Didžiasalio jubiliatė Elvyra Laurutėnienė

Didžiasalio kaime, dailiame mediniame namelyje, gyvena Elvyra Laurutėnienė. Gyvena ramiai, artimųjų globojama ir mylima. O šis ruduo moteriai dovanojo garbingą 90-ąjį jubiliejų. Šventės proga į Elvyros namus sugužėjo svečių iš savivaldybės ir seniūnijos. Jubiliatę sveikino, sveikatos ir šviesių minčių, malonių dienų linkėjo meras Laimutis Ragaišis, seniūnas Pranas Petkevičius, seniūnijos specialistė Stasė Ramelienė. O savo mamai sutikti svečius padėjo sūnus Gintaras, marčios Zina ir Audronė.

Jubiliatės artimieji gražiai pasakojo apie mamos gerą širdį, darbštumą, apie jos puoselėtus gėlynus ir puikius mezginius, darbą kolūkyje ir prie geležinkelio. Jau dveji metai Elena našlauja. Su vyru Erdvardu ji užaugino du sūnus, dėl vieno netekties širdyje apsigyveno nenumaldomas skausmas. Šiandien tą daug patyrusią ir iškentusią motinos širdį guodžia šalia gyvenanti sūnaus šeima, mirusio sūnaus žmona Audronė, trys anūkai ir trys proanūkiai.

Elvyros Umbražiūnaitės gimtasis kaimas – Pivorai. Ten ji užaugo su keturiais broliais Juozu, Vytu, Povilu ir Erdvilu. Jų šeima patyrė tremtį, 15 metų svetimoje žemėje gyventa ir išgyventa. 1945 m. tėvelį Boleslovą suėmė, o mamą Eleną su vaikais išvežė į Permės sritį. Tėvo daugiau nebepamatė. Visam gyvenimui atmintin įsirėžė tas baisus rytas, kai vaikai pakelti ryte pamatė verkiančią mamą, paskui visi suklaupę meldėsi, o galiausiai pribloškė kraupus vaizdas – kaimynas, iš jų namų nešantis didžiulį maišą. Jis net nepalaukė, kol juos išveš, neatsisveikino, neišlydėjo, gobšumas jį nugalėjo. Galbūt todėl Elvyra per visą savo gyvenimą nepaėmė nė vieno svetimo daikto. Kur bedirbtų, ką bedarytų, stengėsi viską atlikti kuo sąžiningiausiai.

Tremtyje iš pradžių buvę labai baisu, skaudžiai išgyventos mažųjų brolių mirtys, paskui kiek palengvėjo. Nors darbas prie geležinkelio buvęs sunkus, bet maisto ir drabužių užteko. Elvyra visur sugebėjo įžvelgti ir gerų dalykų. Jai tie metai – tarsi koks  gyvenimo universitetas, visokių žmonių sutiko, vertingų ir skaudžių pamokų patyrė.  2000 m. išleistame leidinyje ,,Palinko liepa šalia kelio…“ spausdinami Tverečiaus krašto rezidencijos dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių prisiminimai. Šį leidinį sumanė ir parengė pati Elvyra, jame, žinoma, yra ir jos pasakojimai, eilėraščiai, gyvenimo tremtyje nuotraukos. Viskas taip gražiai ir jautriai surašyta. ,,Čia mes palaidojom jaunystę jūsų,/Čia mes supylėm kauburėlį žemės svetimos./Teošia jums žali berželiai/Dainas gimtosios Lietuvos…“,– iš eilėraščio tremtyje mirusiems broliams.

Lina Kovalevskienė