Gunta Rone: man reikia kūrybos ir grožio

Vilniaus latvių draugijos pirmininkė Gunta Rone (kairėje) su dailininke Marija Mačiuliene.

„Dabar mano darbas su tautinėmis bendrijomis yra pagrindinė ir, galima sakyti, vienintelė veikla. Namai namais, bet esu aktyvus žmogus, man reikia aktyvaus dalyvavimo“, – sako Tautinių bendrijų tarybos pirmininko pavaduotoja, Vilniaus latvių draugijos pirmininkė Gunta Rone.

Gyvenimas tarp dviejų meilių

Nors šių metų rudenį sukanka 50 metų, kai Gunta Rone persikėlė gyventi į Vilnių, per tą laiką šiame mieste sukūrė namus, susirado draugų, bet iki šiol širdyje gyva meilė gimtajam miestui – Rygai. „Ten aš gimiau, užaugau, ten baigiau studijas, ten klojau savo gyvenimo pagrindą – kultūrą ir vertybių suvokimą, – į prisiminimus leidžiasi pašnekovė. – Tai – mano miestas. Jis man pats mieliausias, ir pats artimiausias, nes ten gyvena man artimi ir brangūs žmonės, kiti jau ilsisi Rygos kapinėse.“

Tačiau jaunystėje meilę savo gimtajam miestui nukonkuravo garsus to meto sportininkas, imtynininkas Viktoras Ivankinas.

„Su juo susipažinome Sočyje. Paplūdimyje. Aš ten nuvykau pailsėti po studijų, o jis dalyvavo imtynininkų stovykloje. Tada jis jau buvo ne kartą tapęs graikų-romėnų imtynių Ukrainos ir buvusios Sovietų sąjungos čempionato nugalėtoju. Pagal tautybę jis buvo mordvis – Rusijoje gyvenančios tautos ir kalbančios finougrų kalba atstovas. Jo seneliai buvo išbuožinti, tad jų vaikai išsiskirstė kas kur. Viktoro tėvas įsikūrė vakarų Ukrainoje, Lvove, – pasakoja Gunta ir nusijuokusi priduria. – Sužavėjo sportuojantis, gražiai nuaugęs, negeriantis ir nerūkantis vaikinas. Jis pakvietė mane atvykti į Lvovą. Žinoma, nuvažiavau, apžiūrėjau jo miestą. Paskui jis pakvietė mane kartu sutikti Naujuosius metus, o netrukus, maždaug po metų draugystės, pasipiršo. Jo aplinkiniai ir draugai skubino pirštis, sakydami: žiūrėk, nuvilios tokią puikią mergaitę, nepaleisk. Tad gan greitai susirašėme. Grįžtu pas mamą, sakau – ištekėjau. Mama griebiasi už galvos: ką tu čia sugalvojai, už ko ištekėjai?.. Tačiau, kai esi jaunas, viskas žymiai paprasčiau. Yra kažkokie jausmai, kažkuo malonus tau kitas žmogus, be to ir iš namų aplinkos norisi ištrūkti. Taip ir prasidėjo mudviejų gyvenimas. Apie penkerius metus gyvenome Lvove, o paskui jį pakvietė atvykti į Lietuvą. Tais laikais tarp Sovietų sąjungos šalių vykdavo spartakiados, čempionatai, tad sportininkai vieni kitus  pažinodavo. Žinoma, kad jo persikėlimą į Vilnių labai palaikiau, juk Ryga ir joje gyvenantys artimieji visai arti. Taigi 1972 metų lapkričio mėnesį mudu su Viktoru persikėlėme į Vilnių, pamažu įsigijome kooperatinį butą ir iki šiol čia gyvename. Ilgus metus Viktoras dirbo graikų-romėnų imtynių treneriu ir išugdė nemažai garsių imtynininkų.“

Lietuviškai prakalbino bendradarbiai

„Esu baigusi Maskvos Plechanovo instituto Rygos filialą. Mano profesija – visuomeninio maitinimo inžinierė technologė, tad vyro pažįstami man padėjo įsidarbinti Vilniaus „Gintaro“ restorane maisto technologe. Tuo metu tai buvo labai gerai vertinamas restoranas, labai garsi buvo jo virtuvė. Visas restorano kolektyvas tuomet buvo lietuviškas ir su manimi niekas nesistengė kalbėti rusiškai. Jie kaip kalbėjo lietuviškai, taip ir kalbėjo, nepaisant, kad iš pradžių nieko nesupratau.  Atidžiai klausiausi, ką jie ir kaip kalba. Pradėjau po žodį kitą įsiminti. Pagaliau ėmiau suprasti ir pokalbio mintį, nes lietuvių ir latvių kalbos gan panašios, yra panašių žodžių. Taip ir pradėjau kalbėti lietuviškai,– prisimena Gunta Rone. – Dabar bandau lietuviškai ir rašyti, tiesa, su klaidomis.“

Restoranai garsėjo Guntos patiekalais

„Per mano darbo „Gintare“ laiką Vilniaus senamiestyje buvo atidaryta nemažai naujų restoranų. Ir „Lokys“, ir „Medininkai“, ir  „Amatininkų užeiga“. Reikėjo šiems restoranams sukurti juos išskiriančių patiekalų. Kai mokiausi Rygoje, per atostogas Jūrmaloje dirbau virėja. Dirbau, nes reikėjo pinigų. Žuvus tėvui mama viena mudu su broliu augino. Nuo penkiolikos metų visas vasaras dirbdavau, ir brolis dirbdavo, tad šiek tiek užsidirbdavome ir galėdavome šį bei tą nusipirkti.  Jūrmalos restoranuose įgyta patirtis labai pravertė dirbant Vilniuje. Taigi ėmiausi kurti firminius patiekalus naujai atidarytiems restoranams. Yra išleistos ir knygos, kuriose pateikti šių restoranų firminių patiekalų receptai“, –  pasakoja Vilniaus latvių draugijos pirmininkė.

Moteris vardija savo sukurtus receptus, tarp jų – vilniečių ir svečių pamėgti patiekalai: „Gardumynas“, „Kalvio plaktinis“, „Medininkų kepsnys“ ir daugelis kitų.

„Daug patiekalų esu sukūrusi, nes man labai patinka kūrybinis darbas, – sako Gunta. –  Tais laikais nebuvo tiek galimybių, kiek yra dabar, nebuvo tiek prieskonių, tad skonius išgaudavome įvairiais produktais. Ir dabar, net namuose gamindama maistą, eksperimentuoju. Ir su mėsa, ir su žuvimi, ir niekada neišgaunu vienodo skonio. Norint pagaminti vienodo skonio, reikia kruopščiai prisilaikyti receptūros. Tiesa, konditerijoje labai svarbu griežtai prisilaikyti receptūros, nors dabar ir šioje srityje jau atsiranda skonių įvairovė. Kulinarija – nepaprastai platus laukas kūrybai. Man reikia kūrybos, man reikia grožio. Mano namuose visada yra gyvų gėlių. Tai iš mamos paveldėjau. Kiek prisimenu, mano vaikystėje mūsų namuose niekada nebuvo jokių dirbtinių gėlių. Net žiemos metu pas mus bent vienas žiedelis namus puošdavo. Mama gebėjo namuose kurti grožį ir visada būdavo namuose toks kampelis, kuriame sukurtas kažkas gražaus. Ir aš stengiuosi kurti grožį. Man labai svarbu, kad ir per mūsų bendruomenės šventes būtų visada išradingai apdengtas stalas, sukurta jauki aplinka.“

Bendrystė prasidėjo siekiant laisvės

Kaip teigia pašnekovė, Lietuvoje gyvenančių latvių bendrystę paskatino prasidėję judėjimai: Lietuvoje – Sąjūdis, Latvijoje – Liaudies frontas. „Kartu su broliu dalyvavau ne viename Liaudies fronto renginyje. Latvijos vėliavos pasirodydavo ir Sąjūdžio mitinguose. Labai norėjosi, kad būtų sava valstybė, sava kalba, kad savi žmonės vadovautų valstybei , – daugiau nei trisdešimties metų emocijos ir įvykiai gyvi Guntos atmintyje.– Tuo metu Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo nemažai jaunimo iš Latvijos. Tad jie pradėjo burtis, pradėjo kartu dalyvauti Lietuvoje vykstančiuose renginiuose. Jau 1989 metais dalyvavome Kalnų parke vykusiame Sąjūdžio mitinge.

Tada susiradau besikuriančią latvių bendriją ir įsitraukiau į jų veiklą. Pradėjome reguliariai rinktis, tartis, ką darysime, kaip savo nacionalines šventes švęsime, kaip saugosime savo kalbą. Prie mūsų veiklos prisidėdavo vis daugiau ir daugiau Lietuvoje gyvenančių tautiečių. 1989 metais buvo įsiregistruotas Latvių klubas. Vėliau savo organizaciją porą kartų perregistravome ir po antrojo perregistravimo – 1991 metais buvo įkurta Vilniaus latvių draugija, kuriai vadovauju nuo 1993-iųjų.“

Vėliau Adomo Mickevičiaus bibliotekos archyvuose Lietuvos latviams pavyko surasti dokumentą, įrodantį, kad jau 1923 metais Vilniuje veikė latvių draugija. Ji organizavo įvairius renginius. Tarpukario Vilniuje veikė latvių teatras. Stipri latvių draugija veikė Kaune. Jos veikloje dalyvavo karo akademijoje studijavęs Latvijos jaunimas, Kauno universitete dirbę latvių profesoriai.

Lietuvos latvių vienijimasis

Lietuvoje, ypač arčiau sienos su Latvija, gyveno nemažai latvių tautybės žmonių. „Pajutau, kad reikia bendrai veiklai apjungti ne tik Vilniuje, bet ir kitose Lietuvos vietose gyvenančius latvius. 1999 metais įkūriau Lietuvos latvių koordinacinę tarybą. Aplankiau latvius Klaipėdoje, Palangoje, Šventojoje, Akmenėje, Joniškyje. Prasidėjo bendra veikla. Pradėjome įvairiose vietose kartu švęsti savo tautines šventes. Jos vyko ir Kaune, ir Šventojoje, –  pasakoja Gunta Rone. – Ir dabar per šventes vieni pas kitus svečiuojamės.  Praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje tai buvo didelis pakilimas. Vėliau veikla kiek nuslūgo. Vyresnė karta jau išeina iš šio pasaulio, o jaunimas ateina tik į didesnes šventes. Kiek aktyviau į draugijos veiklą įsitraukia vidutinio amžiaus žmonės, bet tokio aktyvumo, koks buvo atkūrus Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybę, nebėra. Sulaukiame Latvijos palaikymo. Moraliai ir materialiai mus palaiko Latvijos ambasada Lietuvoje, Latvijos užsienio reikalų ministerija.“

Po pasaulį išsibarsčiusius latvius apjungia Rygos latvių draugija, į kurios organizuojamus renginius važiuoja ir Lietuvos latviai. „Jau įvyko šešios konferencijos. Į jas suvažiuoja latviai iš viso pasaulio. Susipažįstame su latvių kilmės pasaulinio garso menininkais, mokslininkais, dalijamės savo kultūros, kalbos puoselėjimo patirtimi. Po oficialiosios dalies visada rengiamos ekskursijos po Latviją, aplankome gražiausias ir įdomiausias vietas“, – pasidžiaugia Vilniaus draugijos pirmininkė ir priduria, kad Vilniaus latvių draugijos nariai mėgsta važiuoti į Rygos teatrus, vyksta į Latvijoje rengiamas šventes. Latvišką kultūrą padeda išsaugoti ir leidiniai latvių kalba. Jų leidybą finansuoja Latvijos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Puoselėja kalbą ir etnokultūrą

Vienas svarbiausias Vilniaus latvių draugijos tikslų – padėti į Lietuvą atvykusiems tautiečiams integruotis, spręsti jiems kylančias socialines problemas, puoselėti savo tautos kultūrą ir kalbą. Tad draugijos nariai rengia tautines šventes, savo vaišių stalą stengiasi nukrauti latviškais patiekalais. „Mūsų kulinariniame pavelde labai daug žuvies. Ir tai normalu, juk Latvija turi apie 500 kilometrų pajūrio ir didelė dalis gyventojų nuo seno verčiasi žvejyba, – latvių kulinarinį paveldą apžvelgia Gunta Rone. – Nuo seno latviai mėgsta valgyti įvairių kruopų košę, putra vadinamą. Prieš šventes, kai tradiciškai skerdžiama kiaulė, putrą skanindavo ir dešrelėmis. Kitas labai populiarus Latvijoje ir latvių mėgstamas patiekalas – kraujinės dešros. Ypatingas mūsų tautos patiekalas – pilkieji žirniai, kurie tradiciškai ruošiami per Kalėdas. Latviai turi daug ir įvairių konditerijos gaminių: saldi juoda duona, padažai, uogienės, kisieliai, putėsiai. Jais visada būdavo baigiami pietūs. Latviai visada laikė karvių, turėjo pieno, tad dažnai naudojo ir pieną, ir pieno produktus. Pavyzdžiui, net ir duonos sriuba skaninama grietinėle. Todėl ir latvių „Gotina“ (Karvutė), gaminama iš natūralios grietinėlės lygių neturi. Bandančių gaminti atsiranda, bet skoniu latviškajai tie saldainiai neprilygsta.“

2021 metais latvių ir anglų kalbomis išleista knyga „Nacionaliniai latvių patiekalai“. Knygos leidybą finansavo Latvijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija.  Apie latvių gyvenimą Lietuvoje pasakoja Gutos Rone ir Auksės Noreikaitės sudaryta  ir 2014 metais išleista knyga latvių ir lietuvių kalbomis „Sidabriniu beržynėliu keliavau…“

Per savo šventes draugijos nariai kalba savo gimtąja latvių kalba, dainuoja latviškas dainas, prisimena latviškus žaidimus.

„Tačiau labai svarbu, kad visa tai būtų perduota jaunajai kartai. Įkūrėme latvių vaiko klubą. Mus palaikė nuo 1993 metų iki 1996 metų vidurio Lietuvoje dirbęs Latvijos Respublikos ambasadorius Albertas  Sarkanis. Jis pasirūpino, kad iš Latvijos pas mus atvažiuotų muzikos mokytoja, ambasada jai kompensuodavo kelionių išlaidas. Kurį laiką vaikų klubas ambasadoje ir glaudėsi, tik vėliau persikėlė į Antakalnyje buvusią mokyklą, kuriai vadovavo latviškų šaknų turintis direktorius. Dabar tame pastate įsikūręs Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjus. Apie penkiolika metų veikė šis klubas ir tiek pat laiko pas mus važinėjo muzikos mokytoja iš Latvijos. Vėliau klubas neveikė ir beveik prieš ketverius metus jį vėl atnaujinome. Su vaikais dirba dvi mokytojos.  Vaikai piešia, dainuoja, kalba latviškai, jiems surengiame renginių. Vilniuje gyvena daug mišrių šeimų ir didelės jų dalies vaikų pagrindinė kalba yra lietuvių, bet norime, kad jie bent šiek tiek galėtų susikalbėti ir latviškai. Klube užsimezgusi draugystė išlieka visam gyvenimui. Nors buvusio klubo vaikai yra išsibarstę po visą pasaulį, bet jie vienas kitam padeda, vienas su kitu bendrauja“, – pasidžiaugia Gunta Rone.

Jos įsitikinimu, kultūra padeda išsaugoti savo tautiškumą, nesijausti vienišu, nepaisant, kur žmogus begyventų.  

 „Mano brolio dukra, kuri yra mano krikšto dukra, išvažiavo gyventi į Daniją, suradau, kad netoli jos gyvenamosios vietos yra du latviški chorai. Į vieną jų jį įsitraukė“, – sako pirmininkė.

Bendradarbiauja su kitomis bendrijomis

Vilniaus latvių draugijos pirmininkė pabrėžia, kad labai svarbus ir bendravimas su kitomis Lietuvos tautinėmis bendrijomis.

„Bendradarbiavimą skatino ir 1989 m. lapkričio mėnesį įkurtas Tautybių komitetas, kuris 1990 m. balandžio 18 dieną reorganizuotas į Tautybių departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tvirtą pamatą tautinių bendrijų veiklai ir bendradarbiavimui padėjo pirmoji vadovė Halina Kobeckaitė. Jos parengtas Tautinių mažumų įstatymas, priimtas 1991 metais, buvo pirmasis Baltijos šalyse“, – pirmuosius tautinių bendrijų veiklos žingsnius prisimena Gunta Rone ir pati aktyviai įsitraukusi į šią veiklą.  2015–2019 metais ji buvo išrinkta šios tarybos pirmininke. Siekdama sustiprinti tautinių bendrijų tarpusavi pagarbą ir ieškodama naujų darbo su tautinėmis mažumomis formomis, ji, pasitelkusi Lietuvoje esančias bendrijas, pradėjo rengti tarybos narių išvykas į kitas šalis, kur domėjosi, kokie tos šalies santykiai su tautinėmis mažumomis. Apsilankyta Lenkijoje – Gdanske ir Krokuvoje, Vokietijoje, Estijoje. Latvijoje Lietuvos tautinių tarybos atstovus priėmė šalies Prezidentas Raimondas Vėjuonis. Tai, pasak pašnekovės, suartino Lietuvos tautines bendrijas, ir dabar vieni kitus kviečia į savo šventes, palaiko vienas kitą sprendžiant kuriai nors bendrijai kylančias problemas.

Tautinių bendrijų tarpusavio draugystę stiprina Tolerancijos diena, Duonos šventė ir kiti renginiai.

Kadangi Gunta Rone dalyvavo Lietuvos šimtmečio paminėjimo koordinacinėje taryboje, ji pasiūlė, kad Dainų šventės eitynėse dalyvautų ir tautinės bendrijos, pasipuošusios tautiniais drabužiais. Tad per Dainų šventę nuo Jaunimo sodo iki Vingio parko su meno kolektyvais, atvykusiais iš visos Lietuvos, pasipuošę tautiniais drabužiais žygiavo ir Lietuvos tautinių mažumų atstovai. Iki tol Dainų švenčių organizatoriai neprisimindavo, kad Lietuvoje gyvena ir savo kultūrą puoselėja daugiau kaip šešiasdešimties tautų atstovai. Daugelis jų puoselėja savo kultūrą, yra subūrę meno kolektyvus.

Kitas Guntos siūlymas, atsivežtas iš Latvijos, sudaryti vilniečiams ir svečiams galimybes nemokamai pasiekti mieste vykstančius renginius. „Tiesa, į šį mano pasiūlymą iš pradžių nelabai entuziastingai buvo sureaguota, bet kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius paskaičiavo, kad tai tik apie 32 tūkst. eurų kainuoja, pritarė. Džiaugiuosi, kad Latvijos patirtis vilniečiams padėjo aplankyti daugiau Šimtmečio minėjimo renginių. Smulkmena, bent žmonės tai suteikė džiaugsmo“, – sako Vilniaus draugijos latvių pirmininkė ir pajuokauja, kad vis tik Kauno miesto meras aplenkė Vilniaus merą, nes Kaunas nusprendė viešuoju transportu nemokamai vežti per Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir liepos 6-ąją.

„Manau, kad mūsų vykdoma veikla labai vertinga. Į mūsų organizuojamus renginius ateina daug žmonių. Labai gerai, kad galime parodyti savo tautos papročius, atrasti abipusius ryšius – tokiu būdu mes tampame turtingi. Svarbu, kad žmonės suprastų, kas yra tikrosios vertybės, didžiausias turtas, –  mintimis dalijasi Vilniaus latvių bendrijos pirmininkė, Tautinių bendrijų tarybos pavaduotoja Gunta Rone ir pasidžiaugia, kad Lietuvoje sudaromos sąlygos jiems saugoti savo kultūrą. – Ypač mus puikiai suprato Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, pats patyręs tautinės mažumos dalią. Ir, žinoma, didžiausi mūsų pagalbininkai, mūsų bendrystės puoselėtojai yra Tautinių mažumų departamentas, sudarantis sąlygas mums savo kalba organizuoti veiklą, vykdyti mums svarbius projektus, kuriuos kasmet rengiame ir gauname lėšų jiems įgyvendinti. Visada juntame departamento direktorės dr. Vidos Montvydaitės globą ir palaikymą.

Kad tarp tautinių bendrijų susiklostė puikūs santykiai, esame dėkingi Tautinių bendrijų nariams. Mums šviesuoliu liks ilgametė Tautinių bendrijų namų direktorė šviesaus atminimo Alvida Gedaminskienė. Visada pagalbos sulaukiame iš dabartinio vadovo Viliaus Mikulėno.“

Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovės asm. archyvo

Straipsnis paskelbtas „Tautinių bendrijų naujienos”, 2022 Nr.1