Išdrįsk prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą

Kaltindami kitus už melą ir apgavystes, mes dažnai pamirštame, kad patys ir esame tie kvailiai, kurie leido save apgauti. Prisiimk atsakomybę už savo veiksmus.

Pirmiausia reikia viską priimti ir už viską prisiimti atsakomybę. Visiškai už viską, kas aplink mus vyksta: už orą, už vaizdą už lango, už lietų arba apsiniaukusį dangų, už pykstantį sutuoktinį, už vaiką, kuris mokosi prastais pažymiais, už prastą savo sveikatą, už mažą atlyginimą. Už viską. O kaip mes elgiamės? Mes labai lengvai prisiimame atsakomybę už sėkmę: aš gavau naujas pareigas, aš gaunu gerą atlyginimą, mane paaukštino ir pan. Tada mes tarsi sakome: aš geras, aš sėkmingas, aš nuostabus. Tai aš padariau! Tačiau, jei mus atleido iš darbo, perkėlė į žemesnes pareigas, sumažino atlyginimą, mes iškart pradedame kaltinti kitus: koks durnius tas mano viršininkas, jis nesupranta, koks aš geras, aš nekaltas, aš čia nė prie ko. Tada mes iškart permetame atsakomybę kitiems. Ir taip einame prieš save. Mes nepriimame viso savęs ir tuo atsisakome toliau kurti, sau pasakydami: aš kuriu, bet tik pusę, o kitą pusę kuria kažkas kitas, tarytum mūsų sėkmė priklausytų nuo kitų žmonių ir aplinkybių. Todėl labai svarbu yra prisiimti atsakomybę už viską. Taip, tai sunku. To daryti mūsų niekas nemokino ir niekas neskatino. Bet tai būtina! Kitaip nieko nepavyks. Liksite ten, kur esate. Gausite vėl darbą su „kvailu“ viršininku, kitą vėl jums nepatinkančių ydų turintį sutuoktinį. Vėl viskas bus tas pats, nes jūs esate toks, koks buvęs. Ir niekas čia nekaltas.

Mums niekas nesakė, kad ne žmona ar vyras, ne valstybė tau turi būti geri, o kad nuo mūsų ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kas mus supa!

Taip, mums niekas nepaaiškino, kokie mes kūrėjai. Mes galvojame, ką aš begaliu kurti, juk atėjau į pasaulį, kuriame viskas sukurta, man tik reikia prisiderinti, prisitaikyti, įsiteikti, nusileisti ir t.t. Aš gi niekas, aš negaliu nieko pakeisti. Svarbiausia, kuo greičiau susikurti komforto zoną ir joje šiltai sėdėti. Nepavyks!

Vienintelis, prie ko mums reikia prisiderinti, yra Visata. Tik prie jos mes turime prisiderinti.

Nesiderinimas prie Visatos yra tolygus vaikščiojimui žiemą po lauką su šlepetėmis arba laukti, kol sudygs ant sniego pabertos sėklos.

Jevgenijus Černyš

(Ištrauka iš knygos „Mano gyvenimo trukdžiai ir kliūtys“)