Juozas Pabrėža. Pagrindinė žinia tokia – žemaičių kalba yra gyva, stipri ir išgyvena didelį pakilimą

„Antoine`o de Saint‑Exupéry istorija apie berniuką ir lapę užkariavo milijonus širdžių visame pasaulyje. Išleista daugybe pasaulio kalbų, šiais metais ji pasirodo ir žemaičių tarme.

Knygos vertėjas į žemaičių kalbą Juozas Pabrėža ir knygos leidėjas Marius Čiuželis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ papasakojo, kaip gimė idėja versti knygą į žemaičių tarmę, pasidalino knygos vertimo subtilybėmis ir atskleidė tolimesnius knygos pristatymo planus“, – tokią žinią šių metų vasario 13 dieną paskelbė LRT.lt.

Kalbiname šios knygos vertėją, kalbininką, prof. dr. Juozą Pabrėžą.

Gerb. profesoriau, šių metų pradžioje žemaičiams knygų mylėtojams pateikėte malonią staigmeną – išleidote į žemaičių kalbą išverstą rašytojo Antoin de Saint Exupery „Mažąjį princą“. Drįstu manyti, kad tai ne atsitiktinis kūrinio pasirinkimas, kas Jums yra „Mažasis princas“?

„Mažasis princas“ yra viena populiariausių ir mylimiausių knygų pasaulyje. Manau, kad man, kaip ir daugumai, „Mažasis princas“ yra gyvenimo išminties knyga, kurioje per alegorinę pasaką labai patraukliai atskleidžiama daug itin svarbių humanizmo apraiškų. Štai todėl šią knygą ne tik gali, bet ir turi skaityti pačio įvairiausio amžiaus žmonės – nuo vaiko, paauglio, koks buvo pats mažasis princas, iki garbingo amžiaus senjoro. „Mažąjį princą“ buvau skaitęs senokai, kai dar buvau paauglys. O šį kartą, versdamas kūrinį į žemaičių kalbą, perskaičiau dar kitaip ir patyriau nuostabių atradimų.

Kokią žinią siunčiate šios knygos vertimu žemaičiams ir gal visai Lietuvai?

Pagrindinė žinia tokia – žemaičių kalba yra gyva, stipri ir išgyvena didelį pakilimą. Todėl visai suprantamas siekis, kad ta kalba būtų ne tik išsaugota, bet ir pripažinta, įteisinta kaip kalba. Pabrėžiu, ne kaip antroji Valstybinė kalba, o kaip istorinio Žemaitijos regiono regioninė kalba, taip kaip yra ne vienoje Europos ar pasaulio šalyje.

Galbūt verčiant kūrinį buvo netikėtumų, kur kaip reikalas reikėjo pasinarplioti po žemaičių leksiką, ieškant tinkamo atitikmens, nes žemaičiai savo leksiką esame beveik praradę? Jei taip, gal galite pateikti pavyzdžių?

Nesutikčiau, kad žemaičiai esame beveik praradę savo leksiką. Suprantama, kai kurių žemaitiškų žodžių iš S. Daukanto laikų šiandien jau nebevartojame. Bet autentiška žemaičių leksika yra gyva ir viena svarbiausių žemaičių kalbos sudedamųjų dalių. „Mažajame prince“ tokių žemaitiškų žodžių, kaip sako patys žemaičiai, yra gyva pekla, pvz.: kūlis „akmuo“, kūjātis „plaktukas“, krasė „kėdė“, slinkis „tinginys“, sosėspėitėms „susirinkimas“, sosėgadītė „praversti“, kriuoktė „verkti“, rasintās „galbūt, turbūt“, tasgaties „taigi“ ir kiti. O verčiant „Mažąjį princą“ tų netikėtumų ir tam tikrų iššūkių buvo nemažai. Man pačiam buvo malonus vieno seno žemaitiško žodžio prikėlimas. Ilgai sukau galvą, kaip žemaitiškai pavadinti šulinio skridinį, ant kurio vyniojama grandinė ar virvė. Tą žodį mano sąmonėje prikelti padėjo senieji žemaičiai. Taigi taip knygoje atsirado žemaitiškas žodis „roilis“. Kitas galvosūkis su žodžiais „žibintas“ ir „žibintininkas“. Aiškiau buvo „žibintą“ pavadinti žemaitišku žodžiu „lėktarna“. Bet kaip tada bus „žibintininkas“? Juk nebus koks „lėktarnininkas“. Ir čia mano kūryba tokia: „lėktarnas priveizietuos“. Su malonumu ieškojau atitikmenų žemaičiams nebūdingam žodžiui „labai“. Ir kiek čia spalvingų, ekspresyvių žemaitiškų pakaitalų: dėdlē maža vėita, tėi soaugė žmuonis īr baisē keistė, žiaurē poikos princos, velnėškā ėšdėdi gielie, nuognē svarbė dalīkā.

„Mažasis princas“ žemaitiškai – bendras Jean-Marc‘o Probst‘o „Mažojo Princo“ fondo ir M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo projektas. Kaip užsimezgė šis gražus sumanymas?

Jean-Markas Probstas, buvęs Šveicarijos parlamento narys, verslininkas, filantropas, yra aistringas „Mažojo princo“ knygų kolekcininkas ir leidėjas, sukaupęs didžiausią pasaulyje tos knygos kolekciją – daugiai nei 7000 leidimų. Idėja išleisti knygą žemaitiškai gimė 2023 m. vasarą, fondo vadovui Mariui Čiuželiui aplankius Šveicarijoje knygų kolekcijos kuratorių Jean- Marką Probstą. O tada M. Čiuželis surado mane ir pasiūlė „Mažąjį princą“ išversti į žemaičių kalbą. Negalėjau atsispirti tokiam netikėtam naujam iššūkiui ir sėdau prie darbo. Žemaičių kalba tapo 572-oji, į kurią yra išverstas „Mažasis princas“. Pagrindinis mano vertimo uždavinys buvo kartu su pakilia, romantiška, humaniška „Mažojo princo“ dvasia atskleisti ir žemaičių kalbos išskirtinumą, tos kalbos dvasią. Kaiptai pavyko – spręs skaitytojai.

„Mažasis princas“ žemaitiškai – ne tik tradicinė knyga, bet ji išleista ir kitu formatais, kuo svarbūs platesnis kūrinio leidybos formatai?

Tikrai netradicinis formatas. Įdomu, kad knyga pagal kolekcininko Jean-Marko Probsto reikalavimą yra būtinai maketuojama Šveicarijoje, kad išliktų nepakitę originalūs ir nuostabūs paties autoriaus Antuano de Saint – Exupery piešiniai. Man labai brangu, kad nesunkiai visi gali išklausyti ir įgarsintą knygos variantą, kurį įskaičiau pats su puikiąja žemaitiškų dainų autore ir atlikėja Austėja Gendvilaite – Staponkiene. Džiaugiuosi, kad šiais laikais dar labai populiarus yra įprastas popierinis knygos variantas. Pirmasis tūkstančio egzempliorių tiražas išgaravo stulbinamai greitai – per savaitę nuo atspausdinimo. Balandžio pradžioje jau kur kas didesniu kelių tūkstančių egzempliorių tiražu išėjo antrasis pataisytas knygos leidimas.

Kiek teko matyti viešojoje erdvėje, pristatydamas knygą keliavote po Lietuvą. Kaip Lietuva priėmė šį kūrinį?

Pirmiausiai knyga buvo pristatyta Vilniuje – LRT „Labo ryto“ laidoje, knygų mugėje, nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vėliau lėkėme su pristatymais į Telšius, Skuodą, Panevėžį, pas Vilniaus žemaičius. Visur pilnutėlės salės žmonių. Ir turėjome stabtelėti, nes nebeliko knygų. Neabejoju, kad su naujuoju tiražu vėl pasipils nauji knygos pristatymai. O labiausiai džiugina tai, kad knyga eina iš rankų į rankas ir šiais Žemaitijoje paskelbtais Žemaitiško rašto metais jau vyksta ir „Mažojo princo“ skaitymai – darželiuose, mokyklose, bendruomenėse, įvairiausiuose renginiuose ir vakaruose.

Kokią įtaką paties požiūriui į „Mažąjį princą“ turėjo vertimas į žemaičių kalbą? Ar pasikeitė Jūsų asmeninis santykis su šiuo literatūriniu herojumi?

Išleistų gero lygio knygų žemaičių kalba yra nemažai – prozos, dramaturgijos, ypač poezijos. Bet vertimų į žemaičių kalbą nėra daug. Esu šventai įsitikinęs, kad būtent „Mažojo princo“ vertimas į žemaičių kalbą paskatins daugiau daryti panašių darbų ir ženkliai prisidės prie žemaičių kalbos išsaugojimo ir įtvirtinimo.

Ši knyga – vienkartinis projektas ar didelių planų pradžią?

Manau, kad prasminga pradžia, ypač verčiant į žemaičių kalbą pasaulinę klasiką. O apie savo planus kol kas kalbėti nenorėčiau. Pagyvensim – pamatysim.