Jolanta Dudėnaitė-Bulotė: geriausios atostogos man yra su esperanto

Vienas geriausių dalykų gyvenime, kuris man nutiko – tai, kad daugiau nei 20 metų nuėjau į esperanto kalbos kursus prieš. Ši kalba paėjo man susirasti draugų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pamačiau daugybę šalių ir dalyvavau daugybėje renginių visame pasaulyje: valčių ir baidarių žygiuose, žurnalistų stovyklose Lietuvoje, Baltijos Esperanto dienose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, jaunimo savaitėse Vengrijoje, esperanto kalbos stovykloje Slovakijoje, tarptautiniuose jaunimo kongresuose (IJK) Lenkijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Vengrijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, pasauliniame kongrese Japonijoje, naujųjų metų renginiuose Vokietijoje, Lenkijoje, maudynių purve savaitėje Vengrijoje („Melo"), renginyje Jaltoje („Aroma Jalto“) ir t.t.

Visada sakau, kad geriausios atostogos man yra su esperanto. Atradau kelionių džiaugsmą, tačiau buvo užkelta kartelė kelionėms, nes nebenoriu važiuoti į poilsines keliones Turkijoje ar Egipte ir tik gulėti paplūdimyje, nes trūksta esperantiškų renginių. Daugelyje esperantiškų renginių vyksta ne tik oficiali programa, bet ir naktinė programa, kur dalyviai beveik iki ryto groja gitaromis ir dainuoja už širdies griebiančias esperantiškas dainas. Vakaras lydimas jumoro, juoko ir nuoširdumo. Tad pasibaigus vienam renginiui jau laukiame kito, kad susitiktume su senais ir naujais draugais.

Labiausiai sukrečianti kelionė gerąja prasme buvo į pasaulinį kongresą Japonijoje 2007 metais. Mane sužavėjo gražūs gamtos vaizdai, milijoninių miestų tvarka (žmonės stotelėse laukia sustoję tvarkinga eilute), draugiški esperantininkai. Po kongreso teko pasinaudoti nemokama nakvynės paslauga (esperantiškai vadinama „pasporta servo“). Mes, trys lietuviai, kelias dienas gyvenome Kiote, vietinis esperantininkas mus vežiojo po šventyklas Kiete, nuvežė į Naros miestą, kur laisvai ganosi stirnos ir neatsargiems turistams iš rankų plėšia maistą.

Kelias dienas gyvenome ir Tokijuje pas esperantininką, kuris, kad galėtų priimti kuo daugiau žmonių, kambariuose pasidarė dviaukštes lovas.

Pasinaudojusios „pasporta servo“ paslauga, trys lietuvės tris savaites keliavome po Italiją. Viešėjome Milane pas pažįstamą esperantininką, gyvenome italų ritmu – naktį vėlyva mamos ruošta vakarienę, po to – šokiai mieste, kurie trukdavo kartais iki paryčių.

Vinčenzoje buvo labai smagu susitikti su pažįstama esperantinke lietuvaite, kuri ištekėjo už italo ir iš Lietuvos išvyko gal prieš dešimt metų.

Venecijoje turėjome gidą esperantininką, kuris, kepinant didžiuliam karščiui, vedžiojo mus po miestą. Esperanto ir italų kalba turi daug panašių žodžių, tačiau žodžių reikšmės kartais būna skirtingos, todėl italams yra sunkiau mokytis esperanto, nes jie nežino ar itališka žodžio reikšmė atitinka esperantišką žodžio reikšmę.

Ispanijoje (Malagoje) taip pat naudojomės vietinio esperantininko svetingumu ir vaišingumu bei gido paslaugomis. Esperantininkas gyvena bute daugiaaukščiame name, tačiau kai pamatėme didžiulę terasą, atėmė žadą iš nuostabos, tik atvykus buvome pakviesti vakarėlį terasoje, kur šeimininkas su savo šeima šventė gimtadienį.

Taip pat teko pasinaudoti nakvynės paslauga ir Olandijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Vengrijoje. Tokių nakvynių privalumas, kad bendraudami su šeimininkais tobuliname esperanto kalbą, einame susitikti su esperantininkais į esperanto klubus, apie šalį sužinome ir pamatome tokius dalykus kurių patys neatrastume, o kartu ir sutaupome pinigų, nes nakvynė nemokama.

Esu ir pati priėmusi esperantininkus iš Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Kinijos, parodžiau jiems Vilnių, nuvežiau į Trakus. Kartu su kitais esperantininkais teko savanoriauti registratūroje per Baltijos Esperanto dienų (BET) renginius Visagine, Utenoje, Birštone. Buvau viena iš organizatorių 2005 metais Vilniuje vykusio pasaulinio Esperanto kongreso (UK). Esu jaunimo Esperanto klubo „Jaunystė“ (JEK „Juneco“) narė, esu buvusi ir klubo pirmininke. Deja, bet pastaraisiais metais klubo nariai Vilniuje į susitikimus nebesirenka.

Gražiausia frazė „Gis la revido“. Lietuviškai „Iki pasimatymo“. Šią frazę tariame draugams su viltimi susitikti vėl Esperanto pasaulyje.

Jolanta Dudėnaitė-Bulotė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-petraityte-esperanto-kalba-praturtino-mano-kalbini-isprusima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-visockas-esperanto-%E2%80%93-ne-tik-kalba-bet-ir-spalvingas-gyvenimo-budas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/zofija-baboniene-esperantininku-laiskai-man-buvo-idomus-langas-i-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/grazina-taujanskaite-esperantininku-renginiai-primena-kad-gyventi-ir-dziaugtis-reikia-cia-ir-dabar
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/petras-stasiunas-esperanto-kalba-%E2%80%93-naujo-pazinimo-pagrindas

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vanda-simaitiene–svarbiausi-yra-sutiktieji-zmones