Danguolė Mikulėnienė: kalbinius pokyčius lemia pats gyvenimas

Prof. dr. Danguolės Mikulėnienės pagrindinė veikla – tarmių tyrimas. Į būgštavimus, kad pastaruoju metu sparčiai nyksta tarmės, profesorė turi labai konkretų atsakymą: tarmės nenyksta.

Gerbiamoji profesore, vadovaujate Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centrui. Lietuvių kalbos žodynas gan gudriai paaiškina centro pavadinimą. Girdi, tai kalbotyra, kuri nagrinėja visas kalbas pasaulyje, jų ryšį su erdviniu pasiskirstymu, jų svarbą priimant politinius, ekonominius ir kultūrinius sprendimus. Tai dabar paaiškinkite, kuo užsiima Jūsų vadovaujamas centras?

Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centre nagrinėjamos ne visos kalbos, o tik lietuvių kalbõs ir su ja susijusių kalbų reiškiniai. Tačiau mus, kaip ir viso pasaulio geolingvistus, domina ne tik pati kalba, bet ir jos pokyčius lemiantys veiksniai – kalbinis kraštovaizdis, visuomenės nuomonė apie vietinį kalbos variantą ir kalbinės kiekvieno vartotojo nuostatos. Visus aptartus reiškinius, jų kaitą ir dinamiką siekiama pavaizduoti žemėlapiuose. Tuo geolingvistika ir skiriasi nuo tradicinės dialektologijos.

Jūsų pagrindinė veikla – dialektologija, kokias tarmių tendencijas pastebite pastaraisiais metais? Ar tikrai mūsų tarmės miršta?

Prisiminkime tradicinių lietuvių tarmių žemėlapį: jame nubraižytos aiškios ribos, todėl aiškiai matyti, kur kokia patarmė prasideda ar baigiasi. Iki pat XX a. pabaigos vyravo nuomonė, kad (pa)tarmė – tai tokia uždara kalbinė sistema, todėl geru pateikėju laikytas tas asmuo, kurio kalboje išsaugota kuo daugiau tarminių ypatybių. O toks pateikėjas – paprastai vyresnio amžiaus, sėslaus gyvenimo būdo ir mažai mokslo ragavęs vietinis gyventojas. Todėl visuomenėje iki šiol paplitusi nuomonė, kad tarmiškai kalba tik mažamoksliai senukai. Kai jie miršta, kartu su jais iš mūsų aplinkos traukiasi ir tarmė…

Bet iš tikro taip nėra: iš gyvenimo traukiasi ištisos kartos, tačiau vietiniai kalbos variantai lieka. Todėl ir šiandien nesunku girdėti, kad Marijampolėje kalbama kitaip nei Mažeikiuose, Utenoje – kitaip nei Alytuje. O žemaitį iš kalbos nesunkiai atpažins visoje Lietuvoje.

Tačiau tarmės, veikiamos bendrinės kalbos, keičiasi. Konkretus pavyzdys, anksčiau žemaičiams Antanas tik Ontė arba Ontuons būdavo. Dabar labai retai beišgirsi Antaną taip pavadinant, nes ir žemaičiai Antaną pradėjo Antano vadinti.

Tradicinės tarmės kinta visame pasaulyje. Jos veikiamos ne tik bendrinės kalbos, bet kartu daro įtaką ir viena kitai. Tai lemia pats gyvenimas. Kad ir mokykliniai autobusiukai… Sustambinus mokyklų tinklą, jie kasdien vežioja mokinius, ir neretai nutinka, kad mokykla yra jau kitos patarmės teritorijoje… Štai ir parveža mokinukas kalbinių naujovių į savo gimtuosius namus…

Didžiausią įtaką tradicinėms tarmėms daro Lietuvos gyventojų judumas. Prieš dešimtmetį daug kalbėta apie jaunimo emigraciją. O štai šiandien kalbame ne tik apie ją. Daugybė žmonių iš savo gyvenamosios vietos kasdien važiuoja į darbus didesniuose miestuose. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Alytus ir kiti sutraukia ne tik aplinkinių vietovių, bet ir toliau gyvenančius žmones… Vietinių gyventojų judėjimo kryptimi slenka ir vietiniai kalbos variantai… Žmogus nenori išsiskirti iš aplinkos. Dėl to ir „nutrinamos“ pačios ryškiausios tarmės ypatybės – pavyzdžiui, pietų aukštaičių dzūkavimas. Šito proceso dalis – ir Jūsų paminėtas žemaičių Ontė arba Ontuons, bendraujant su kitatarmiais ar betarmiais vis dažniau virstantis Antanu…

Žmonėms svarbu kalbinio prestižo reikalai. Jei vietinė kalba žmogui atrodys „negramatiška“ ar „kaimietiška“, tai jis ja ir nekalbės. Prieš kelerius metus ekspedicijoje negalėjome atsistebėti: močiutė taip gražiai su mumis bendravo kupiškėniškai, o dešimtokas anūkas, Kupiškio apylinkėse gimęs ir augęs, į mus prabilo, jo nuomone, prestižiškesniu – Panevėžio apylinkių variantu, žodžių galūnes redukavo kaip tikras panevėžiškis. Ir nėra ko stebėtis: jie abu pasakojo, kad prireikus važiuoja į Panevėžį apsipirkti, ten močiutei daktarai geresni, o anūkas Panevėžy leidžia laisvalaikį, nes čia, girdi, nėra kas veikti…

Stipriųjų tarmių pagrindu Lietuvoje, kaip ir kitur, formuojasi nauji stambesni tarminiai (ar tarmiškieji) dariniai. Šie procesai labai domina geolingvistus. Norima išsiaiškinti, kas lemia jų atsiradimą ir kaip jie vystysis toliau. Taigi vietinių tarminių variantų įvairovė ir kaita mums leidžia prognozuoti kalbos ateitį.

Reikia nepamiršti, kad toje pačioje teritorijoje gyvenantys žmonės kalba nevienodai: vienas kalbės tarmiškai, kitas – netarminiu kalbos variantu, kartais to tarmiškumo yra daugiau, o kartais – mažiau. Neretai vienoje vietovėje kalbama net keliais skirtingų kalbų variantais: greta tarmiškai lietuviškai šnekančių žmonių gyvena ir lenkakalbių, ir gudiškai šnekančių žmonių. Prabilę lietuviškai, jie dažniausiai perima ne bendrinę kalbą, o vietinį lietuvių kalbos variantą. Tą patį netrukus galėsim pasakyti ir apie imigrantus, į Lietuvą atsikėlusius gyventi ir dirbti pastaraisiais metais.

Pakitęs ir daugelio žmonių požiūris į bendrinę lietuvių kalbą. Apklaustų Lietuvos gimnazistų nuomone, bendrine kalba kalbama didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Taigi bendrinė kalba siejama su išsilavinusiais didmiesčių gyventojais. Ja kalbama per radiją ir televiziją, ja rašoma socialiniuose tinkluose. Gimnazistams neatrodo, kad taisyklingumas yra labai svarbu. Taip atrodo tik mokytojams ir kalbininkams. Tiesa, ne visiems. Pradėjome painiotis tarp bendrinės lietuvių kalbos normų ir jų realizacijos viešojoje kalboje… Abiem atvejais reikėtų nepulti į krašutinumus, išlaikyti protingą pusiausvyrą. Nepamiršti, kad pasaulyje lietuvių kalba yra tarp mažiau vartojamų kalbų… Jei ne mes, tai kas ja rūpinsis?

Kalba yra neatsiejama mūsų istorijos ir kultūros dalis. Pasak akademiko Laimučio Telksnio, praradę kalbą, neteksime ir valstybės. Taigi kalba ir tarmės – mūsų istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Nuo praėjusio amžiaus vidurio Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugoma daug tarminės medžiagos, ir ji kasmet papildoma naujais rinkiniais. Prie šios medžiagos kaupimo daug prisideda regionų mokytojai, muziejininkai, kultūros darbuotojai, studentai… Vis dažniau į šią veiklą įsitraukia rajonų savivaldybės. Taigi geolingvistai nestsustabdys kalbos kaitos, bet užkonsevuoti ir kalbinį palikimą gali.

Tad kokie projektai, susiję su tarmių tyrimu, kalbinio palikimo saugojimu, pastaruoju metu įgyvendinti ar įgyvendinami?

Pats naujausiais mūsų projektas – Lietuvių kalbos institute pradėta kurti geoinformacinė Lietuvos vietinių kalbos variantų duomenų bazė, arba Tarmynas. Čia bus eksplikuoti visi iki šiol surinkti tarminiai duomenys skaitmeninių artefaktų pavidalu – garso įrašai ir jų transkripcijos, pateikėjų ir tiriamų vietovių anketos, pirminė ir neredaguota LKA medžiaga, kalbininkų rankraščiai, nuotraukos, kortelės su atsakymais į lingvistinių anketų klausimus, suskaitmeninti publikuoti šaltiniai, mokslinės publikacijos ir kita vertinga archyvinė medžiaga, saugoma Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve. Bet tai nebus vien tik jų sankaupa – ateityje įvairiais pjūviais bus atliekama geoerdvinė kalbinės medžiagos analizė, pasitelkus GIS pagrindu veikiančios platformos ArcGIS įrankius. Didžioji dalis šios medžiagos bus prieinama visuomenei. Kiekvienas galės akivaizdžiai įsitikinti, koks didžiulis lobynas yra mūsų kalba…

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rasuole-vladarskiene-viesosios-kalbos-normas-as-prilyginciau-teises-normoms-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/juozas-pabreza-zemaiciu-tarme-ar-kalba-yra-atskira-kalbine-sistema
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/roma-bonckute-motiejaus-valanciaus-iliustruotas-rankrastinis-giesmynas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nuotoliniu-budu-lietuviu-kalbos-mokosi-ir-18-meciai-ir-80-meciai