Povilas Šiaučiūnas: esperanto – man gyvenimo dovana, kurią gavau nemokamai

Taip teigia dailininkas Povilas Šiaučiūnas, užsienyje surengęs daugiau kaip 200 parodų, kuriose susikalbėti ir surasti bičiulių padėjo jaunystėje išmokta esperanto kalba. Pastaruoju metu jis aktyviau įsitraukia ir į Panevėžio miesto esperantininkų klubą „Revo“.

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Apie esperanto kalbą pirmą kartą sužinojau, kai 1967 metais įstojau į mokytis į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo meninio apipavidalinimo specialybę. Iki tol apie šią kalbą absoliučiai nieko nežinojau. Įsikalbėjau su technikume studijavusia Danute Kazlauskaite, ji man ir pasakė, kad lanko esperanto kalbos kursus. Mano pirmuoju esperanto kalbos mokytoju buvo ypatingas žmogus Vincas Pleškūnas. Tai buvo vienišius, skurdžius mokėjęs keletą kalbų. Idealistas, šviesuolis esperanto fanatikas. Didžiuojuosi, kad turėjau tokį mokytoją. Jis mokėjo kelias kalbas, kurį laiką dėstė anglų kalbą ir mūsų technikume. Tačiau kažkam užkliuvo, kad jis gieda Kauno katedros chore. Pasekmė aiški – per vieną dieną jis iš visur buvo išmestas. Manau, cinizmo viršūnė, kai tų pačių komunistų, kurie organizavo jo atleidimą iš visų užimamų pareigų, vaikai pas jį ateidavo mokytis užsienio kalbų. Jis juos mokė už menką atlyginimą, o esperanto kalbos mokės visai nemokamai.

Užsiėmimai vykdavo jo namuose. Ant stalo po stiklu buvo pakištas iš „Tiesos“ laikraščio iškirptas nedidelis lapelis, kuriame buvo parašyta, kad esperanto kalba nėra pavojinga ir jos galima mokyti. Pažodžiui nebegaliu pacituoti mokytojo saugomos ištraukos iš laikraštyje paskelbtos informacijos, bet jos esmė tokia.
Tuomet esperanto kalba nebuvo populiari, bet, manau, kad tai susiję su valdžios požiūriu – tuometinei valdžiai nebuvo reikalingi išsilavinę ir galintys užsienyje susikalbėti žmonės.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Tai bendravimas, ryšiai, naujos įdomios pažintys, pramogos. Neįmanoma trumpai išreikšti to žodžiais. Tai pomėgis ir naujo pažinimo pradas. Esperanto – man gyvenimo dovana, kurią gavau nemokamai ir kuri mane praturtino dvasiškai ir intelektualiai.
Esu surengęs daugiau kaip 200 parodų užsienyje ir daug kur galėjau bendrauti su kitų šalių žmonėmis esperanto kalba. Esperanto kalba gelbėjo ir gilinant žinias iš savo profesinės veiklos. Juk sovietiniais metais ne tiek daug buvo galima gauti reikalingos literatūros. Gelbėjo esperanto kalba.

Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Į Panevėžį atvykau gyventi ir dirbti 1978 metais. Žinoma, kad mieste veikia esperantininkų klubas, bet neskubėjau įsitraukti į jo veiklą. Žinote, dailininkai esame individualistai. Tik 2016 metais įsitraukiau į Panevėžio esperantininkų klubą „Revo'“. Tada dalyvavau Lietuvos katalikų Esperantininkų suvažiavime Panevėžyje. Ta proga sukūriau Lietuvos katalikų esperantininkų emblemą ir kitus puošybos darbus. Tais pačiais metais dalyvavau BET-52 Birštone, BET-53 Liepojoje, BET-54 Piarnu, Bet-55 Panevėžyje. Visi renginiai mane žavėjo, buvo savotiškai įdomūs.
Per tuos renginius sutikau daug puikių žmonių iš įvairių šalių.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia?