Kazimieras Būga – kalbos milžinas iš Pažiegės

„Mylėjo ir brangino prof. K. Būga savo tėviškę, jos apylinkes. Sakydavo, kad jam nereikia jokių kurortų, kad gražesnės vietos, kaip Pažiegė, jis nerandąs, nors daug kur važinėjo ir lankėsi“. Taip rašė prisiminimų knygoje „Proskynos“, išleistoje 2002 metais, K. Būgos brolio Jono duktė Liucija Būgaitė-Baubonienė.

Tačiau šiandien rasti didžiojo lietuvių kalbininko Kazimiero Būgos gimtinę – Pažiegę, nėra labai paprasta. Tai atokus Zarasų rajono kaimas, kurį, jei ne Kazimieras Būga, šiandien gal mažai kas žinotų. Nutolęs nuo didesniųjų miestų ir 5 kilometrų atstumu nuo Dusetų miestelio, Pažiegės kaimas yra toli nuo tranzitinių kelių. Pati gimtoji K. Būgos sodyba palieka dar nuošalesnį įspūdį. Pasukus iš Dusetų vieškelio, iki jos dar reikia važiuoti du kilometrus siauru laukų takeliu žemomis, krūmynais apaugusiomis vietomis, vis spėliojant, kada ir kur jis netikėtai pasibaigs. Tik vis atsirandanti nuoroda padrąsina tęsti kelią, kol jo pabaigoje pagaliau atsiremiame į Būgynę.

Kaip rašo Liucija Būgaitė, seniau Pažiegė buvo tarsi į tris dalis susiskirsčiusi. Pirmoji Pažiegė – nuo Pakniškių kaimo ribos iki Biliūno sodybos palei gražų, ramų Žiego ežerą, nuo kurio vardo kaimas ir gavo pavadinimą. Antroji Pažiegė – Puteikių kaimas, kurį aplinkui juosia toje vietoje susiaurėjęs Žiego ežeras. Trečioji – Pažiegės kaimas, kuri ir yra profesoriaus Kazimiero Būgos tėviškė. 

Būgų žemės nuo seno turėjo pavadinimus: Salos, Pagrabai, Pajaujė, Pabarzdė, Ostrava, o Būgų sodybą vadindavo Užumiškės dvareliu.

Būgų sodyba, užimanti 1,5 ha sklypą, įkurta XIX a. viduryje. Jos istoriją žymi trys simbolinės datos: pirmoji – 1831 metai – Būgų atkeliavimas į Pažiegę; antroji – 1881 metai – prof. K. Būgos motinos tėvo mirties metai (jam, kaip geradariui, davusiam pinigų atstatyti sudegusiam namui, buvo pastatytas kryžius); 1883 metai – naujojo namo pastatymo data. O senajame name 1879 m. lapkričio 6 d. ir gimė būsimasis kalbininkas. Tėvas – Kazimieras Būga buvo apsišvietęs valstietis. Mokėjo skaityti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Mirė 1921 metais, sulaukęs 73 metų. Motina – Grasilija Mekuškaitė-Būgienė, kilusi iš Jūžintų apylinkės. Ji mirė 1935 metais, sulaukusi 76 metų. Būgų šeimoje augo keturi sūnūs ir keturios dukterys. Jauniausią sūnų Kazimierą pats tėvas ir išmokė skaityti, vėliau vaikas mokėsi pas kaimo „daraktorius”, skaitė maldų knygas ir „Šiaulėniškį senelį“. 1890–1891 metų žiemą K. Būga mokėsi Dusetų valsčiaus mokykloje, o nuo 1891–1892 metais – Zarasų apskrities mokykloje. Kadangi Būgų šeimai išlaikyti ir mokyti sūnų Zarasuose buvo sunkoka, susitarę su tėvo pusbroliu, kuris dirbo Peterburge vežiku, išsiuntė Kazimierą gyventi ir mokytis pas jį. Pusbrolis Kazimierą globojo su sąlyga, kad jo šeima galės Pažiegėje vasaroti.

Motinai mirus 1935 metais, sodyba atiteko giminėms. O dusetiškiai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ėmėsi darbų įamžinti savo įžymiojo kraštiečio palikimą. 1934 metais, minint Kazimiero Būgos mirties dešimtmetį, nutarta steigti kraštotyrinę prof. K. Būgos vardo draugiją. 1935 metų kovo 17 dieną įsteigta Draugija į savo įstatus įsirašė: „Įsteigti Dusetose prof. K. Būgos vardo muziejų.“ 1938 metų vasarą Dusetų K. Būgos vardo skaityklos patalpose įrengta pirmoji kraštotyrinė ekspozicija. 1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą, muziejinis darbas buvo nutrauktas, 1941 metais vertingesni eksponatai buvo išvogti, inventorinės knygos sunaikintos. Karo metu muziejų dar bandyta išsaugoti, jame buvo per 500 archeologijos daiktų, per 1000 etnografinių vienetų, 200 knygų, saugota K. Būgai priklausiusių daiktų, jo raštų ir medžiagos apie jį. Deja, viskas pražuvo atūžus antrajai bolševikų okupacijos bangai.

Prie Kazimiero Būgos atminimo išsaugojimo buvo grįžta tik 1965 metais, kai Dusetų krašto lituanistai, padedami kalbininkų žemiečių profesorių V. Mažiulio ir Z. Zinkevičiaus, parengė pirmąją kuklią ekspoziciją. Giminės stengėsi, kad sugrįžtų bent dalis jiems priklausiusių daiktų, kurie buvo išvogti, išmėtyti, nesaugomi, kai Būgas likimas blaškė po svetimus kraštus. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius akademikas Kostas Korsakas parūpino ekspozicinius baldus. Taip 1973 metais suremontavus Būgų namą, įrengus naujus stendus ir juos užpildžius K. Būgos raštų leidiniais, jo gyvenimą, mokslinę veiklą atspindinčiomis nuotraukomis, rankraščių, laiškų fotokopijomis, šeimos nuotraukomis ir keliais asmeniniais profesoriaus daiktais, Pažiegėje atidarytas K. Būgos memorialinis muziejus, tuomet – Kauno literatūros muziejaus filialas. 1989 metais kieme pagal senas nuotraukas atstatytas kryžius. Jo autorius – meistras J. Verza. Kažkada prie to kryžiaus Būgos rinkdavosi gegužinėms pamaldoms, vadinamoms „mojinėmis“. 1995 m. K. Būgos memorialinis muziejus tapo Zarasų krašto muziejaus padaliniu.

Šiandien muziejus ne tik nuošalus, bet ir lyg apsnūdęs. Kalbantis su naujuoju Zarasų krašto muziejaus direktoriumi Arvydu Veikšra (kuriam esame dėkingi už pateiktą medžiagą ir konsultaciją), jaučiasi, kad įveiklinti muziejų nėra lengva. Dar gerai, kad atsiranda žmogus, kuris gyvena viename Būgų namo gale ir muziejų prižiūri. Seniūnija padeda aptvarkyti aplinką. Ne taip seniai atnaujinti ūkiniai pastai jau vėl reikalauja rūpesčio – prakiuro stogas. Tuščios stovi klasės, kuriose galėtų virti veikla, vykti edukacijos. Tik vienoje įrengta pusiau nuolatinė Dusetų parapijos šviesuolės dailininkės Angelės Viburytės-Braknienės paveikslų paroda. Įdomūs paveikslai, nusipelnęs žmogus, tačiau su pačia Pažiege daug bendro lyg ir neturėjusi… A. Veikšra pasakoja, kad  apie muziejaus uždarymą negali būti nė kalbos, jog esama planų veiklą intensyvinti, patvarkyti privažiavimą, perstatyti kelio nuorodas. Gal kitą vasarą pavyktų surengti ir kokią kalbos stovyklą – juk vietos ir asketiškai nakvynei, ir užsiėmimams yra. O seminarais ar diskusijomis galėtų pasirūpinti ir kalbos žmonės, kad ir Lietuvių kalbos draugija…

Vasaromis muziejuje per mėnesį apsilanko apie 70 žmonių. Ekskursijų, tiesa, beveik nėra  – vos viena kita. Tačiau yra sukurta muziejaus internetinė svetainė (http://www.buga.zarasumuziejus.lt/), kuri leidžia muziejų aplankyti virtualiai, suteikia žinių apie K. Būgos gyvenimą, atliktus darbus. Svetainėje iki šių metų lankydavosi apie 600 žmonių per mėnesį. Deja, paskutinis įrašas – 2023 metų gruodžio mėnesio…

Zarasų–Dusetų kraštas gerbia Kazimiero Būgos atminimą. Šiandien Dusetose kalbininko vardu pavadinta biblioteka, gimnazija, gatvė, muziejus ir paminklas… Norėtųsi, kad dusetiškiai į savo jaukų glėbį paimtų ir K. Būgos gimtinę, rengtų tenai kalbos popietes, talkas, ekskursijas. Juk, kaip kažkada rašė K. Korsakas, „Pažiegė ir Dusetos yra Meka – šventa vieta tiems, kurie brangina lietuvių kalbą, kurie atvyksta nusilenkti dideliam ir tauriam žmogui, iš pirmųjų dviejų stočių išvykstančiam į platų kalbos mokslo pasaulį. Juk Kazimieras Būga buvo pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, iškėlęs lietuvių kalbotyrą į aukštą mokslinį laipsnį, išvedęs ją į tarptautinę kalbos mokslo areną“. Belieka palinkėti, kad tas šiandieninis siauras takelis į šią šventovę virstų išlygintu, ištiesintu ir gerai prižiūrimu keliuku.

Audrys Antanaitis

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus, įgyvendinant „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ yra rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba