Giedrius Šimulionis: esperanto – svarbi man gyvenimo dalis

Mano tėvai artimai bendravo su antropologu, keliautoju, esperantininku Antanu Poška. Jis lankydavosi mūsų namuose. Vieno apsilankymo metu, kiek prisimenu 1975 metais, A. Poška pasiūlė lankyti esperanto kalbos kursus. Kursus organizavo Vilniaus esperantininkų jaunimo klubas „Juneco“. Jie vyko „Energetiko“ įstaigos kultūros klube. (Dabar šio klubo vietoje, atrodo, yra ERGO draudimo pastatas).

Kursus vedė esperantinikų judėjimui atsidavęs aktyvus jo dalyvis Vytas Šilas. Kursai buvo labai įdomūs ir, kaip dabar sakoma, interaktyvūs: kalbos pagrindai derinami su dainomis, žaidimais, esperanto kalbos istorija.

Po kursų tapau „Juneco“ klubo nariu. Aktyviai dalyvavau šio klubo veikloje kelerius metus, iki išvykimo studijuoti į Kauną. Vėliau persikėliau į Klaipėdą. Deja, nors retkarčiais ir susitikdavau su esperantininkais, aktyvų dalyvavimą veikloje apleidau.

Esperanto kalba ir bendravimas su bendraminčiais iš tiesų labai praplėtė mano akiratį. Esperanto kalba padėjo šiek tiek suprasti italų, ispanų, kartais ir prancūzų kalbas, palengvino lotynų kalbos mokymąsi studijuojant mediciną.
Tačiau reikšmingiausias vis dėlto buvo bendravimas su bendraminčiais esperantininkais – tiek klubo nariais, tiek ir kitų miestų ar šalių. Mano geriausi prisiminimai yra iš esperantininkų stovyklų. Niekados nepamiršiu „Juneco“ organizuojamo valčių žygių „Boatado“ po Aukštaitijos nacionalinio parko ežerynus. Vėliau ne vieną kartą šiuo maršrutu keliavome su šeima ir draugais, kuriems daug pasakodavau apie esperantininkų judėjimą.

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad dalyvavimas šiame judėjime paliko geriausius prisiminimus ir yra svarbi mano gyvenimo dalis. Esu dėkingas visiems, su kuriais teko bendrauti. Suprantama, kad ypač esu dėkingas Antanui Poškai, kuris nukreipė į šią veiklą. Tai dažnai prisimenu pravažiuodamas pro jam skirtą skulptūrą Klaipėdoje, mieste, kuriame dabar gyvenu.

Giedrius Šimulionis