Irena Medeišo: turėjau tikslą – keliauti, ir tai man pavyko

Apie Esperanto kalbą sužinojau dar mokykloje. Pusseserė, kuri studijavo Vilniaus Universitete, užsiminė apie tarptautinės kalbos egzistavimą. Susidomėjau, bet daugiau nebuvo jokios informacijos. Visiškai atsitiktiniai pamačiau skelbimą apie organizuojamus esperanto kalbos kursus Vilniuje.
Atėjau norėdama sužinoti daugiau apie šią kalbą. Kursų prezentacija mane uždegė: daug pasakojo apie keliones, į kurias gali leistis tie, kurie moka esperanto kalbą. Tai buvo 1985 metai – tarybiniai laikai, kada negalėjai keliauti, kur nori. Užsirašiau ir pradėjau du kartus per savaitę vakarais lankyti trijų mėnesių kursus.

Mano pirmasis mokytojas buvo Adomas Vaitilavičius.
Tuo metu Vilniuje, Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno daug metų veikė Vilniaus esperantininkų klubas. Jame dalijomės ir įspūdžiais iš kelionių. Tada žymiai praplėčiau draugų ratą. Turėjau tikslą – keliauti – ir tai man pavyko. Pirma aplankyta šalis buvo Bulgarija.
Man esperanto kalba – tai galimybė bendrauti su visu pasauliu, pažinti kitų kultūrų žmonės, jų tradicijas. Ir tai man yra svarbiausia.

Per esperanto renginius pažinau įvairias šalis. Ir dabar pagal galimybę dalyvauju Zamenhovo dienose, kurios Lietuvoje vyksta kasmet gruodžio mėnesį.
Teko dalyvauti ir tarptautiniuose renginiuose. 1997 metais dalyvavau tarptautiniame kongrese, vykusiame Valensijoje. 2005 metais Vilniuje vyko Pasaulinis esperanto kongresas, kuriame padėjau priimti svečius. Tiesa, pastaruoju metu kiek mažiau dalyvauju esperantininkų renginiuose, bet ta kalba man visada sukelia pačias geriausias emocijas.

Esperanto kalba melodinga. Man labai gražiai skamba M. Lermontovo eilėraščio vertimas „Burė“(Белеет парус одинокий).
Blankadas velo unusola
En la nebula mara blu',
Ĝi kion lasis, kion volas
en fremdaj landoj serĉi plu?…
Šį eilėraštį deklamuoju, kada prašo: „pasakykite ką nors esperantiškai“.

Irena Medeišo