Esperanto – takelis, nukreipęs į gyvenimo vieškelius

Šis tekstas gimė, kai sulaukiau savo esperanto kalbos mokytojos Palmiros Lukoševičienės iš Panevėžio skambučio: ji pasakė renkanti atsiminimus apie savo a. a. vyrą Telesforą Lukoševičių (1926 m. birželio 30 d. Palašmenyse – 2013 m. vasario 19 d. Panevėžyje), garsų esperantininką, vertėją, pedagogą, rašytoją, pasaulinės esperanto asociacijos garbės narį. Ji paprašė aprašyti, ką man, kaip jaunam žmogui, reiškė ir tebereiškia esperanto kalba.

Tad dalijuosi tuomečiais prisiminimais apieLukoševičių šeimą ir jų entuziazmą populiarinant tarptautinę, bet dar mažai žinomą kalbą Lietuvos provincijoje. Sutikti pedagogai neabejotinai išliks tie šviesuliai, kurių dėka ir pasirinkau kartais sunkų, nedėkingą, bet neabejotinai džiaugsmingą ir atradimų kupiną užsienio kalbų specialistės kelią.

„Raktas į bendrą kalbą, prarastas Babelio bokšte, gali būti atkurtas tik vartojant esperanto kalbą.“
Žiulis Vernas

Norėčiau prisiminti pačią pradžių pradžią, kuomet susipažinau su savo esperanto kalbos dėstytojais Palmira ir Telesforu Lukoševičiais.

Esperanto kalba susidomėjau dar būdama 14 metų. Tuo metu, 1987 m., mokiausi Ramygalos vidurinėje mokykloje. Gausioje savo namų bibliotekoje aptikau nedidukę žalią knygelę – esperanto kalbos gramatiką. Ėmiau vartyti, skaitinėti, įsitraukiau, net pradėjau į sąsiuvinį rašyti įvardžius, vėliau žodžius ir net sakinius. Mano susidomėjimą pastebėjo mama, mokyklos bibliotekininkė. Ji nedelsdama paskambino savo pažįstamai kolegei iš Panevėžio – girdėjo, kad jos darbovietėje Beržų g. vyksta šios kalbos kursai. Pradžioje lankėme kursus trise, su keliomis draugėmis iš Ramygalos, vėliau jos „nubyrėjo“, tad likau viena, bet suradau daug naujų draugų panevėžiečių.

Prasidėjo graži ilgametė pažintis ir bendravimas su entuziastingais Panevėžio esperanto kalbos mokytojais. Palmira Lukoševičenė vedė kursą pradinukams (Elementa Kurso), o jos sutuoktinis Telesforas Lukoševičius – jau pažengusiesiems (Dauriga Paroliga Kurso). Jie rengė knygų esperanto kalba parodas, koncertus, susitikimus su žymiais esperantininkais, o Sąjūdžio priešaušryje išgirsdavome ir ugningų patriotinių kalbų (ypač prisimenu filosofo Bonifacijaus Ruželės iškalbą). Buvau priimta į draugišką jų vadovaujamą esperantininkų klubą „Svajonė“ (Revo). Išmokau ne vieną eilėraštį esperanto kalba, o chore, kuriam vadovavo mano bendravardė chorvedė Monika, traukdavome esperantiškas ir į esperanto kalbą verstas lietuvių liaudies dainas – labai atsakingai ruošėmės vizitui į Lenkiją. Kelionės tikslas: aplankyti ne tik miestus, bet ir Lenkijos esperantininkus. Tad su esperantininkais vykau ir į pirmą užsienį savo gyvenime – kaimyninę Lenkiją. Pamenu, kad aplankėme Varšuvą, Lodzę, o ypač sužavėjo Čenstakava, jos vienuolyno ansamblis, taip pat sakralinio muziejaus lobiai ir turtai. Net kelionėje gerb. Telesforas dirbo: vertė knygas, kone be atvangos, o Palmira mezgė: ruošė rankų darbo suvenyrus, nėrinius, savo gausių bičiulių esperantininkų iš užsienio dovanoms.

Mokykloje, nors ir gerai mokiausi, buvau „pilka pelytė“ – pioniere aktyviste netapau, nežibėdavau mokyklos renginiuose, per daug į juos ir nesiveržiau. Turbūt nė iš vienos pedagogės nesu sulaukusi tiek pagyros žodžių, kiek iš Palmiros: kad esu gabi, puiki skaitovė, kad mano gražus balsas ir t.t. Galbūt ji taip girdavo kiekvieną, tiesiog iš geros ir plačios širdies, bet man jos žodžiai suveikė kaip galingas katalizatorius, nulėmęs ir paklojęs pamatus tolimesniam mano likimui.

Esperanto pamokos leido atrasti dar nežinomus, bet ryškėjančius gabumus – pajutau turinti neblogą atmintį ir polinkį kalboms, tad vėliau, baigusi vidurinę, be didelio vargo įstojau į Vilniaus pedagogikos institutą, kuris vėliau tapo universitetu, studijuoti „sudvigubintos“ specialybės – prancūzų ir anglų kalbų. Mokslai ėjosi lengvai, kaip per sviestą: be to, jaučiausi „savose rogėse“. Sužinojau ir lingvistinį terminą, kuris šiek tiek paaiškina mano pasirinkimą. Esperanto mokytis yra daug lengviau negu kitų kalbų. Kartu tai yra kaip propedeutinis – įvadinis – kalbotyros kursas, parengiamoji priemonė norintiems greičiau išmokti svetimų kalbų. Yra viena prancūzų patarlė, kuri verčiama dvejopai: „Moki žodi – žinai kelią“, o pažodžiui: „Jei mokėsi kalbą – tai iki pačios Romos nukeliausi“ (Qui langue a à Rome va…) Taip ir nutiko: kalbų mokėjimas ir vis naujos pažintys atvėrė kelius į daugybę šalių, kurių aplankiau apie 30…

Kita vertus, būtent šie esperanto kalbos mylėtojai Panevėžyje padėjo manyje pačioje atrasti tą skonėjimąsi mokantis užsienio kabos, tą begalinį džiaugsmą skaityti tekstus ir juos suprasti, reikšti mintis ir būti suprastai. Pamenu ir jų paskatas. Pvz., jei atvesi į kursą nors vieną savo apmokytą bičiulį, būsi atleistas nuo egzamino, jo laikyti nereikės – iškart gausi sertifikatą. Telesforas skatino versti, baigdama jo kursą išverčiau stebuklinę kinų tautos pasaką. Gal dabar būtų gėda palyginus tų metų triūso rezultatus su šiandienos, bet ir vėl – tai buvo mano pirmoji versta knygelė, pirmasis tekstas, kurį pamenu dar derinau su mūsų mokyklos lituaniste Aldona Gustiene.

Nusipirkti knygų esperanto kalba buvo galima Panevėžio (dabartiniame J. Masiulio) knygyne. Žurnaluose esperanto kalba ieškodavome skyrelio „Nori susirašinėti“ (Korespondi desiras), ir taip rasdavome susirašinėjimo draugų, kartais kontaktų pasiūlydavo ir patys mokytojai Lukoševičiai. Tai buvo geriausias būdas nepamiršti kalbos ir proga papasakoti užsieniečiams apie stulbinančius Lietuvos atgimimo įvykius. Ir dar vienas prisiminimas. Tik šios kalbos dėka 1991 m. patekau į žurnalo „Moksleivis“ sausio mėn. pirmąjį numerį. Esperanto užduočių kursą sudarė garsus to laikmečio esperantininkas Antanas Mekys (1917–2015). Uoliausios buvo keturios merginos, jų nuotraukos ir buvo išspausdintos „Moksleivyje“, be manęs dar viena taip pat parengta pedagogų Lukoševičių panevėžietė – Jolita Raižytė.

Yra aplankęs ir kone mistinis jausmas. Atėjau į Šv. Mišias Vilniuje Šv. Jonų bažnyčioje (2005 m. Vilniuje vyko 90-asis jubiliejinis pasaulinis esperanto kongresas). Susirinkusieji iš visų žemynų meldėsi iš tų pačių maldaknygių, visi tarė tuos pačius visiems suprantamus žodžius visą margą pasaulį vienijančia kalba. Tarsi žmonija vėl būtų atkūrusi būseną prieš Babelio bokštą, kuris tapo kalbų įvairovės ir iš jos kylančios susikalbėjimo problemos simboliu… Liudviko Zamenhofo idėja virto kūnu ir dabar juokaudama sakau, kad turbūt Adomas ir Ieva jau kalbėjo esperanto kalba, o dirbtinės kalbos kūrėjas kažkokiu būdu ją išgirdo ir užrašė… Galime didžiuotis, kad ši kalba sukurta Lietuvoje ir šventėme jos šimtmetį kaip tik tuo metu, kai važinėjau į Panevėžį – 1987 m. Tų metų liepos 26 d. Varšuvoje buvo išleista pirmoji knyga „Tarptautinė kalba. Įžanga ir pilnas vadovėlis“. Esperanto yra visavertė kalba, genialus lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol, o jos pavadinimas kilo iš L. Zamenhofas pseudonimo „Doktoro Esperanto“ – „Daktaras, turintis viltį“.

Esperanto kalba, pradėjus mokslus Vilniuje, jau nebebuvo tokia aktuali. Dar kartais paskaitydavau žurnalą „Lietuvos žvaigždė“ (Litova stelo), leidžiamą nuo 1991 m. Lietuvoje šis esperantininkų sąjungos žurnalas su pertraukomis leistas 1914  m., 1922–1926  m. ir 1935–1940  m. Įtraukė studijos, pastangos įsitvirtinti sostinėje, vėliau filmų, radijo laidų, straipsnių vertėjos darbas ir t.t. Neprigijau ir prie čia besirenkančių esperantininkų – gal buvo per mažai pastangų, noro, bet niekada neužmiršiu to gilaus pirmapradžio džiaugsmo, susidūrus su šia kalba ir šios kalbos propaguotojais man tada didmiestyje – Panevėžyje.

Atsivėrusių galimybių lavina paskandino esperanto kalbos svarbą mano gyvenime, bet be jos neįsivaizduoju, ar būčiau atradusi savo išskirtinį pomėgį kalboms. Tad tikroji inauguracija – mano įšventinimas į kalbininkų gretas – įvyko esperanto kalbos salelėje Panevėžyje, šios kalbos entuziastų – mokytojų Lukoševičių, pasišventusių esperanto kalbai – ir ne priešokiais, o visą savo gyvenimą, dėka. Esu nepaprastai jiems dėkinga už viską ir už tai, kad negailėjo pagyrimų, komplimentų, visapusiškai skatino. Džiaugiuosi savo mokytojų išverstomis knygomis, vadovėliais, publikuotais straipsniais, o jų išties daug, skaičiuojami dešimtimis. Tegaliu pažadėti, kad aplankysiu Telesforo kapą Šilaičių kalinėse: ant jo antkapio yra esperanto vėliava ir užrašas, kad jis – Pasaulinės Esperanto asociacijos garbės narys, juo tapo 2005 m. Ir, žinoma, lenkiuosi pirmajai esperanto kalbos mokytojai, mielai, šauniai, nenuilstančiai ir energingajai Palmirai Lukoševičienei, kuri ir paskatino „atgaivinti“ šiuo prisiminimus.

Monika Nemanytė