Jaunąjį mokytoją liūdina pedagogai, kurie viešai skundžiasi savo profesija

Istorijos mokytojas Haroldas Maselis apgailestauja dėl to, ką mato socialiniuose tinkluose: dalis pedagogų patys skundžiasi savo profesija, diskredituoja ją, tarsi patys nuvertina šį darbą. Tad kalbėti apie mokytojo profesijos prestižą, kai patys mokytojai ja nesididžiuoja, šiame kontekste itin sunku.

„Iš tiesų viskas priklauso nuo paties mokytojo požiūrio, kaip jis vertina savo darbą. Mano močiutė yra puikus to pavyzdys – darbą su mokiniais ji vadina gražiausiais savo profesinio gyvenimo metais. Kai buvau mažas, ji nuolat dalijosi geriausiais atsiliepimais apie mokytojo kasdienybę, galbūt dėl to, man prasitarus apie norimą rinktis pedagogo kelią, ji niekad nuo tokio pasirinkimo manęs neatkalbinėjo.

Keista girdėti tuos negatyvius pasisakymus, kuriuos viešai apie savo kasdienybę transliuoja patys mokytojai. Ogi galėtų elgtis priešingai – pasakoti apie smagius patyrimus, šio darbo prasmę, skatinti jaunus žmones rinktis šį kelią, jungtis prie mokytojų bendruomenės“, – sako H. Maselis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorijos absolventas.

Sureikšminame pokyčius ir esame nekantrūs

Aštuntus metus mokytojaujantis ir septintus metus „Saulės“ privačioje mokykloje istorijos mokytoju dirbantis H. Maselis užaugo pedagogų šeimoje – mokytoja buvo ir jo močiutė, ir mama, kas neabejotinai darė įtaką ir jo profesiniams pasirinkimams. Nors šeima niekaip neskatino jo rinktis pedagogo profesiją, tačiau ir neatkalbinėjo.

Nors močiutė, dirbusi biologijos mokytoja, turėjo slaptą viltį, kad anūkas taps mediku, visgi besąlygiškai palaikė paties Haroldo pasirinkimus. Žinoma, tai, kad augo pedagogų apsuptyje, ugdė tam tikras jo savybes ir požiūrį į darbą mokykloje, kas galiausiai jį ir atvedė iki mokyklos slenksčio jau kaip pedagogą.  

Kodėl vis mažiau jaunų žmonių nori rinktis mokytojo kelią? Haroldas svarsto, kad galbūt tai lemia jų pačių mokykloje įgytos patirtys ar ne visai pozityvūs tėvų prisiminimai, kurie ir suformuoja neigiamą požiūrį į mokytojo profesiją.

„Mes labai sureikšminame įvairius švietime vykstančius pokyčius ir esame nekantrūs. Tai galioja ne tik mokytojų bendruomenei, bet ypač jai. Žmonės tapo nekantrūs bet kokiam pokyčiui, jie tikisi, kad viskas bus aišku, čia ir dabar. Palaukime. Ramiai, iš lėto pasimokysime ir išspręsime visus tuos sunkumus“, – įsitikinęs jis.

Deja, dauguma vis dar moko iš vadovėlių

Paklaustas, ar jam pačiam vis dar patinka istorija, Haroldas šypteli: tai buvo jo pats mėgstamiausias dalykas mokykloje, tad jis net neįsivaizduoja, kad šiandien galėtų mokyti kažko kito ar dirbti kur nors kitur, ne mokykloje.

„Istoriją mėgau nuo pat pradinių klasių, kai jos pamokų dar net neturėjome. Pamenu, kai trečioje klasėje pradinių klasių mokytoja paprašė išvardyti, kokius žinome Lietuvos prezidentus. Pakėliau ranką ir juos išvardinau – mokytojai tai buvo netikėta, ji nemanė, kad kažkas iš mokinių atsakys.

Man istorija yra puikus tyrinėjimo laukas. Žinoma, istorija yra kontraversiška, visuomenė vis dar neįsisamonino, kokia jos paskirtis mokykloje. Galbūt kitus dalykus būtų dėstyti lengviau, tačiau tai yra iššūkis. O turint iššūkių turiningiau ir įdomiau gyventi“, – sako jis.

Haroldas įvardija liūdną faktą: mokyklose vis dar nemažai mokytojų dėsto iš vadovėlių. O tai, anot jo, turėtų būti tik maža pagalbinė priemonė – žingeidus, besidomintis, dėstomu dalyku degantis mokytojas gali pats pasiūlyti įdomų, aktualų, patrauklų, įtraukiantį turinį.

„Man patinka ruošti užduotis, nes tai priverčia ir mane patį daug ką perskaityti, peržiūrėti, pasidomėti, atrasti naujus šaltinius, juos analizuoti. Džiaugiuosi, kad kiekvienoje klasėje turiu bent po kelis mokinius, kurie užduoda klausimus – tikrus perliukus! Tokius, į kuriuos neturiu atsakymo, bet tai yra proga ieškoti ir atrasti. Naudojuosi galimybe mokiniams pasiūlyti įvairių tiriamųjų veiklų, iš jų gimsta projektai, kurių metu ir pats daug ką iš jų sužinau. Nereikia ieškoti naujų būdų, kaip išmokyti vaikus mokytis istorijos, o atlikti veiksmus, kuriuos daro istorikai: reikia skatinti juos tyrinėti, klausti, analizuoti, ieškoti, kitaip tariant, sužadinti jų smalsumą“, – sako H. Maselis.

Mokykloje motyvuoja santykiai ir progresas

Aštuntus metus mokykloje dirbantis istorijos mokytojas juokiasi: prastas tas karys, kuris nenori tapti generolu. Ateityje jis įsivaizduoja save dirbantį vadovaujamą darbą, mat ir šiuo metu turi vadybinių funkcijų – antrus metus tęsia inovacijų koordinatoriaus darbą privačioje gimnazijoje. Visgi pagrindinės jo pareigos – mokytojo. Šiandien jį mokykloje labiausiai motyvuoja jo, kaip mokytojo, ir mokinių santykiai – jam patinka dirbti su vaikais, juos mokyti, auginti, stebėti jų progresą ir užsidegimą. O ir pačiam tobulėti.

„Kiekvienais metais jaučiuosi vis tvirtesnis ir labiau paaugęs drauge su mokiniais. Augu ne tik profesiškai, bet ir kaip asmenybė. Tą pastebi net mano tėvai ir kiti mano aplinkos žmonės: jei anksčiau buvau linkęs ginčytis, buvau kategoriškas ir bekompromisis, tai dabar aš moku klausytis, išgirsti, diskutuoti, vertinti dalykus racionaliau. Tokią patirtį man padovanojo mokykla“, – prisipažįsta jis.

Nors prieš pradėdamas dirbti mokykloje jis manė, kad mokykla – tik tarpinė stotelė prieš neriant į politiką, nes jį visad domino politika, visgi šiandien jis savęs politikoje jau nebeįsivaizduoja: „Mokytojo darbas man atrodo kur kas prasmingesnis. Kalbėkime jauniems žmonėms apie tai, pasakokime, dalinkimės. Būdamas mokytoju – pabrėžiu, kad ne dirbdamas, o būdamas mokytoju – prisilieti prie prasmės šaknų. Galimybė padėti vaikui augti, išmokti ir tobulėti yra prasminga“.

Nerijus Žeronas