Donata Simonaitienė: mūsų gimtoji kalba niekada nemiega

Jau tradicija tapusios Lietuvių kalbos dienos šiemet ryškiai peržengė šalies sostinės – skirtingai nuo ankstesnių metų, kai užsienyje gyvenantys tautiečiai dienų programą papildydavo įvairiais renginiais, šiemet Airijos Kavano miestą paskelbė mažąja Lietuvių kalbos dienų sostine. Viena iš šios idėjos autorių – Kavano lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ direktorė, Lituanistinių mokyklų asociacijos koordinatorė Donata Simonaitienė. Su Donata ir kalbamės apie lietuvių kalbos puoselėjimą užsienyje, jos ryšius su Lietuvą.

Gerb. Donata, kada ir kodėl nusprendėte savo gyvenimą susieti su lituanistika?

Augau apsupta knygų, nes mano senelis yra sukaupęs didžiulę daugiau kaip 3000 knygų biblioteką. Visada patiko rašyti, žaisti žodžiais, tyrinėti kalbą, nes ji – neišsemiamas lobynas.

Kodėl rinkotės lituanistikos studijas?

Save mačiau tik nuolat skaitančią, tad rinkausi tarp lietuvių kalbos ir istorijos, bet meilė žodžiui nugalėjo. Dėka prosenelės pradėjau skaityti labai anksti, bet vis vien atrodė, kad gyvenimo neužteks suskaityti viską, ką noriu.

Baigusi lituanistikos studijas iškart išvykote į Airiją ar kurį laiką dirbote Lietuvoje?

Lietuvoje dirbau Panevėžio Vyturio progimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja. Dirbau trumpai, bet būtent tada ir supratau, kad mano vieta mokykloje su vaikais.

Kaip atsidūrėte Airijoje? Ir ne sostinėje, o mažesniame mieste Kavane?

Mano išvykos istorija labai paprasta ir įprasta: pirmas, trumpam užsidirbti, išvyko vyras, po metų prisijungiau aš, irgi trumpam. Tik mūsų laiko ribos kažkokiomis keistomis tapo, nes mūsų trumpam jau skaičiuoja 20 metų. Dideli miestai niekada manęs netraukė, o atsidūrus Kavane negalėjome atsispirti gamtos grožiui ir ramybei. Kavano grafystėje yra 365 ežerai, po vieną kiekvienai metų dienai, tai man priminė vasaras praleistas Palūšėje ir nusprendėme čia įsikurti.

Papasakokite apie Kavano lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ veiklą?

Mokykla veikia jau 15 metų, joje šiuo metu mokosi 64 vaikai, dirba 8 nuostabios mokytojos. Priimame vaikus nuo 5 iki 18 metų, dirbame pagal lituanistinę integruotą švietimo programą. Mokome lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos, etnokultūros. Mūsų tikslas, kad vaikai užmegztų glaudų ryšį su Lietuva, suprastų savo kilmę, ja didžiuotųsi ir padėtų lietuvių kalbai sklisti po pasaulį. Galiu drąsiai pasakyti, kad mokyklos sėkmės paslaptis yra joje dirbančios mokytojos. Dažnokai sulaukiame svečių iš Lietuvos, kurie kaip susitarę pabrėžia, kad ryšys tarp mokytojų ir vaikų yra užburiantis ir ypatingas.

Kadangi Kavane dirbate apie du dešimtmečius, kaip keičiasi vaikų ir jų tėvų požiūris į lietuvių kalbą ir lituanistinį švietimą?

Vaikai pamažu suvokia kalbos mokėjimo vertę, o tėvai nori, kad vaikai mokėtų ne tik buitinėmis temomis susikalbėti, bet ir diskutuoti, ginčytis, mąstyti ir laisvai komunikuoti bet kokiomis temomis, nes tik taip formuojasi tėvų ir vaikų emocinis ryšys. Deja, nemažai tėvų tai supranta tik vaikams užaugus ir susidūrus su paauglystės iššūkiais. Mūsų mokykloje vaikų skaičius svyruoja tarp 65–80, tai tikrai nemažai nedideliam Kavano miesteliui. Galime džiaugtis sąmoningais ir mokykla pasitikinčiais tėvais.

Jūsų iniciatyva Kavanas yra pirmoji mažoji Lietuvių kalbos dienų sostinė? Kas lėmė, kad gimė tokia iniciatyva?

Esu lituanistinių mokyklų asociacijos koordinatorė, tad nuolat galvoju kaip įtraukti pasaulio lituanistines mokyklas į įvairias veiklas, bendradarbiauti, palaikyti vieniems kitus. Mums labai svarbu jaustis pilnaverte Lietuvos dalimi, dalyvauti projektuose, nenutolti nuo Lietuvos aktualijų. Lietuvių kalbos dienose dalyvauju ne pirmus metus, tad šiemet subrendo mintis tai išplėsti ir pasiūlyti mažosios lietuvių kalbos dienų sostinės idėją. VLKK šį pasiūlymą priėmė su džiaugsmu ir taip gimė Lietuvių kalbos naktys.

Kokiais renginiais ketinate praturtinti Lietuvių kalbos dienų renginius?

Lietuvoje vyksta Lietuvių kalbos dienos, o užsienyje tebūnie Lietuvių kalbos naktys!

Gerai pagalvojus pasidaro aišku, kad mūsų gimtoji kalba niekada nemiega. Kol Lietuvoje naktis, visi ramiai ilsisi, kitur ‒ Australijoje, Airijoje, Singapūre ar Amerikoje ‒ lietuvių kalba žvaliai bendraujama, skaitoma, dainuojama, ji skamba per radiją ar televiziją. Lietuvių kalba gyva visą parą! Ji tikrai niekada nemiega!

Mokyklas kvietėme vasario 16-osios ‒ kovo 11-osios laikotarpiu surengti „Pižamų dieną“: pažaisti kalbinių žaidimų, organizuoti viktoriną apie lietuvių kalbą, nusifotografuoti (ar nusifilmuoti) su šūkiu „Lietuvių kalba nemiega niekada!“ ir atsiųsti mums el. paštu. Rinksime šauniausią pižamuotą lietuvių klasę, atsiųsime prizą ir per visą pasaulį kėlėme Lietuvių kalbos naktų bangą! Iš nemažai mokyklų gavome linksmų šventės akimirkų nuotraukų.

Esate Lituanistinių mokyklų asociacijos koordinatorė, kaip dažnai tarpusavyje bendraujate, kokiais rūpesčiais dalijatės, kokius iššūkius tenka spręsti?

Asociacijos tikslas yra padėti mokytojams, nes dauguma jų dirbantys žmonės, aukojantys savo savaitgalius mokyklai. Nėra lengva derinti savo asmeninį gyvenimą ir daug laiko reikalaujantį mokymą mokykloje. Tad vasarą Lietuvoje organizuojame stovyklą mokytojams, kartą per metus susitinkame su mokyklų vadovais ir sprendžiame įvairius švietimo lyderystės klausimus. Koordinuojame mokymosi aplinkos licencijų pirkimą ir paskirstymą mokykloms. Kartu su pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga planuojame virtualias pamokas lituanistinių mokyklų mokiniams, organizuojame įvairius seminarus, dalinamės patirtimi. Viskas tam, kad mokytojo kelias taptų tiesesnis ir lengvesnis.

Lietuvos politikai labai gražiai kalba apie lituanistinį švietimą užsienyje, tačiau ar visos kalbos atitinka tikrovę? Juk lituanistinės mokyklos veikia labai skirtingose šalyse, jas lanko labai skirtingus kalbos įgūdžius turintys vaikai: vieni dar gimė Lietuvoje, kiti – jau užsienyje, treti yra kažkelintosios iš Lietuvos emigravusios šeimos kartos atstovai?

Taip, mokyklos skirtingos, bet iššūkiai tie patys. Mokytojų paieška, patalpų nuoma, mokomosios medžiagos trūkumas, vaikų pritraukimas, tėvų švietimas. Per pastaruosius kelierius metus įvyko daug teigiamų pokyčių: pakeistas švietimo 25 straipsnis, numatantis nuolatinę finansinę paramą mokykloms, mūsų mokiniai yra registruoti Lietuvos mokinių registre, sukurtos naujos mokymosi priemonės prieinamos Moodle aplinkoje, tobulinama lietuvių kalbos lygių nustatymo testavimo sistema – visa tai teikia vilčių, kad mums pavyks stiprinti mokyklas ir pritraukti didesnį besimokančiųjų skaičių.

Esate globalaus Panevėžio ambasadorė, Jūsų manymu, koks mažų tautų kalbų, kaip lietuvių, ir globalizmo santykis? Ar neįžvelgiate grėsmių, kad globalizacijos procesuose jos gali ištirpti?

Gyvenu Airjoje ir matau, kokį stebuklingai ypatingą ryšį ši šalis turi su savo diaspora. Mums tikrai yra ko pasimokyti. Jei Lietuva matys vertę ir galimybes lietuvių diasporoje, mes niekada neištirpsime. Priešingai – nešime lietuvybės vėliavą į tolimiausius pasaulio kraštelius. Pasaulio lietuviai yra nuvertę kalnus Lietuvos laisvės byloje, kuomet kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, dabar nuolat garsina Lietuvos vardą sporte, mokyklose, rodo pavyzdį kalbos išsaugojimo srityje – pasaulyje veikia per 240 lituanistinių mokyklų, jaunuoliai grįžta atlikti privalomosios karo tarnybos.

Lietuvių diaspora – neišsemiamas lobynas, galimybė Lietuvai ne tik augti ir stiprėti, bet ir jaustis saugiai. Portale pilietybe.lt, kurio bendrakūrėja esu, daug rašome šiomis temomis, nes norime, kad Lietuva diasporą suvoktų ne kaip praradimą, o kaip beribes galimybes ir Lietuvai naudingus atradimus.