Irena Terasėlė Audra Šukienė: nematomas dvasinis ryšys driekėsi širdžių

Gimiau 1940 m. Kaune. Baigiantis karui. Tėvai grįžo į gimtinę – Biržų rajoną, Kupreliškio apylinkę, Mikalaitiškių kaimą. Vaikystė prabėgo vienkiemyje tarp miškų ir laukų. Buvau idealistė, svajotoja, prisiekusi knygų skaitytoja.
1957m. baigiau Kupreliškio vidurinę mokyklą ir įstojau į Kauno Medicinos Instituto stomatologijos fakultetą. Studijuodama buvau susidomėjusi alpinizmu, net dalyvavau Lietuvos ir I-oje Baltijos šalių alpiniadoje.
Įgijusi gydytojos stomatologės (dabar odontologės) specialybę, dirbau Kretingoje, Jonavoje, Kaune. Specializavausi vaikų odontologijoje.

Apie esperanto kalbą išgirdau iš krikštatėvio, vyresniojo tėčio brolio. Jis domėjosi kalbomis, studijavo universitete lietuvių kalbą. Paraleliai studijavo anglų ir vokiečių, tyrinėjo lotynų ir rusų kalbas. Turėjo ir esperanto kalbos vadovėlį, žurnalų iš Bulgarijos ir Kinijos, padovanojo man sakydamas, kad gal gyvenime pravers. Iš tikrųjų – pravertė.

Vėliau, esperanto kalba man tapo pomėgiu ir įdomia gyvenimo patirtimi.
Esperanto kalbos kursus pradėjau lankyti tik 1994 m. Vėliau, kassavaitinius užsiėmimus globojo tolerantiškas ir ramus esperantininkas Jonas Sakauskas.
Po to svarbiausiu vadovu, mokytoju ir bičiuliu tapo, šviesios atminties esperantininkas Erikas Laiconas. Jis taip nuoširdžiai ir visais įmanomais būdais stengėsi mūsų grupelę sudominti esperanto kalba, parodydamas jos grožį, skambumą, ypatumus. Dalyvavome jo leidžiamame žurnale „Lietuvos krikščionis‘“. Skaitėme Šv. Raštą, nagrinėjome krikščionišką literatūrą, naudojome jo sukauptą mokomąją medžiagą, knygas. Supažindino su įvairiomis giesmėmis ir dainomis.

Eriko Laicono paskatinimu, dalyvavau tarptautiniuose ekumeniniuose ir katalikiškuose kongresuose: Kaune, Glivice, Kromeriže, Rimini, Kretingoje, Velehrade, Vroclave, Pelpline..
Šiuose kongresuose jutau ypatingą geranoriškumą, svetingumą, nuoširdumą ir draugiškumą.
Eriko Laicono iniciatyva, susipažinau su prityrusiais esperantininkais: vokiečiais Adolf Burhart ir Sziegfried Kruger; olandais Tunder Jacques ir Vera; prancūzu Cousson Phillippe; čeku Miloslav Švaček ir kitais.
Kelionėse ir kongresuose teko geriau susipažinti ir susidraugauti su mūsų šalies esperantininkais: šviesios atminties Algimantu Laurynu Skupu, monsinjoru Lionginu Vaičiulioniu, Palmira Lukoševičiene, A. Mečislovu ir Vaida V. Grikpėdžiais, Nijole Bieloviene, Algimantu Piliponiu.

Nematomas dvasinis ryšys nusidriekė iš jų širdžių, pasiekė tokias pat gijas mano širdyje ir išliko didelė pagarba ir pasitikėjimas. Dėkoju likimui už šią galimybę.

Esu Lietuvos esperantininkų sąjungos narė nuo 1994m. Eilę metų tikrinau registruojant renginių, kongresų ar susitikimų dalyvius. Pastebėjau, kad visi renginiai buvo organizuoti su meile, rūpesčiu, parengta įvairiapuse programa, pranešimais ir įspūdžiais iš tarptautinių renginių.
Ypač maloniai nuteikė ir sužavėjo savo originalumu, dvasingumu ir nepakartojamai aukštu kultūriniu lygiu, Žagarėje ir Panevėžyje vykę Lietuvos esperantininkų – katalikų susitikimai.

Man labai gražios šios frazės: Bonan tagon, amiko, jam de longe mi ne vidis Vin (laba diena, drauge, jau seniai nemačiau Tavęs) ir Dio benu! (Dieve, laimink!).

Irena Terasėlė Audra Šukienė