Geopolitikos diagnostika: Europos Sąjunga – Jungtinė Karalystė – Ukraina

Europos Sąjunga

Faktas:

Europos Parlamentas nedidele dauguma patvirtino Ursulą von der Leyen Europos Komisijos pirmininke.
Diagnozė:

Demokratija formaliai leidžia išsirinkti geriausią iš geriausių, tačiau šį kartą patvirtinta kita demokratijos galimybė – sutarti dėl mažiausios blogybės. Europos Parlamentas dėl kandidatūros nesutarė ir nesutars. Tiesiog, „užteko balsų“.
Ursula von den Leyen buvo pasirinkta ne kaip politikos žvaigždė, o kaip kompromisas ES valstybių vadovų tarpe, Europos Parlamente – po ilgų pokalbių ir pažadų susirinko trūkstamus balsus. Laimėjo aritmetiką, tačiau vargu ar laimėjo politinį pasitikėjimą. Rezultatas rodo, kad artimiausiu laiku teks nuožmiai kovoti dėl parlamento pritarimo įvairioms iniciatyvoms, o tai reiškia, kad kaskart teks įrodinėti skaičiuoti, žadėti, derinti interesus ir „interesus“. O tai ne tik nelengvas gyvenimas Komisijos pirmininkei. Tai veikiau vis vangiau priimami sprendimai, vis dažnesnė lengvesnio kelio paieška, užuot priėmus naujas iniciatyvas.

Jungtinė Karalystė

Faktas:

Šalies Ministru pirmininku tapo Borisas Johnsonas.

Diagnozė:
 
Vienas iš Brexito įkvėpėjų pagaliau tapo ir jo vykdytoju. Britai turi savąjį Trumpą, o tai jau tendencija.
Tiesa, šalies situacija ne ta, kokia buvo prieš vis dar „nesuvirškintus“ šalies išstojimo iš ES referendumo rezultatus. Šiandien Europos Sąjungos vadovybė kita, tad ne vieną klausimą teks peržiūrėti ir perrašyti (ką ten Briuselis bekalbėtų apie „kelio atgal nebuvimą), šiandien kur kas svarbiau tanklaiviai ir karas su Iranu, nei nenumaldomai artėjanti dar viena Brexito data.
Tačiau kaip ten tas naujasis premjeras kam patinka ar nepatinka, patirtis byloja, kad tokie „nesistemininkai“ kaip Trumpas, Reaganas ar Johnsonas lemiamu momentu sutaria geriau nei tipiniai vadovėliniai politikai ir kruopščiai kompromisus ir laimėjimus matuojantys  derybininkai.

Ukraina
 
Faktas:
 
Šalies prezidento vadovaujama „Liaudies tarno“ partija  laimėjo absoliučią daugumą išankstiniuose Parlamento rinkimuose.
 
Diagnozė:
 
Tai, kas buvo nesisteminis romantiškas politikos nuotykis, tapo realybe. Dar viena, beje, viena didžiausių Europos valstybių savo viltis sudėjo ne į politikos profesionalus, o į mėgėjiškų vizijų kūrėjus. Galima tik pasveikinti už drąsą ir tikėjimą, už dogmų ir stereotipų griovimą. Gyvename nenuobodžiame XXI amžiuje.
 
Volodimiras Zelenskis dar kartą įrodė, kad moka grakščiai laimėti, tačiau ar žino, kaip elgtis laimėjus?
 
Pagundos daug – nuo galimybės sukurti spalvingą (bet trumpą) politikos šventę, kurioje populizmas „liejasi laisvai“ iki tautos parama pateisinamos „tvirtos rankos“. Rinkėjai sukūrė televizijos serialo tęsinį, visą šalį savotiškai paversdami filmavimo studija, ekranizavo ne tik „liaudies tarno“ bet ir savo politines svajones.
 
Tačiau jie nebus vieninteliai serialo scenaristai, kad ir kaip to norėtųsi. Teks kurti serijas ir apie geopolitiką. Kiek romantišku Ukrainos filmu patikės likęs pasaulis? Kiek filmas ir pergalė padės atstatyti praradimus, o gal sukurti naują valstybę, kuriai sėkmingo gyvenimo linki toli gražu ne visi kaimynai.
 
Pagyvensim, pamatysim? Tiktai dabar jau ne televizijos ekrane…
 
Egidijus Vareikis
Seimo narys