Forumo dalyviai sutarė: nereikia daryti pokyčių rašyboje, kad būtume raštingesni

Gegužės 29 d. vykusio Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) forumo „Ar esame raštinga visuomenė?“ dalyvių vertinimai ir nuomonės apie dabartinių šalies žmonių raštingumą kiek išsiskyrė – mokytojai lituanistai teigė pastebintys savo praktikoje menkstančius mokinių lietuvių kalbos rašybos gebėjimus, o mokslininkai sociolingvistai, remdamiesi kelių kartų mokinių raštingumo tyrimais, tvirtino nefiksuojantys prastėjimo tendencijų. Tačiau visų pasisakiusiųjų siūlymai, kaip gerinti padėtį, buvo panašūs. Ne kartą nuskambėjo, kaip svarbu kurti tinkamą vartotojų santykį su kalba, o tam reikalingi nuoseklesni ir kūrybiškesni mokymo metodai, įtraukaus lietuviško turinio gausinimas, spartesnis lietuvių kalbos diegimas į technologijas. O štai intrigą kurstančiam forumo vedėjo Aurimo Perednio siūlymui supaprastinti rašybos taisykles nepritarė nė vienas. Dėl to, kad kalba yra loginė sistema, jos rašyboje nėra nieko be priežasties.

Lietuvių kalbos rašybos tradicija formavosi keletą amžių dviejose valstybėse – Prūsijoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Šiek tiek skirtingai, bet pagrindiniai principai panašūs: fonetinis, morfologinis ir tradicinis, o Prūsijoje dar ir diferencinis. „Įprasta teigti, kad mūsų rašyba fonetinė – vieną garsą atitinka vienas rašmuo, tačiau dar ji ir morfologinė, išryškėjanti daugiausia priebalsių asimiliacijos atvejais. O štai nosines raides rašome pagal tradicinį principą, nors nosinis tarimas išnykęs jau XVII amžiuje“, – pristatė rašybos principus Lietuvių kalbos instituto vyr. mokslo darbuotoja dr. (HP) Ona Aleknavičienė. Mažojoje Lietuvoje plačiai taikytas diferencinis principas: kirčio ženklai rodė ne tik kirčiuotą skiemenį, priegaidę ar balsių ilgumą, bet skyrė ir morfologines formas. „Jis taikytas tam, kad būtų galima skirti vienaskaitos kilmininką nuo daugiskaitos vardininko: „prašau rankos“ ir „kur jūsų rankos“, vienaskaitos įnagininką nuo daugiskaitos kilmininko: „einu ratu“ ir „neturiu ratų“, – pateikė pavyzdžių dr. O. Aleknavičienė. Tam kilmininko galūnėje dėtas cirkumfleksas, nors galūnė ne visada būdavo kirčiuota. Dabar panašią funkciją atlieka nosinės raidės, kai jas rašome galūnėje. Mokslininkė priminė, kad ir tarpukariu, ir vėliau dėl nosinių raidžių pasigirsdavo diskusijų. „Esą, kam jas rašyti – juk nosinio tarimo nebėra. Tačiau jos yra linksnių ir kai kurių veiksmažodžių formų – dalyvių, tariamosios nuosakos – žymikliai“, – teigė kalbininkė.

Norėdama parodyti analogiją dr. O. Aleknavičienė pateikė glaustą vokiečių kalbos rašybos istoriją. Standartinei vokiečių kalbos rašybai pagrindus padėjo Konrado Dudeno (Duden Konrad Alexander Friedrich) sukurtas rašybos žodynas ir ta sistema, kiek patobulinta, naudota iki pat 1995-ųjų. Keisti rašybą mėginta ne kartą, gal net šimtąkart, bet nė vienam siūlymui nebuvo pritarta, o kai kurie iš jų susilaukė didelio visuomenės pasipriešinimo. Nuo Dudeno, kurio pavardė jau tapusi bendriniu žodžiu vokiečių kalbos rašybos vadovėliams, žodynams pavadinti, laikų buvo padarytas tik vienas kitas rašybos pakeitimas. Dabar visame vokiškai kalbančiame pasaulyje šiuos klausimus pavesta spręsti Vokiečių kalbos ortografijos tarybai. Mokslininkės įsitikinimu, rašybą judinti galima tik tada, kai pokyčiai naudos duos daugiau nei žalos, kai visuomenė tam bus pasiruošusi. Ji pasiūlė prisiminti, kokią sumaištį sukėlė 1976 m. pakeistas j rašymas žodžiuose pjauti, spjauti, bjaurus, taip pat neseniai atnaujintos skyrybos taisyklės.

Į tai atsakydamas Klaipėdos universiteto profesorius, VLKK Gramatikos pakomisės pirmininkas dr. Albinas Drukteinis aiškino, kad rašyba – vienokia ar kitokia – nepaveikia sakinio, teksto prasmės, dėl to galima susitarti. „Kuo daugiau teksto prasmė priklauso nuo kokio nors pasirinkimo, tuo daugiau laisvės pasirinkti turi turėti teksto kūrėjas“, – tvirtino jis. Profesorius pripažino, kad patobulintos skyrybos taisyklės mokytojui, vertintojui galbūt kelia tam tikrų sunkumų, bet palengvina teksto autoriui tiksliau reikšti mintį. Anot VLKK nario, dabar normintojai labai atidžiai vertina, ar naujas vartosenos variantas perteiks kokią nors geresnę, taiklesnę prasmę, ir tik tokiu atveju jis įteisinamas kaip norma. „Klausimas tik, kiek sugebame pasiimti iš kalbos, iš to, ką ji mums teikia“, – atkreipė dėmesį prof. A. Drukteinis. Jo įsitikinimu, mokant rašto svarbu vertybių formavimas ir tą reikia daryti išradingai, su meile. Tinkamai parinkti sakiniai gali būti geri pavyzdžiai mokantis skyrybos, o kiekvienas taisyklės aiškinimas yra kartu ir pačios kalbos pažinimas.

 Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro mokslininkė dr. Ramunė Čičirkaitė sakė, kad mūsų visuomenėje vyraujanti raštingumo samprata yra siaura – suprantame tik kaip rašybą, skyrybą pagal taisykles. Tačiau parašyti tekstą be didesnių nuokrypių nuo taisyklių yra žemesnieji, techniniai gebėjimai. Daug svarbiau, ypač kalbant apie suaugusiųjų raštingumą, yra idėjų turėjimas ir gebėjimas tinkamai jas pristatyti. Pasak jos, mokykliniuose gimtosios lietuvių kalbos vadovėliuose mokiniai randa ne visai tai, kas jiems praverstų gyvenime. Mokykloje ne visada priimami iš namų atsinešti kalbiniai ištekliai, mokiniai negali jais pasiremti, nes sakoma, kad jie ne tokie geri, netaisyklingi, kad būtina atitikti kalbos standartą. „Tada mokiniai pamato didžiulį atotrūkį tarp savo, gatvėje girdimos kalbos ir to, ko reikalaujama mokykloje“, – sakė ji. Sociolingvistės teigimu, švietimo, kalbos specialistai turėtų nevadinti gimtakalbių žmonių kalbos faktų klaidomis. Mokymo turinys turėtų būti įtraukiantis, kuriantis tinkamą santykį su kalba. Dr. R. Čičirkaitės tyrimai, apimantys pradinukų rašinius nuo 1950-ųjų iki 2021 m., rodo, kad dabar rašoma ne prasčiau, negu rašė ankstesnės kartos.

Kauno Maironio universitetinės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Matas Kandrotas prisipažino, kad nereikalauja iš savo mokinių mokytis taisyklių. Jis tiki, kad taisyklingos rašybos paslaptis įmenama kitaip – reikiami dalykai ateina ne per taisykles, bet per kalbinę nuovoką, nuolatinį praktikavimąsi. „Tie dalykai tarsi pasąmoningai susidėlioja ir nereikia galvoti, krapštyti iš atminties kažkada išmoktos taisyklės, kur dėti kablelį ar nosinę raidę“, – pasakojo jis. Penktus metus dirbantis mokytojas suabejojo, ar neseniai vykęs dešimtokų pasiekimų patikrinimas parodė tikrąjį jų raštingumo lygį. Jo nuostabai, silpnesnių gebėjimų mokiniai nedaug atsiliko nuo gabesniųjų, tad kyla klausimas, kas tikrinama? Jei visus 12 metų mokinys mokysis tik egzaminui, tai tas ir atsispindės, darė išvadą Matas. „Dažnai mokiniai yra gabūs, bet jie nėra suinteresuoti mokytis rašyti taisyklingai, nes nemato praktinės naudos. Jie tarpusavyje bendrauja nerašydami specifinių raidžių, skyrybos ženklų, o smegenys taip veikia – ilgiau nenaudojamus dalykus ištrina iš atminties kaip nereikalingus“, – sakė jaunas mokytojas. Mokytojai susiduria ir su tam tikrais rašymo sutrikimais, kai mokinys nesugeba logiškai suformuluoti net žodžių junginio, dvyliktokas nerašo nosinių raidžių galininke. Pasak mokytojo, dažnai mokiniai žino taisyklę, bet jiems taip išeina natūraliai – dėl technologijų, anglų kalbos įtakos ir pan.

 Klaipėdos rajono Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas metodininkas, Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos rajono Ferdinando Kelkio skyriaus narys Aleksas Bagdonavičius tvirtino, kad šeima turėtų skatinti gerą mokinių kalbą, net jei namų kalbos ištekliai ir nėra patys geriausi. Anot mokytojo, labai skurdėja mokinių žodynas – vis mažiau žodžių vartojama, daug jų užmirštama. Mokiniai nežino tokių žodžių kaip asla, rentinys, ubagas. „Ar po šimto metų lietuviai sėdės medyje ir švilpaus?“ –su humoru klausė jis. Mokytojas įsitikinęs, kad naujosios technologijos, įsiskverbusios į mūsų, mūsų vaikų sąmonę, keičia suvokimą apie taisyklingą rašybą. Pamokoje dažnai pasigirsta: „O kam man to reikia?“. Lituanisto manymu, jaunuomenė ir skaito nedaug, o jei skaito, tai greičiau angliškai. Tai irgi turi įtakos raštingumui. A. Bagdonavičius tikino, kad tik išradingai taikant metodiką, neskubant galima sulaukti gerų rezultatų. „Mes turime būti kaip misionieriai. Gramatika yra mūsų biblija, bet ją turime taikyti labai kūrybiškai“, – sakė mokytojas.

Kultūros periodinių leidinių asociacijos vadovas, žurnalo „Naujasis Židinys – Aidai“ direktorius, Vilniaus universiteto dėstytojas ir doktorantas Mantas Tamošaitis atkreipė dėmesį, kad, kai kalbame apie raštingumą ir kalbos perspektyvas, svarbu ne mažos rašybos klaidelės ar taisyklių pokyčiai, bet tai, kad lietuvių kalba ne visada yra patrauklus mąstymo įrankis. Jis kvietė pasvarstyti, ar mūsų piliečiai, mokiniai pasitelkdami lietuvių kalbą geba įdomiai, patraukliai mąstyti. Ar tik egzaminui išmokstame taisykles, ar tai dalykas, atveriantis įdomų turinį? Iš mokinių lūpų nuskambantis pasakymas „Aš skaitau angliškai“ Mantui atrodo reikšmingas. Kaip dėstytojas, kartais jaučia, kad studentai kankinasi su savo kalba, nes frazės imamos iš angliškos literatūros, angliškų mokslo darbų. Apskritai lietuviška mąstymo erdvė, anot dėstytojo, yra truputį susitraukusi. „Negerai, kad lietuvišką turinį vertiname kaip stagnuojantį, kuriame nėra žaidimo, kuris neskamba, kuris atrodo kaip „bakūžė samanota“, o ne kaip instrumentas, kuriuo galima atlikti džiazą“, – sakė jis, bet neabejojo, kad taisyklės, norma turi egzistuoti, nes „kaip nepažindamas natų grosi džiazą?“. Forumo dalyvio nuomone, per mažai investuojama į vertimus, lietuvių kalba vėluoja ir technologijose. Galvojant apie valstybės ateitį, mūsų tapatybę, sakė jis, Lietuva neatsiejama nuo lietuvių kalbos. „Ar mes dar esame bendruomenė, kuri geba autentiškai mąstyti? Jei neišsiverčiame įdomiausių knygų, nesukuriame terminų, sąvokų, prarandame kalbą kaip mąstymo įrankį, kuris suteiktų minčiai tikslumo, skaidrumo“, – sakė VU doktorantas M. Tamošaitis.  

Visą forumo įrašą siūlome žiūrėti VLKK „Youtube“ kanalu, nuoroda čia.

Aurelija Baniulaitienė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Ryšių su visuomene atstovė