų vystymąsi. Kol kas didžiausios investicijos nusėda į didžiuosius miestus. Į juos išvyksta nemaža dalis ir regionų gyventojų, mažėja vaikų rajonų mokyklose. Be abejo, tokia regioninė politika prisideda prie žmonių nelabai palankaus savo valstybės vertinimo. Tačiau negalime tapatinti laikinų sunkumų su valstybe, kuri neseniai perkopė tik ketvirtį amžiaus. Net ir žmogui 25 metai dar nedidelis amžius, kuriame atlaidžiau žiūrime į klaidas, o valstybei tai tik mažytė akimirka, per kurią neįmanoma sukurti tokios gerovės, kokia yra sukurta šalyse, nepatyrusiose tremties, nuosavybės praradimo, stengiantis tą jausmą išrauti net iš žmogaus sąmonės. Didžiuokimės tuo, ką sugebėjome pasiekti.
Kęstutis Bartkevičius
Seimo narys