Juozapinės kalne skambėjusi „Tautiška giesmė“ sugrąžino prie šventės ištakų

Liepos 6 dieną į pasaulį apjuosusios „Tautiškos giesmės“ skambesį įsiliejo ir Juozapinės kalne susirinkusiųjų prisiminti Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos ištakų bei pagerbti šios šventės iniciatoriaus Vytauto Baškio atminimą, balsai.

Žodžiais ir dainomis liejosi priminimai

„Šiandien susirinkome paminėti Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną ir prisiminti šviesaus atminimo Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos kanclerio, žmogaus, iniciavusio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos radimąsi – Vytauto Baškio atminimą“, – renginį, kurį inicijavo Vilniaus medžiotojų draugija, pristatė  Rytų Lietuvos visuomenės, kultūros ir politikos veikėja, Lietuvių etninės kultūros draugijos, Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos narė, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos atsakingoji sekretorė, pristatė jo vedėja Birutė Kurgonienė.

Prisiminti Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės ištakų ir kartu sugiedoti „Tautišką giesmę“ susirinko Vilniaus medžiotojų draugijos, buvę Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos nariai, Karaliaus Mindaugo ištvermingųjų dviratininkų žygių dalyviai, Vytauto Baškio giminės ir artimieji bei visuomenės atstovai.

Su švente susirinkusiuosius pasveikino Vilniaus medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas Vytas Mazuronis, Vilniaus ukrainiečių bendruomenės pirmininkė Natalija Šertvytienė, Karaliaus Mindaugo ištvermingųjų dviratininkų žygių dalyvė Onytė Gliebienė, Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos narys, miškininkas, kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas ir dainininkas Jonas Rimantas Klimas, Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos kanclerio Vytauto Baškio dukra Jurgita Stankūnienė. Šiltais prisiminimais apie Vytautą Baškį dalijosi vienas pirmųjų Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos narių aktorius Saulius Siparis.

Paminklinį Vytautui Baškiui skirtą akmenį atidengė Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos ugnininkas ir, kaip teigė renginio vedėja, viso, kas vyksta Juozapinėje,  siela – Jonas Griežė.

Lietuvos kelią į laisvos valstybės kūrimą dainomis priminė šaulys Tauras Jucys, Jonas Rimantas Klimas, dūdmaišininkas Jonas Srėbalius.

21 valandą ant Juozapinės kalno nuskambėjus „Tautiškai giesmei“, į šventės programą įsiliejo Vilniaus ukrainiečių bendrijos ansamblis „Svitanok“, vadovaujamas Tatjanos Morgun.

Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos ištakos

„Apie Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos atsiradimą, kolegijos veiklą geriausiai papasakotų Vytauto Baškio knyga „Karalystės diena“. Ten sukaupta nemažai istorinių faktų, apžvelgtas liepos 6-osios – Karaliaus Mindaugo dienos – kelias iki valstybinės šventės“, – sako Birutė Kurgonienė.

 „Viskas prasidėjo 1989 metais. Vytautui imponavo tai, kad Lietuva turėjo tikrą, oficialiai karūnuotą karalių Mindaugą. Jis užsidegė idėja įamžinti šį faktą. Iš pradžių galvojo karaliaus Mindaugo atminimą įamžinti pastatant akmenį. Svarstė, kurioje vietoje jis turėtų atsirasti: Vilniuje ar kitoje vietoje. Su dailininku Jurgiu Raslanu ir jo žmona nuvyko į Medininkus, kur buvo aukščiausia Lietuvos vietą, nes tokiam iškiliam Lietuvos vadovui tinkamiausia aukščiausia Lietuvos vieta. Nuvyko jos apžiūrėti ir buvo sužavėti vietos įspūdingumu. Šalia pilis, istorinė praeitis… Jų manymu, tai buvo tinkamiausia vieta karaliaus Mindaugo atminimo įamžinimui, – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos atsiradimo pradžią prisimena Vytauto Baškio našlė Vita Baškienė. – Pradėjus organizuoti darbus buvo suburta Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegija, į kurios veiklą įsitraukė daugybė vyro idėjos uždegtų žmonių.  Tai idėjai pritarė akademikas habil. dr. Zigmas Zinkevičius, etnologė prof. habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė, dailininkas Jurgis Raslanas ir jo dukra Aušra Gaigalienė,  aktorius Saulius Siparis ir daugelis kitų. Tad netrukus, berods, 1990 metais organizacija buvo oficialiai įregistruota. Tuo metu Seime buvo svarstoma idėja paskelbti Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui skirtą dieną, tad vyras mobilizavo visas jėgas, kad būtų paskelbta ne Vytauto, bet Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, nes Mindaugas yra vienintelis oficialiai karūnuotas Lietuvos karalius. Ir tam pritariančių žmonių parašus surinko. Tarp pasirašiusiųjų buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kiti Lietuvoje žinomi žmonės. Dar parašė straipsnį į spaudą. Viską išsiuntė Seimo nariams. Taigi svarstymo metu Seimo nariai persigalvojo ir nusprendė, kad vis tik reikia paskelbti Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Liepos 6 diena pasirinkta vadovaujantis istoriko Edvardo Gudavičiaus nustatyta karūnavimo diena.“

Pasak Vitos Baškienės, klubo veikla tarsi sniego gniūžtė vis augo, įgydama vis didesnį pagreitį. Prie klubo veiklos prisijungė ištvermingieji dviratininkai, kurie liepos 6-ąją pažymėdavo 1253 kilometrų dviračių žygiu. Į žygių maršrutus buvo įtraukiamos Lietuvos istorinės vietos, vėliau buvo keliaujama po Latviją, pasiektas Karaliaučius.  

„Prieš trejus metus vyras mirė, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis sakydavo, kad jis ramus, nes pasiektas svarbiausias jo tikslas pasietas – Mindaugo karūnavimo dieną švenčia visa Lietuva“, – sako Vita Baškienė.

Gyvas prisiminimuose

„Tai buvo žmogus, kuris galėjo būti valstybingumą giliai suvokiančiu Lietuvos prezidentu“, – dalindamasis prisiminimais apie Vytautą Baškį atsiliepė aktorius Saulius Siparis.

„Tai buvo visapusiškai gražus žmogus. Ilgi varno juodumo plaukai, skvarbus erelio žvilgsnis, griausmingas balsas, tvirta, nepalaužiama valia, tikras žinojimas, ko nori, darė jį be galo charizmatišką. Jam negalėjai nepaklusti, nors kai kada jo patetika atrodė ir perkeltinė. Jis viską darė karališkai“, – Vytautą Baškį prisimena Birutė Kurgonienė.

Pasak jos, į Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegiją ji pateko gan banaliai. „Tuomet vadovavau Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centrui. Karaliaus Mindaugo kolegijos heroldai – Saulius Siparis ir Gintaras Mikalauskas, būdami populiarūs aktoriai, ne visuomet turėjo galimybę vesti iškilmingus Kolegijos renginius. Ir kažkas Vytautui Baškiui pasiūlė mane. Taip ir įklimpau, – pasakoja Birutė Kurgonienė. – Labiausiai mėgau Kolegijos narių pasisėdėjimus jaukiame Baškių bute Baltupiuose. Švelni, rūpestinga jo žmona Vita, sūnus Laurynas (beje, tapęs teisininku, kaip ir tėvas) mus priimdavo kaip savus. Kartais pastebėdavau kančios iškreiptą Vytauto veidą, bet niekada neišgirdau priekaištų, kad svečiams metas namo. Jis buvo tėviškas mums visiems. Tikras lyderis, vadovas. Ypatingas žmogus. Labai norėčiau kad jo nepamirštume. Labai norėčiau, kad kiekvienas, apsilankęs Juozapinėje ir jos papėdėje pamatęs akmenį su Vytauto Baškio citata „Kiekvienas Tėvynės rytas prasideda nuo tekančios saulės apšviestų aukštumų“, žinotų, kad tai pasakė žmogus, kurio dėka Karalystės diena išaugo iki valstybinės šventės. Lai lieka jo šviesus atminimas mūsų širdyse…“

Kaip teigia Vytauto Baškio artimieji, šiandien jiems brangaus žmogaus atminimą Juozapinėje rūpestingai saugo Jonas Griežė.

Valstybės ir žmogaus santykis

Per renginį lietuviškas dainas, primenančias lietuvių kovas įvairiais laikotarpiais, dainavo Tauras Jucys – Birutės Kurgonienės, gimusios tremtinių šeimoje Pečioroje, sūnus.

„Kažkada supratau, – vaikus mes auklėjame ne nurodymais, o savo buvimu. Jeigu vaikas mato tavo nuoširdų požiūrį į Tėvynę, aplinką, kurioje tarpsti, jis ir pats perima tavo vertybes. Dėkoju Aukščiausiajam už tai, kad jis, įžvelgęs mano pašaukimą, leido man dirbti kultūros darbą. Dažnai pagalvoju, kad jam dėmesio skyriau nepalyginamai daugiau negu Taurui. Ir vis dėlto, matydama savo vaiką su šaulio uniforma ir dar viešai atliekantį Lietuvos partizanų dainas, esu laiminga mama. Tokiais atvejais ne gėda prieš protėvius, nes jie meilę Tėvynei įrodė savo gyvenimais. Tai, žinoma, nereiškia, kad mudu „pučiame į vieną dūdą“. Anaiptol – juk esame skirtingos kartos. Svarbu, kad kertiniuose dalykuose sutartume, – pasididžiavimo sūnumi neslepia Birutė Kurgonienė, o paklausta apie valstybingumo suvokimo svarbą mąsto. – Visa priklauso nuo to, ar žmogus valstybę suvokia kaip Tėvynę. Juk, pasak Alberto Šveicerio, kultūra miršta dėl to, kad etikos kūrimas patikėtas valstybei. Jos atsinaujinimas bus įmanomas tik tada, kai etika vėl taps mąstančio žmogaus priederme, o žmonės sieks įsitvirtinti visuomenėje kaip moralūs individai. Valstybė visuomenėje gali atlikti ir konstruktyvų, ir destruktyvų vaidmenį. Pirmuoju atveju ji užtikrina visuomenės tvarką, funkcionavimą ir vystymąsi. Antruoju – ji pakyla virš visuomenės ir griauna socialinį organizmą. Kai valstybė slopina individą, pajungia jį, ištrina skirtumus tarp asmens ir visuomenės, asmuo laikomas valstybės mechanizmo dalimi, nutrūksta individo ir valstybės santykiai, žmogus pereina į nebendradarbiaujančiojo poziciją.

Meilė Tėvynei, patriotizmas pirmiausia suponuoja rūpestį Tėvynės gerove. Tėvynės likimui abejingi žmonės, pasiruošę bet kurią akimirką pakeisti ją į kitą, vargu, ar gali būti laikomi patriotais. Su rūpesčiu ateina ir atsakomybė. Tėvynės pažinimas – tai jos istorijos ir kultūros, kalbos, specifinių gyvenimo ypatybių pažinimas. Pagarba Tėvynei – tai jos supratimas tokios, kokia ji yra, noras padėti jai tapti geresnei.“

Karolina Baltmiškė

Nuotr. autorės