Degaičiai siekia Gineso rekordo (atnaujintas)

Šeštadienį Telšių rajono Degaičių miestelis pasiekia rekordą – jie sunkiausiu pasaulyje, beveik pusantros tonos sverainčiu dviračiu numynė 110 metrų. Dviratį mynė tryse. Pirmuosius 30 metrų mynė seniūnas Antanas Kontrimas. Kaip ir dera, dviratis turi ir pedalus, ir stabdžius, ir lempas, ir net garso signalus. Daugkartinis Gineso rekordininkas – Degaičių seniūnas Antanas Kontrimas įsitikinęs, kad vietovės žinomumas neatsiejamas nuo išskirtinumų.

Pasaulyje sunkiausias dviratis

Miestelio gatvės tai kopia į kalvą, nuo kurios matyti vos už kelių kilometrų į dangų kylantys Telšių bokštai, tai staigiai neria žemyn, kur jau ramiai gali pasigrožėti tvarkingomis, pavasariniais žiedais pasipuošusiomis sodybomis. Tokia tad kalvotoji  Žemaitija. Ir su niekuo jos nesupainiosi, juo labiau, kad vandentiekio bokšte plevėsuoja vėliava su žemaitiška meška. „Gyvenvietė įsikūrė tarybiniais metais. Čia buvo Anulėnų tarybinis paukštininkystės ūkis. Telšiuose negauna žmogus sklypo, atvažiuoja pas ūkio direktorių, sugeria buteliuką, žmogus įdarbinamas kokiu sargu ir suteikiamas jam sklypas namui statyti“, – tarybinių laikų realybę primena seniūnas Antanas Kontrimas, tuo pačiu atsakydamas į klausimą, kodėl važinėdama po miestelį ir negalėdama surasti, kur įsikūrusi seniūnija, taip ir nesutikau nė vieno žmogaus. Pasirodo, dauguma jų išvažiavę dirbti į Telšius ir tik vakare sugrįžta į namus.

Prie pat seniūnijos išdidžiai stovi neregėtas nematytas dviratis – jo ratai padaryti iš akmeninių girnų. 

„Degaičiai turime botanikos parką, bet kai žmogui pasakai, kad pas mus yra parkas, mažai ką sudomini. Lietuvoje parkų daugybė. Žmogų galima pritraukti tik unikaliais dalykais. Pradėjau galvoti, kas Degaičiams suteiktų išskirtinumo. Aptikau informaciją, kad Olandijoje atsirado 888 kg sveriantis dviratis. Pamaniau, o kodėl mums šio rekordo nepralenkti. Prie Degaičių bažnyčios jau seniai gulėjo girnos ir niekaip nesugalvojome, kaip jas panaudoti. Pamaniau, kad jos pats tas sunkiausiam dviračiui. Tad pernai ėmėme ir sukūrėme dviratį, sverianti 1350 kg. Norėjome įregistruoti Gineso rekordą ir dviratį numynėme 20 metrų. Tačiau mums atsakė, kad norint pasiekti rekordą, reikia numinti šimtą metrų. Tad šį šeštadienį tą atstumą ir bandysime įveikti,– entuziazmu dega seniūnas ir pasiūlo paminti galiūną. –  Pas mus vyksta Petro ir Povilo atlaidai. Pernai daugybė žmonių prisirinko. Ir visi norėjo mūsų dviratį pamatyti. Juk dviratį dėl miestelio reklamos ir kūrėme. O Palangoje per ilgojo stalo šventę per visą J. Basanavičiaus gatvę šventės dalyviai mynė. Ir moteriškės, ir vaikai, ir ambasadoriai. Šiemet dviratį kiek patobulinome ir vėl bandysime siekti rekordo.“

Rekordų siekimas – gyvenimo būdas

Miesteliui unikalumo suteikia ir pats seniūnas Antanas Kontrimas, nes neretas į Degaičius užsuka susitikti ir pabendrauti su pasaulyje stipriausios barzdos savininku ir daugkartiniu Gineso rekordininku.

„Šiemet mano barzdai jau 40 metų. Jubiliejus. Draugai ir pažįstami sako, kad reikia švęsti , – nusijuokia Antanas. – O mintis išbandyti barzdos stiprumą gimė prie alaus. Per televizorių buvau matęs, kad kažkas pasiekė Gineso rekordą kažką pakeldamas. O ką, jei pabandyčiau svorį pakelti su barzda – pagalvojau. Kiek besidomėjau, niekur neradau informacijos, kad kas būtų bandęs tai padaryti. Ryškėnuose per Kovo 11-osios šventę vykdavo sunkumų kilnojimo varžybos. Susirenkame prieš šventę. Tada aš alų gaminau ir buvau dažnos šventės rėmėjas. Susėdome prie alaus, šnekamės, aš ir sakau: „Ar galiu per šventę kokį svorį su barzda pakelti?“ Visi sužiuro į mane, ar čia aš rimtai šneku. Sakau, visai rimtai, nors niekada net nebuvau bandęs to daryti. Pasakyta, reikia padaryti. Grįžau namo, užsidariau alaus darykloje, prisipyliau 40 kg alaus bačkelę ir bandau kelti. Skaudžiai plėšia. Keliu, dedu, vėl keliu, vėl dedu. Niekaip nesiseka. Užsikišau ranką, sukandau dantis, ašaros eina… Kas bus, tas bus. Pakėliau. Sėkmingai sudalyvavau varžybose. Pakėliau 40 kg 950 g. Tada televizija ne tiek varžybas, kiek mano rekordą, kaip apie didžiausią sensaciją, rodė. Gerai, kad nuo 40 kg pradėjau. Užtat 12 Gineso rekordų padariau. Dar Gediminas Navaitis tada mano barzdą išmatavo.Tada Lietuvoje buvo užfiksuota ilgiausia barzda. Tačiau pasaulyje 3 cm mane lenkė viena moteris. Jos barzda – 35 cm, o mano – 32. Kur benuvažiavau, mane kaip muziejinę beždžionėlę rodė.“

Paskui A. Kontrimui pasiūlė patraukti atbulomis užvestą lėktuvą. Pavyko. Žemdirbių šventėje pakėlė 50 kg maišą grūdų. Ant jo barzdos pakilo ir pirmoji pasaulyje moteris – televizijos diktorė Eglė Bučelytė.

Pasaulio rekordą A.Kontrimas pasiekė 2001 m. Jis barzda pakėlė 61,3 kg svėrusią merginą. Tai buvo pirmasis kėlimo barzda pasaulio rekordas, įrašytas į Gineso rekordų knygą. Paties rekordą Antanas gerino kelis kartus. Naujausias jo rekordas – barzda pakeltas 63,2 kg svoris.

„Kai manęs paklausia, kokia iš to nauda, atsakau: „O ar tu buvai Amerikoje, Turkijoje, Kinijoje, ar filmavaisi Holivude? O aš buvau. Ir vežė mane visur veltui“, – per barzdą šypsosi seniūnas ir puoselėja dar vieną idėją. Už kelių kilometrų nuo Degaičių esančiame Eigirdžių miestelyje jis pradėjo kurti akmenų su natūraliai susiformavusiu kryžiumi kolekciją. – Kol kas ten yra tik keli akmenys, bet kviečiu visus, aptikusius su natūraliu kryžiumi akmenį, paskambinti į seniūniją. Mes surasime rėmėjų, kurie padės mums jį parsivežti. Tikiu, kad po 10-15 metų Eigirdžiai garsės unikalia akmenų kolekcija.“
 

Parke – reti augalai

Miestelio centre – dešimties hektarų botanikos parkas, kuriame įsikūrusi ir Degaičių seniūnijos administracija. Parke auga 300 rūšių augalai. Vien alyvų per 50 rūšių auga. „Ir visi medžiai čia beveik skirtingi. Kokių mes tik ąžuolų čia neturime. Ir karpotųjų, ir raudonųjų, ir dar kitokių. Atvažiuoja į ekskursiją biologijos mokytojai, parodau jiems ąžuolą, o jie net tokio ąžuolo nežino. Tokie įdomūs lapai, – kiekvienu čia augančiu medžiu džiaugiasi seniūnas. – Ir pupmedį, ir tulpmedį, ir dar daug retų augalų mes turime. Kai medžiai pradeda žydėti, yra fantastika.“

Kad lankytojui lengviau būtų medį pažinti, prie jų lentelės su lietuvišku ir lotynišku pavadinimu pastatytos. O prie seniūnijos esančioje aikštelėje padaryta parko schema, kurioje parodyta, kur koks medis auga.

Išlikę šaltiniai liudija, kad parkas prie Degaičių dvaro įkurtas XIX a. pabaigoje. Tikslesnių duomenų, kas parką projektavo, neišliko. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, apie 1913 metus, dvarą nusipirko valstiečiai broliai Liaugaudai. Naujieji dvaro šeimininkai daugiausiai dėmesio skyrė ūkiniams reikalams, tad tvarkydami parką jie apsiribojo tik retų medžių ir krūmų išsaugojimu.

Parkas labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Daug vertingų medžių buvo iškirsta malkoms. Nukentėjo europiniai kėniai, sibiriniai maumedžiai, daug vietinių medžių.

Parko atgimimas

Nelengvas išbandymas parkui buvo ir tarybiniai metai. Ypač pirmieji jo dešimtmečiai. „Kur dabar seniūnija, buvo gyvenamasis namas. Tad parke gyventojai buvo įsirengę daržus, šiltnamius, – nelinksmą parko praeitį prisimena seniūnas. – Parko atgimimas prasidėjo 1972 metais, kai Anulėnų tarybinio paukštininkystės ūkio direktorius Mykolas Ežerskis pasikvietė savamokslį dendrologą Alfonsą Kišoną.“

„Tikras šabakštynas parko vietoje buvo. Pilna krūmokšnių, jokių takų“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijasi ir devyniasdešimtmetį pasitinkantis Adolfas, savo namus pasistatęs parko pašonėje. Net nepajunti, kaip iš parko pereini į jo augalais turtingą sodybą, kuri buvo pelniusi gražiausios Lietuvoje sodybos titulą. Čia pat kieme dendrologas turi įsirengęs nediduką medelyną, kuriame užaugina ir dabar parko augmeniją pildančius sodinukus. „Gauti skiepą yra paprasčiau negu nupirkti sodinuką. Tad pamatau retą augalą, prašau, kad leistų nusipjauti skiepui tinkančią šakelę. Parsivežu, įskiepiju, o užaugintą medelį parke pasodiname“, – atvirauja svetingai pasitikęs A. Kišonas, kviesdamas užsukti į namą ir pamatyti kitą jo pomėgį. Daugelį parko ir Degaičių vaizdų jis įamžina savo paveiksluose. Dalyvauta ne vienoje parodoje. Sulaukta įvertinimų. Tapo ir artimų žmonių  portretus. „Čia mano žmona, bet ji prieš kelerius metus pas kitą išėjo“, – į dangų pirštu parodo vyriškis.

Didžiausias parko tvarkymas prasidėjo 2009 metais, kai Degaičių seniūnu tapo Antanas Kontrimas.

„ Išpjovėme daugiau 250 medžių. Tai juk botanikos parkas, todėl labai svarbu parodyti jo augmenijos įvairovę. Reikėjo atverti erdves, kad į parką atėjęs žmogus matytų jo grožį. Tačiau suprantate, ką reiškia medį nupjauti. Prieš mane dirbęs seniūnas vos vieną medį nupjovė, kilo toks triukšmas, kad nebeliko jokio noro kitus pjauti. Tad išgirdęs Adolfo siūlymą, skambinu rajono merui. Tuo metu meru dirbo Valdemaras Ramšas. Sakau, kad parke reikia 50 medžių išpjauti. O jis man: „A to bepruotis. Nespieje kuojų apšėltė. Juk soies tavi.“ O paskui pridūrė: „Daryk, kaip nori“,– parko tvarkymo peripetijas prisimena Antanas.

Žinodamas, kad žmonės linkę daug ką spręsti pasitelkdami žiniasklaidą, seniūnas, pasitaręs su dendrologu, surengė spaudos konferenciją, į kurią sukvietė visų Telšių laikraščių atstovus. Jiems išaiškino, kodėl reikia kai kuriuos medžius iškirsti. Šie viską išdėstė laikraščiuose ir darbai prasidėjo. Žiemą buvo iškirstas pirmas penkiasdešimtukas nereikalingų medžių, kitais metais – dar 50 ir taip atvėrė visas sumanytas erdves. „Man pačiam širdį skaudėjo, kai didžiulius medžius kirtome. Netoli tulpmedžio augo va toks ąžuolas,– seniūnas išskečia glėbį, rodydamas kamieno storumą.– Adolfas pasakė: „Nori ąžuolo, ar tulpmedžio? Paliksime ąžuolą, tulpmedis žus. Pasirinkome tulpmedį. Po kelerių metų jis taip atsigavo, taip išsišakojo. O kai žydį – fantastika. Norint pamatyti mūsų parko grožį, jį bent kartą per mėnesį reikia aplankyti. O rudenį kas per spalvos!“

Meistriškai suformuotos erdvės atskleidžia kiekvieno medžio ar jų kompozicijos grožį. Žavesio parkui suteikia šeši tvenkiniai, skulptūros, 26 tonas sveriantis Žemaičių vienybės akmuo, atitemptas prieš pradedant parko atnaujinimą. Akmens atvežimą parėmė nidiškio Algirdo Marčiaus šeima. Tvarkant parką įrengta ir jaunavedžių jau pamėgta meilės prieplauka. „Ant meilės prieplaukos grandinės spynas jau pradeda kabinti. Kai visa grandinė bus spynomis aplabinta, darysime iš jos atitvarą. Mes nemesime jų kaip prancūzai į metalo lauką, o panaudosime unikaliam dalykui sukurti“, – pareiškia Antanas.

Lemia bendravimas

Kad žmogus žinotų, kur jam eiti, parko takai turi savo pavadinimus. „Paklaus, kur esi, jei nebus tako pavadinimo, iš kur žinosi. O dabar sakai: esu Žemaitių vėinybės take“, – medines rodykles, ant kurių išskaptuoti žemaitiški pavadinimai, komentuoja seniūnas. Yra parko atkūrimo pradininko Mykolo Ežerskio, dendrologo Adolfo Kišono, amžinatilsį Telšių mero Vytauto Kleivos ir kiti takai. „V. Kleivai dirbant rajono meru pavyko gauti lėšų parkui sutvarkyti. Tik viena bėda, kad ta teritorija įvardijama ne parku, bet viešąja erdve. Metus laiko minu slenksčius, bandydamas įteisinti Degaičių parką. Ir aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką užsispaudžiau. Sakau, tu aplinkos ministras, pasakyk, kur man eiti, ką daryti, kad gautume parko statusą. Kol kas niekaip nepasiekiame tikslo. Visi tik sakome, kad čia parkas, bet kai kreipiesi į savivaldybės finansininkus, jie pasako, kad pas mus nėra jokio parko. Ir neduoda nei žmonių, nei specialistų pastoviai jo priežiūrai.“

Seniūno A. Kontrimo iniciatyva Degaičių miestelio gyventojai jau ne vienerius metus parkui dovanoja gėles, žiedais džiuginančias nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. „Net nebežinau, kiek ir kokių gėlių esame prisodinę. Vienas patys atveža, kitų važiuojame parsivežti. Nesame nė vieno kelmelio pirkę. Pernai miestelio gyventojai Ruzgai padovanojo 700 našlaičių. Moterys klausia manęs: „Seniūne, ar žinote, kiek vienas našlaičių kelmelis kainuoja? 50 centų.“ Kai paskaičiuoji, visos dovanotos gėlės nemažais pinigais pavirsta. Darbo biržos atsiųsta moteris iš gėlių sukuria įvairias kompozicijas. Parką visi su meile tvarkome.“

 O svarbiausia, pasak seniūno, kad su meile jį tvarko visi, kurie čia ateina dirbti siunčiami darbo biržos. „Netiesa, kai sakoma, kad „biržiečiai“ nieko negali padaryti. Parodau, ką ir kaip daryti, dar pamokau ir viskas kuo puikiausiai žmonėms pasiseka. Vienam darbo biržos atsiųstam vyriškiui pasiūliau arba lapus parke grėbti, arba rodykles daryti. Be abejo, vyriškis pasirinko pastarąjį. Turiu lokalus. Išbraižiau raidę. Pamokiau, kaip su kaltu raidę iškalti. Jis pabandė. Ir per porą mėnesių visas rodykles padarė. Negali iš žmogaus reikalauti, jo nepamokydamas, kaip ir ką reikia daryti. Viską su „biržiečiais“ pasidarome. Patys susimeistravome ir smulkintuvą, kuriuo šakas į skiedras susmulkiname. Net kaip lapus susmulkinti sugalvojome. Sugrėbi, sumeti į ją nukritusius lapus, susmulkini ir išbarstai parke. Jokių rūpesčių su lapais“, – patirtimi dalijasi A. Kontrimas ir priduria, jog nėra to mėnesio, kad į metalo laužyną neužsuktų, nes ten visokio gero savo sumanymams tinkamo suranda.

Bažnyčiai – kultūros namai

Parko pakraštyje stovi jauki medinė bažnytėlė. „Pastatas statytas kultūros namams, bet, matyt, tas, kuris jį projektavo, jautė, kad ateis laikai, kai miesteliui bus reikalinga bažnyčia. Nieko nereikėjo keisti. Ant scenos tik altorių tereikėjo pastatyti. Net vieta giedoriams buvo“, – pasakoja seniūnas.

Jo rūpesčiu prie bažnyčios atsirado kryžius. Lėšas jam nupirkti skyrė miestelio gyventojas. „Pastačius kryžių ateina pročkelė ir sako: „Seniūne, gal kokią koplytėlę pastatome, aš turiu Mariją.“ Seniūnas vėl per galvą verčiasi. Pats viską išmūrijau. Ir kokie akmenukai surinkti. Čia Kristaus ašara, čia – jo erškėčių vainikas, va čia – jo batelis, o centre – gailestinga Kristaus širdis. Bendromis jėgomis koplytėlę ir pastatėme. Venas tą, kitas aną davė. Ir užrašą užrašėme: „Tikėk, tikėk, tai tikrai nepakenks“, – apie kiekvieną parko statinį seniūnas gali porinti po kelias valandas.

Netoli bažnyčios – vaikų darželis. Jis įkurdintas buvusios mokyklos pastate. Tame pačiame pastate įsikūręs paštas. Buvusiose kolūkio dirbtuvėse įrengta sporto salė. Po ūkio griūties pastatas buvo perduotas Telšių „Ateities“ mokyklai, kurios filialas buvo Degaičiuose. Uždarius mokyklą, seniūnijai pavyko perimti pastatą su  sporto sale. Priešais ją – tinklinio ir krepšinio aikštelės, supynės, kita vaikams ir paaugliams energiją išlieti padedanti įranga, sukurta vietos žmonių rankomis. „Jei vaikai neturės kuo užsiimti, jie eis į parką, karstysis po medžius ir nelabai juos galėsi išprašyti. Jie tada paklaus: „Dėde, o kur mums eiti?“ Dabar galiu pasakyti, kad jiems visas aikštynas įrengtas,– tęsia seniūnas.– Turime ir savo skaudulį – prieš ūkiui suyrant buvo pastatyti kultūros namai. Dabar šmėkšo apgriuvę. Gal kažkada atsiras galimybių pastatą suremontuoti ir pritaikyti miestelio poreikiams, bet kol kas jis mūsų miestelio nepuošia.“

Priešais sporto salę pastatyta vasaros estrada. Tačiau, pasak seniūno, prie jos nebuvo jokio suoliuko. Tad supjaustę nebereikalingus šaligatvio bordiūrus, įkasė juos į žemę, uždėjo lentas – puikiausi suoliukai.

„Visi Telšių rajono miesteliai įdomūs ir unikalūs, bet Degaičiai turi savo išskirtinumą, kurį, be abejo, sukuria seniūnas Antanas Kontrimas“, – miestelio ypatumą apibendrina Telšių rajono meras Petras Kuizinas, pasidžiaugdamas, kad šioje seniūnijoje žmonės nelaukia, kol jiems kažkas kažką padarys. Jie grožį ir jaukumą kuria patys.
Genovaitė Paulikaitė
VALSTIEČIŲ LAIKRAŠTIS