Kazys Tamošėtis: esperanto kalba tarybiniais metais buvo langas į pasaulį

„Gegužės 13 dieną buvo iškilmingai pašventinta Suosto (Biržų r.) Šv. Kryžiaus Išaukštinimo mūrinė bažnyčia, pastatyta prieš penketą metų sudegusios medinės bažnytėlės vietoje. Tarp garbingų svečių tą dieną Suoste buvo ir bažnyčios projektuotojas UAB „Nadruva“ direktorius, projektų vadovas architektas Kazys Tamošėtis“, – 2007 metais rašo www.bernardinai.lt. Kazys Tamošėtis – aktyvus Lietuvos esperantininkų sąjungos narys.

Gerbiamas Kazy, kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis šios kalbos?

Esperanto kalba aš susidomėjau mokydamasis Panevėžio rajono Smilgių gimnazijoje. Atėjus į penktąją klasę mūsų klasės vadove ir prancūzų kalbos mokytoja buvo paskirta Ona Katkauskaitė. Ši mokytoja buvo esperantininkė. Ji mus supažindino su esperanto kalba. Gaila, kad tuo metu mūsų gimnazijoje nebuvo esperantininkų būrelio, nevyko kalbos kursai. Po trijų metų Ona Katkauskaitė išvyko dirbti į Alytaus kolegiją. Vėliau man tos šviesios pedagogės sutikti nebeteko. Studijuodamas Vilniaus Gedimino technikos universiteto (buv. VISI) Architektūros fakulteto pirmajame kurse aš Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose pamačiau skelbimą, kvietusį studentus į esperanto kalbos kursus. Iš gimnazijos laikų turėdamas žinių apie tarptautinę esperanto kalbą, aš nuėjau į kursus. Mano mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto kalbos, buvo aktyvus Lietuvos esperantininkas, esperantiškų dainų autorius ir atlikėjas, Vilniaus jaunimo esperantininkų klubo „Juneco“ įkūrėjas, daugelio renginių organizatorius, o pagal savo profesiją fizikas – Vytautas Šilas. Tas nuostabus eruditas mane išmokė ne tiktai esperanto kalbos pagrindų ir pirmųjų esperantiškų dainų, bet jis mane visam gyvenimui įtraukė į šį nuostabų judėjimą.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Esperanto kalba tarybiniais laikais buvo savotiškas langas į pasaulį, platus pažinimo medis buvusioje uždaroje mūsų visuomenėje. Ji atvėrė pirmąsias galimybes apsilankyti esperantininkų renginiuose ir stovyklose už Lietuvos ribų. Ilgainiui ši kalba man tapo ne tik pomėgiu, bet ir dar vienu pasaulio, bei kitų tautų kultūrų pažinimo įrankiu. Dar tais tarybiniais 1988 metais su keliais esperantininkais apsilankęs Vakarų Vokietijos jaunimo esperantininkų sąjungos organizuotame renginyje Noimiunsteryje (vok. Neumünster), aš užsidegiau idėja panašią sąjungą įkurti ir mūsų krašte. Kadangi Lietuva buvo pernelyg maža šalis, mes įkūrėme BEJ – „Balta ersperanto junularo“ (Baltijos esperantininkų jaunimo sąjunga). Gaila, bet dėl prasidėjusio aktyvaus Baltijos tautų atgimimo proceso ši organizacija, surengusi tik vieną renginį, išnyko. Metai po metų minimi Baltijos kelio jubiliejai taip pat truputį užgauna mano širdį. Baltijos kelyje man, deja, neteko dalyvauti. Tuo metu aš buvau pernelyg aktyvus visuomenininkas ir tarp esperantininkų, ir už jų ribų. Tada aš buvau lietuvių jaunimo bendrijos „Lituanica“ valdybos ir pirmųjų pasaulio lietuvių jaunimo dienų organizacinio komiteto narys. Dėl šio renginio organizavimo, aš buvau trims mėnesiams išsiųstas į karinius mokymus Kaliningrado srityje Poleske (liet. Labguva).

Manau, dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Aš jau kelintą kadenciją esu renkamas Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos nariu. Baigęs VGTU gavau darbo paskyrimą į Kauną. Kadangi buvau aktyvus Vilniaus jaunimo esperantininkų klubo „Juneco“ (liet. „Jaunystė“) narys, o Kaune tokio klubo nebuvo, tai su būreliu bendraminčių įkūriau Kauno jaunimo esperantininkų klubą „Ondo“ (liet. „Banga“). Trejus metus buvau renkamas šio klubo prezidentu. 1988 metais grįžęs į Vilnių aš aktyviai dalyvavau Vilniaus jaunimo esperantininkų klubo „Juneco“ veikloje, kelis metus jam vadovavau. Prie labiausiai patikusių renginių priskirčiau nuo studentiškų laikų mano tebelankomą kasmetinį valčių žygį nuostabiais Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais „Boatado“. Daugeliui su esperanto kalba nieko bendro nuturinčių žmonių aš pasiūlyčiau bent kartą savo gyvenime praplaukti šios nuostabios lietuviškos Šveicarijos didžiuoju, arba mažuoju žiedu. Prisimenu taip pat ne vieną puikiai organizuotątarptautinį renginį, kuriame man teko dalyvauti.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia.

Pernelyg daug tokių nuostabių frazių (ypač paimtų iš mūsų esperantiškų dainų) aš žinau. Kažkurios vienos, deja, aš išskirti negalėčiau.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kunligas-tutan-mondon
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sub-la-sankta-signo-de-l%E2%80%99espero
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/marius-banaitis-estas-mi-esperantisto
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kalba-yra-ir-pomegis-ir-nauju-pazinimu-galimybe
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/per-esperanto-por-mondpaco-kaj-amikeco-%E2%80%93-%C4%9Dis-revido-%C4%9Dis-revido-%C4%9Dis-revido
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/idealistoj-neniam-maljuni%C4%9Das
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aida-cizaite-pasigavau-%E2%80%9Ezaliaji-virusa%E2%80%9C-nuo-kurio-isgyti-neimanoma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ne-dankinde-sed-kisinde
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/povilas-jegorovas-esperanto-%E2%80%93-kalba-yra-reikalinga-lygiateisiam-ir-demokratiskam-bendravimui-