Dr. Jonas Sąlyga: Subrendusio blogio metastazės

Pabandykite įsivaizduoti: kapinių link lėtai slenka laidotuvių procesija. Priekyje nešami 8309 juodi karstai, paskui juos invalidų vežimėliuose, pasiramsčiuodami ramentais, šlubčiodami juda 95452 laidotuvininkai. Baisu!
Tupime Europos uodegoje
Ačiū Viešpačiui, kad tai ne realybė, o tik vaizduotės padarinys. Bet vis tik tenka apgailestauti, kad karstuose gulinčių ir paskui juos judančių žmonių skaičius neišlaužtas iš piršto. Lietuvoje tiek aukų iškeliavo Anapilin ir buvo suluošinta autoįvykiuose 2000 – 2015 metais. Statistika akla ir bejausmė, jai nerūpi žmonių ašaros, praradimų skausmas, tačiau ji svarbi, nes parodo gyviesiems ir sveikiesiems apsileidimą, nemokėjimą ar nenorą spręsti gyvenimo padiktuotas problemas. Tiesą sakant, negalima teigti, kad Lietuvoje nieko nedaroma. Buvo metai, kai aukų statistika keliuose kėlė siaubą. Štai 2005 metais autoįvykiai nusinešė 773 gyvybes, 8466 žmonės buvo sužaloti. Pernai netekome 241 gyvybės, nukentėjo – 3777 žmonės. Tačiau ir tokia statistika neramina, nes jau treji metai nematyti progreso. Lietuvą, pagal žuvusių ir sužalotų autoįvykiuose žmonių skaičių, lenkia tik Latvija ir Rumunija, o pagal žuvusiųjų skaičių vienam milijonui gyventojų (90) užimame 26 vietą. Taigi, beveik pagal visus rodiklius esame Europos uodegoje.
Reikia pripažinti, kad ir kitose Europos valstybėse automobiliai, o tiksliau, jų vairuotojai žudo žmones ir žūsta patys, tačiau ten aukų skaičius, skirtingai nei Lietuvoje, kasmet mažėja, o skandinavai jau visai rimtai kalba apie nulinį variantą, t.y., nė vienos aukos keliuose! Mums, deja, iki tokių svajonių dar laukia ilgas ir sunkus kelias.
Problemas sprendžiame draudimais
Noras pasidalinti mintimis apie šias problemas kilo neatsitiktinai. Jau daugelį metų stebint ir analizuojant mūsų valstybės socialines problemas, tapo akivaizdu, kad daugelis jų ne tiek sprendžiamos, kiek jų sprendimai imituojami. Įspūdis, jog tie, kurie privalo tai daryti, paprasčiausiai nežino, negali ar nenori ieškoti būdų ir priemonių situacijai taisyti, tad elgiasi kaip į kampą užspeistas ir išeities nerandantis gyvas padaras – atlieka beprasmius, situacijos nekeičiančius judesius, moksliškai vadinamus stereotipijomis.
Lietuvoje viena iš tokių stereotipijų yra draudimas. Pastebėkite, jei tik kas rimtesnio atsitinka, tuojau pat pasipila siūlymai ko nors neleisti arba uždrausti, nors ir siūlytojui, ir kitiems aišku, kad tai situacijos iš esmės nepakeis. Štai 2011 – 2014 metais keliuose žuvo 1123 žmonės, iš jų186 (16,6 proc.) – dėl girtų eismo dalyvių kaltės. Akivaizdu, kad alkoholis yra tik viena iš autoįvykių priežasčių, tad nekreipdami didelio dėmesio į kitas, kurios sudaro net 83,4 proc., mūsų valdžia griebiasi jai įprastų draudimų. Prisiminkime, kiek jų prigalvota kovojant su alkoholizmu: nustatyta, už kiek metrų nuo mokyklų, vaikų darželių, sakralinių pastatų galima prekiauti ir vartoti alkoholį, uždrausta reklama, alkoholiu draudžiama prekiauti rugsėjo 1-ąją, jį  draudžiama vartoti automobilyje, draudžiama prekiauti degalinėse ir gerti viešose vietose… Dabar Seime ir vėl kalbama apie griežtesnį alkoholio prekybos laiko ribojimą.
Esu už alkoholio prekybos ir vartojimo sureguliavimą, jo prieinamumo mažinimą, tačiau tuo pat metu įsitikinęs, o ir pasaulinė praktika rodo, kad vien draudimais norimų rezultatų nepasieksi.
Ir tikrai, prisiminkime kiek visko buvo draudžiama: pigiau pirkti, brangiau parduoti, užsiimti individualia veikla, turėti valiutos ir aukso, lankyti bažnyčią, švęsti religines ir kitokias šventes, nešioti platėjančias ir siaurėjančias kelnes, ilgus plaukus, ir kirptis plikai, skaityti ideologiškai kenksmingas knygas, klausytis partiniams veikėjams nepatinkančios muzikos, išvykti į užsienį, kritikuoti partiją ir vyriausybę… Draudimų sąrašas buvo begalinis, o kaip gyvenome ir kuo visa tai baigėsi, žinome visi.
Nulinis variantas geriausias?
Štai dabar jau kuris laikas diskutuojama, ar nereikėtų vairuotojams leistiną promilių normą nuo 0,4 sumažinti iki nulio. Sutikite, išoriškai tai labai viliojantis siūlymas. Tačiau kaip yra kitose šalyse? Nulinė alkoholio koncentracija kraujuje yra nustatyta aštuoniose Europos valstybėse: Rusijoje, Moldovoje, Ukrainoje, Estijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, t.y. buvusiose sovietinėse respublikose arba sovietinio bloko šalyse. Nors, tiesą sakant, kai kuriose iš jų važiuoti net stipriai išgėrus yra normalu, jei tik turi pinigų susimokėti kelių patruliams. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje gali vairuoti, jei neviršiji 0,8 promilių ribos. Italijoje, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose – 0,5, kitur leistina norma svyruoja nuo 0,2 iki 0,4 promilių. Visur mirtingumo rodikliai keliuose žymiai mažesni nei pas mus ir jau vien todėl nulinė norma yra daugiau nei diskutuotinas dalykas.
 
„Gaideliai“ gerai ginkluoti
Kur kas didesnė bėda yra kelių chuliganai ir asmenys, manantys, kad jiems leistina daugiau nei kitiems, bei veikėjai, jaučiantys nenumaldomą potraukį sėsti už vairo stipriai padauginę.
Tokie vargo vairuotojai dažniausiai po kelis kartus įkliuvę teisėsaugai atsiperka baudomis ir toliau nesiruošia keisti savo įpročių. Teisėsauga bejėgė! Po keliolika kartų girti už vairo nutverti asmenys jau neturėdami teisių toliau pažeidinėja įstatymus spjaudami į visas normas ir taisykles. O juk taip nesunku tokiems "gaideliams" pakirpti sparnus. Pavyzdžiui, jei po antro nusižengimo (sukeltos avarijos ar vairavimo apsvaigus, neturint teisių, sistemiškai piktybiškų nusižengimų etc.) būtų taikoma ne jokios įtakos neturinti administracinė, bet baudžiamoji atsakomybė. Pasėdėję metelius ar kelis už grotų, žiūrėk ir įgautų šiek tiek sveiko proto.
Dar viena akivaizdi problema yra tai, kad toli gražu ne visiems galima suteikti teisę vairuoti automobilį, net jei jie išlaikę vairavimo egzaminus. Yra personų, kurioms, vos tik jų rankos paliečia automobilio vairą, kaip mat aptemsta protas. Tai dažniausiai labai kompleksuoti asmenys, turintys didelių vidinių problemų, iškreiptą vertybių skalę, niekuo nepagristų ambicijų, padidinto agresyvumo, neadekvatų saviraiškos poreikį, paniekinamą požiūrį į vairuotojas moteris, pradedančius vairuotojus ar žmones, vairuojančius paprastesnius nei jų automobilius. Tokie dažniausiai nepaiso nei savo, nei kitų saugumo, nesilaiko taisyklių, turi nusistatę sveiku protu sunkiai suvokiamus prioritetus ("BMW", „audinė" neaplenkiami", „stabdžiai reikalingi tik bailiams", „posūkius rodo tik asilai", „laikas paleisti žvėrį", „parodyk „lochams" lygį" ir pan.).Faktiškai tai yra veikėjai, išleisti į gatves su labai pavojingais ginklais, kurie bet kurią akimirką gali iššauti.
Reikia veiksmo ir laiko
Besaikis alkoholio vartojimas, eismo dalyvių neatsakingumas, asmenybės psichologinės problemos, visuomenės abejingumas, toli gražu ne geriausia automobilių techninė būklė, prasta kelių ir gatvių priežiūra pagal autoįvykiuose žuvusių ir sužalotų žmonių skaičių nustūmė Lietuvą į aklavietę. Nors 2014 vasarą valdžia šiek tiek patvarkė įstatyminę bazę, tačiau tai daugiau kosmetiniai pataisymai, vargu ar bent kiek pajėgūs sutramdyti jau seniai subrendusį blogį. Vien kovodami su alkoholiu ar su jo kvapais problemos neišspręsime. Be kasdieninio sunkaus darbo, pradedant vaikų darželiais ir mokyklomis, universitetais, be specialių finansiškai aprūpintų programų, be atidaus žiniasklaidos dėmesio, visuomenės pagalbos, be pagarbos žmogui, jo gyvybei ugdymo mes nieko nepasieksime. Subrendusio blogio metastazės giliai suleido šaknis į mūsų visuomenės kūną, pažeidė gyvybiškai svarbias sistemas, todėl toliau lyg niekur nieko ramiai sėdėti ir užsiiminėti kosmetiniais dalykais nebegalima. Veikti reikia neatidėliojant.
 Tai ilgas ir sunkus darbas, galintis trukti ne vieną dešimtmetį, tačiau norit nugalėti reikia apsišarvuoti kantrybe, antraip ir toliau nieko kito neliks, kaip atsitikus eilinei tragedijai, galvoti, ką čia dar uždrausti.