Danutė Kriščiūnienė: Bonan tagon, mielieji. Esperanto žėri ir žėrės pačiom gražiausiom spalvom

Yra kalba – kalba širdžių,-
Aš ją kaip muziką girdžiu,
Kuri visom spalvom sužėri…
Man ji – pradžia visų pradžių
Jausmų duris atvėrė.
Dabar man gera nuo minties,
Nuo tos kalbos – kalbos širdies,
Nes tai, ką gera Tau jaučiu,-
Atgal man grįžta tuo pačiu… (Ksaverija Skujienė)

Su esperanto kalba neakivaizdžiai susipažinau dar būdama kokių septynerių metų vaikas, vartydama kunigo Alfonso Lipniūno, savo močiutės Apolonijos Jankevičienės brolio, o mamos – Elenos Braškienės dėdės biblioteką. Pasak šviesios atminties mamos, kun. A. Lipniūnas buvo iškilus Lietuvai žmogaus, 1945 m. miręs po didžiulio išsekimo Štuthofo koncentracijos stovykloje, į ją papuolęs už aštrų žodį ir žydų gelbėjimą. Prieškariniame Panevėžyje jis buvo vyskupo Kazimiero Paltaroko padėjėjas ir jaunimo organizacijų Lietuvoje – skautų, pavasarininkų, angelaičių vadovas, mokėjęs aštuonias užsienio kalbas, tarp jų – ir esperanto. Tik suaugusi supratau, kodėl jo bibliotekoje radau 1922 m. Lietuvos esperantininkų sąjungos išleistą knygelę „Esperantiškai – lietuviškas ir lietuviškai – esperantiškas žodynėlis“, sudarytą J. Mačernio ir P. Gaigalo. Šio žodynėlio viršelyje buvo parašyta: „Viso pasaulio esperantininkai turi aukštą tikslą – pasigaudami tarptautinės kalbos pakelti žmoniją ant aukštesnio kultūros laipsnio, jos dėka įgyvendinti žmonijoje daugiau susipratimo ir meilės. Tie aukšti tikslai bus atsiekti juo anksčiau, juo labiau mes esperantininkai būsime susibūrę, dirbsime drauge…“ (kalba netaisyta).

Vaikystėje ir jaunystėje apie esperanto girdėjau, kad Lietuvoje buriasi grupės, mokyklose mokomi mokiniai popamokiniuose užsiėmimuose, bet pati dėl studijų, aktyvios veiklos ir didelio užimtumo nesigilinau. Pirmąjį žingsnį link esperanto žengti mane paskatino šviesios atminties panevėžietė esperantininkė Janina Railienė. Ji atvykdavo pas mane po darbo Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje (PKNPM), atnešdavo įvairios literatūros, knygų, foto nuotraukų. Kalbėdavomės, pasakodavo apie man tuo metu visai nežinomus esperantininkus. Buvome išvykę į ne vieną susitikimą Vilniuje ir Kaune. Pirmasis grandiozinis renginys, į kurį mane su kolegomis pakvietė Janina Railienė, tai buvo 2005 m. Vilniuje vykęs 90-asis Universalinis Esperanto kongresas (UK – 90). Tuomet J. Railienė supažindino su Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininku Povilu Jegorovu ir daugeliu kitų esperantininkų iš Lietuvos ir užsienio. Išvykos metu su esperantininkais aplankiau esperanto kalbos įkūrėjo Liudviko Lazario Zamenhofo paminklą Veisiejuose.

2005–2006 m. m. Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje įkūriau esperantininkų neformaliojo ugdymo būrelį. Būrelio vadovu tapo kongrese dalyvavęs mokyklos bibliotekininkas ir lietuvių gestų kalbos mokytojas Vilius Glušokas. Į būrelio veiklą įsijungė 8, 9 ir 10 klasių mokiniai. Mokėmės kartu, organizavome renginius.

Pati aktyviai į esperantininkų veiklą įsitraukiau 2015 m. Tapau Panevėžio esperanto klubo „Revo“ pirmininkės Vidos Kulikauskienės pavaduotoja. Tais pačiais metais su esperantininkų grupe iš Lietuvos vykau paminėti esperanto kalbos gyvavimo šimtmečio jubiliejaus šimtajame pasaulio esperantininkų kongrese (UK – 100) Prancūzijos mieste Lilyje. Tik nuvykus netikėtai mane užkalbino jau dabar šviesios atminties Liudviko Lazaro Zamenhofo anūkas, su kuriuo ir nusifotografavome. Kongrese sužinojau, kad prieš šimtą metų įvykusio pirmojo pasaulio esperantininkų kongreso Prancūzijos mieste Bulonėje metu buvo konstatuota, kad esperanto kalba yra tinkama, viltinga, neutrali pagalbinė tarptautinio bendravimo priemonė. Pirmajame kongrese esperanto kalbą pristatė pats kalbos autorius Liudvikas Lazaras Zamenhofas, kuris 1887 m. išleido knygelę „Tarptautinė kalba“, pasirašydamas pseudonimu – „D–ro Esperanto“.

Aktyviai pradėjau domėtis esperanto kalbos istorija, sąsajomis su Panevėžiu. Kadangi kalba sparčiai ėmė plisti pasaulyje, greitai atsirado jos pasekėjų, puoselėtojų ir propaguotojų. Sužinojau, kad vienas jų – dvasininkas Adomas Jakštas (Aleksandras Dambrauskas). Jis 1888–1889 m. laikotarpyje gyveno Panevėžyje, dėstė tikybą Realinėje vyrų gimnazijoje (dabar – Juozo Balčikonio gimnazija) ir susirašinėjo su esperanto kalbos autoriumi Liudviku Lazaru Zamenhofu. 1890 m. Adomas Jakštas išleido Lietuvoje pirmąją knygelę „Mokintuvė terptautiškos kalbos D–ro Esperanto“. Panevėžyje Adomo Jakšto vardu yra pavadinta alėja.

Kada pradėjau domėtis esperanto kalba, kilo noras kurti Panevėžio esperanto klubo „Revo“ metraštį. Rinkti visą medžiagą, susijusią su panevėžiečių veikla. Šiuo metu turime kelis storus segtuvus, kuriuose susegti klubo mėnesiniai biuleteniai „Revulo“ („Svajoklis“), prie kurių leidybos daug prisidėjo pirmininkė Vida Kulikauskienė ir Vilius Šidlauskas, klubo nariai: Valdonė Skujienė, Lina Jablonskienė, Audronė Lepeškienė, Alina Plerpienė, Donata Manionienė, Irena Cimnalomskienė ir kt. Metraštyje kaupiama medžiaga iš įvairių renginių, susitikimų, ekskursijų aprašymai, projektai ir kt. Tankiai gražiu žodžiu prisimenamas šviesios atminties esperantininkas Telesforas Lukoševičius, buvęs Pasaulinės esperantininkų sąjungos garbės narys ir kiti esperantininkai. Aplankomos jų amžino poilsio vietos.

2015 m. teko lankytis Latvijoje (Rygoje), susitikti su Rygos esperantininkais, dalyvauti pirmajame katalikiškame Lietuvos esperantininkų kongrese Žagarėje, esperantininkų dienose Kaune. Panevėžiečiai esperantininkai iki šiųmečio COVID 19 karantino, noriai rinkosi į posėdžius, esperanto kalbos pamokėles, kurias nuolat vedė Vida Kulikauskienė ir ilgametė klubo narė Palmira Lukoševičienė. Vyko susitikimai, šventės, į kurias draugiškai nusiteikę atvykdavo esperantininkai iš visos Lietuvos.

2016 metais kartu su klubo pirmininke Vida Kulikauskiene ir klubo nariais suorganizavome II – ąjį Lietuvos katalikų – esperantininkų suvažiavimą Panevėžyje. Į jį aktyviai įsitraukė Panevėžio chorai „Godos“, „Tolmėja“ ir Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios jaunimo choras. Jie atliko giesmes ne tik lietuvių, lotynų, bet ir esperanto kalbomis. Ypač atsiskleidė klubo narių supratimas, draugiškumas, sugebėjimai, geranoriškumas. Džiugu, kad kongreso emblemą sukūrė ir savo personalinę parodą šiam renginiui surengė panevėžietis dailininkas, klubo narys Povilas Šiaučiūnas. Taip pat PKNPM buvo eksponuojama fotografijų paroda, atskleidžianti Lietuvos esperantininkų veiklą. Šia proga PKNPM teritorijoje pasodintas ąžuolas, kaip stiprios organizacijos simbolis.

Džiaugiuosi, kad su esperantininkais tenka kasmet pakeliauti ne tik po Lietuvą, bet vis po kitas šalis. Tai suteikia didžiulį privalumą plėsti akiratį, mokytis kalbos, bendrauti ir bendradarbiauti. Ypač aktyvios keliautojos: Vida Kulikauskienė, Regina Januškevičienė, Eugenija Novikova, Liudmila Narbutienė ir Palmira Lukoševičienė. Klube jau tapo tradicija, kad grįžus iš kelionių, esperantiškai pasidalijama įspūdžiais, ragaujama parsivežtų lauktuvių.
2017 m. kartu su esperantininkais aktyviai dalyvavau visuose renginiuose: miesto gimtadienio šventėje, viešnagėje Šiauliuose (šventėje „Rideto“ – „Šypsenėlė“), o esperantininkus įtraukiau į tradiciniu tapusį lenkų kultūros festivalį, švenčių minėjimus mokykloje, susitikimus su mokiniais, parodų atidarymus PKNPM, miesto bibliotekose. Vykau į 53-iąsias Baltijos esperantininkų dienas Latvijoje (Liepojoje).

2018 m. Panevėžio miesto savivaldybėje buvo iškilmingai atidaryta Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pripažinta, Lenkijos instituto Vilniuje ir Lietuvos esperantininkų sąjungos parengta paroda, skirta tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Lazaro Zamenhofo mirties šimtosioms metinėms paminėti. Esperanto renginiuose dalyvavo garbingi svečiai: JE Panevėžio Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininkas Povilas Jegorovas, miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, Seimo nariai ir kt. Tais pačiais metais pavyko suorganizuoti tarptautinį renginį – Trijų karalių šventę. Į renginį atvyko svečiai iš Lietuvos, Latvijos, Kroatijos. Savo poeziją skaitė klubo narė Onutė Šerėnienė, esperantininkai žaidė, dainavo, diskutavo.

2019 metai buvo išskirtiniai, nes teko būti vienai iš organizatorių, rengiant 55-ąsias Baltijos šalių esperanto dienas Panevėžyje, kuriose dalyvavo 450 esperantininkų iš 37 pasaulio šalių. Džiugu, kad jau ne pirmą sykį į Panevėžį atvyko ir Šv. Mišias esperanto kalba aukojo kunigas esperantininkas Marius Dyglys. Taip pat kartu su klubo pirmininke Vida Kulikauskiene parengėme projektą „Lenkų kultūra ir Esperanto“ ir suorganizavome visą renginių ciklą, įtraukiant kuo daugiau esperantininkų. Klubui didelę knygų kolekciją dovanojo buvusio politiko, Kovo 11-osios Akto signataro, šviesios atminties esperantininko Juliaus Beinorto našlė Vida Beinortienė.

Turime rimtus ateities planus. PKNPM ruošiamasi atidaryti esperantininko iš Japonijos Hori Jasuo piešinių parodą, kurią sudarys apie 200 piešinių apie Japonijos gamtą, kultūrą ir kt. Klubo renginiai visada plačiai nušviečiami ne tik miesto, bet ir respublikos spaudoje, visa medžiaga dokumentuojama. Pati rašau straipsnius, fotografuoju. Dalyvauju projekte „PostKrucigo“. Galiu drąsiai teigti, kad dalyvauti esperanto veikloje yra gan įdomu ir naudinga, nes pati daug galiu duoti kitiems ir tiek pat gauti. Aplinkui susibūrę tik dirbantys drauge, išsilavinę, kultūringi, draugiški, siekiantys žinių žmonės.

Patys gražiausi žodžiai man yra Bonan tagon. Tad galiu drąsiai teigti: Bonan tagon, mielieji. Esperanto žėri ir žėrės pačiom gražiausiom spalvom.

Danutė Kriščiūnienė
Panevėžio esperanto klubo „Revo“ pirmininko pavaduotoja, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė, Panevėžio moterų klubo „Veiklios moterys“ prezidentė