Tradicinėje „Citnaginėje“ Margionyse vaidino kaimo teatrai iš visos Lietuvos

Margionių kaime, kur devyniasdešimt ketvirtus metus gyvuoja legendinis Margionių klojimo teatras, tęsiama graži tradicija – čia jau dvyliktus metus iš eilės žiūrovus džiugina kaimo teatrų šventė–konkursas „Citnaginė“ režisieriaus Juozo Gaidžio premijai laimėti. Šiemet jame vaidino septyni teatrai iš visos Lietuvos. Kaip ir kasmet, margaspalviais vasaros žolynais iš tebežydinčių kaimo darželių ir pievų išdabintas Margionių klojimas vos talpino žiūrovus – vietinius margioniškius, kaime vasarojančius jų vaikus ir vaikaičius bei svečius, gausiai susirinkusius į tradicinę „Citnaginę“.

Kasmet vis didesnio populiarumo įgaunanti kaimo teatrų šventė dar kartą liudija, jog ji turi vykti būtent čia, Margionyse. Nes čia tebegyvuoja unikalusis Margionių klojimo teatras. Kaime tebeplevena prieš beveik trisdešimt metų į Amžinybę iškeliavusio kaimo šviesuolio, poeto ir „režisoriaus“ Juozo Gaidžio dvasia. Čia kiekviename kaimo name per tuos devyniasdešimt su trupučiu metų gyveno ir tebegyvena artistų. Juk margioniškiai, pirmąkart 1929 metais suvaidinę A.Vilkutaičio-Keturakio komedijoje ,,Amerika pirtyje“, kurią, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas, vaidina iki šiol.

Šventę tautiška giesme pradėjo dainingosios Margionių folkloro ansamblio moterys, o kartu su jomis giedojo visi žiūrovai. Smagias melodijas iki vakaro trukusioje vakaronėje grojo linksmieji Margionių kaimo muzikantai: Juozas ir Jonas Pugačiauskai bei Vytautas Jezukevičius.

Charizmatiškieji Margionių klojimo teatro artistai dzūkiška tarme įtaigiai suvaidino Rimutės Avižinienės režisuotą pjesę „Kuprotas oželis“ pagal S. Čiurlionienę – Kymantaitę. Teatrų šventę papuošė Lazdijų kultūros centro Rudaminos amatų centro mėgėjų teatras „Seklyčia“, vaidinęs E. Untulio spektaklį „Neįprasta dovana“, režisuotą Dalios Uzdilienės, Merkinės teatras „Dilgynė“, vaidinęs Olga Manko spektaklį „Fanta – Morgana“, režisuotą Laimutės Jakštienės, Krekenavos kultūros centro mėgėjų teatras „Avilys“, vaidinęs Remigijaus Peciukonio spektaklį „Loterija po 15 metų“, režisuotą Mirandos Vaitkevičienės, Jurbarko kultūros centro Girdžių skyriaus klojimo teatras „Mituvis“, vaidinęs Loretos Zdanavičienės režisuotą spektaklį „Kelionė su kliūtimis“ pagal J. Grušo apsakymą, Vievio teatras ir Rūdiškių „Bajorų“ teatras, suvaidinęs Vytauto Mikalausko ir Justinos Bendinskytės režisuotą spektaklį „Šlovinam ragus ir uodegą“ pagal V. Rimkevičių.

Nugalėtoją, vertą režisieriaus Juozo Gaidžio premijos, rinko komisija, vadovaujama Matuizų kultūros centro direktorės Irenos Čeplikienės. Buvo vertinama režisūra, scenografija bei artistų vaidyba.
Šių metų „Citnaginės“ laureatu tapo Panevėžio r. Krekenavos kultūros centro mėgėjų teatras „Avilys“.

Nugalėtojams buvo įteiktas garbingas apdovanojimas – 500 eurų vertės Margionių kaimo režisieriaus Juozo Gaidžio premija. Jį atsiėmusi teatro vadovė sakė, jog teatrui šis įvertinimas yra itin reikšmingas ir svarbus. „Labai džiaugiamės šio krašto žiūrovais. Publika nuostabi, jūsų plojimai ir šypsenos palaikė ir įkvėpė mus“.

Teatrų vadovams buvo įteiktos Varėnos rajono savivaldybės mero Algio Kašėtos padėkos. Pintais krepšeliais buvo apdovanoti kiekvieno teatro geriausia aktorė ir geriausias aktorius.

Geriausia Margionių klojimo teatro aktore, labai įtikinamai įsikūnijusia į mylimosios Onutės vaidmenį, išrinkta Rūta Šerelytė. Geriausiu aktoriumi tapo mylimojo Jonelio vaidmenį šauniai suvaidinęs Lukas Povilauskas.

Tądien visi artistai, kurie vaidino Margionių klojimo scenoje, žiūrovams tarsi dovanojo po mažą teatro magijos stebuklą.

Komisijos pirmininkė Irena Čeplikienė džiaugėsi, jog ir komisija, ir žiūrovai po teatrų pasirodymų pilni gražiausių emocijų ir įspūdžių. „Aktoriai vaidino vienas už kitą geriau. Komisija tai įvertino. Ir nors pagal taisyklės konkurse negalėjo dalyvauti margioniškiai, giriam juos – šiandien scenoje tai buvo pats nuoširdžiausias spektaklis. Ačiū renginio „sielai“ Rimutei Avižinienei, ačiū visiems dalyviams“.

Margionių bendruomenės pirmininkė Lina Vosylienė padėkojo organizatoriams ir dalyviams už nuostabią teatrų šventę, kuri – neįkainojama dovana margioniškiams ir visiems joje buvusiems.

Marcinkonių kultūros centro direktorė, ilgametė Margionių klojimo teatro vadovė ir režisierė Rima Avižinienė pažymi, kad labai simboliška, jog ši kaimo teatrų šventė vyksta Margionyse. Juk jei ir Juozas Gaidys būtų gimęs ne 1908 metais, o dar anksčiau, neabejotinai pirmasis lietuviškas spektaklis būtų suvaidintas Margionyse. Ji džiaugiasi, kad nors iš Juozo Gaidžio spektakliuose vaidinusių jau nedaug yra belikusių gyvų, tačiau šiandieniniame teatre noriai vaidina jų vaikai ir vaikaičiai. Iš viso vaidinančių, dainuojančių ir muzikuojančių klojime teatre yra apie dvidešimt. „Pati pagrindinė šio festivalio idėja – paskatinti kaimo žmones vaidinti ir kurti vaidinimus, kaip tai darė Juozas Gaidys. Sumanymas gimė ir dėl to, kad norėjosi, jog kaimo teatre vaidinantys žmonės vaidintų ne tik savo kaime, pamatytų, kaip vaidina kito kaimo artistai, vieni iš kitų pasimokytų. Praėjusiais metais pirmą kartą festivalį organizavom jau respublikinį, džiaugiuosi, kad ir šiemet Margionyse turėjo progą suvaidinti talentingi kolektyvai iš visos Lietuvos. Šiuo festivaliu siekiam paskatinti teatrus, kurie dirba kaimuose. Festivalyje gali dalyvauti po vieną teatrą iš kiekvieno regiono, na, o mūsų rajono kolektyvai gali dalyvauti bent keli. Man labai smagu, kad ir Margionių klojimo teatras tarsi atgimė naujai. Teatre dabar vaidina buvusių artistų vaikai ir vaikaičiai. Nors jie čia negyvena, tik vasaroja, bet jau ankstyvą pavasarį pradeda domėtis, ar galės teatre vaidinti, ar bus naujas spektaklis. Negaliu atsidžiaugti, nes margioniškiai – ypatingi žmonės, su jais taip lengva bendrauti ir dirbti. Teatro tradicija numirs su paskutiniu Margionių artistu, bet to niekada neatsitiks, nes Margionys gyvuoja ir gyvuos“,– gyrė Margionių kaimo artistus režisierė. Ji pagyrimų negailėjo ir kitiems šventėje dalyvavusiems artistams.

Klojimo teatre skambėjo gražiausios senovinės Margionių kaimo dainininkių atliekamos dainos. Jos giedojo Juozo Gaidžio giesmes, kurios skambėdavo prieš kiekvieną klojimo teatro spektaklį. Po vaidinimų dalyvių laukė grybų sriuba ir kitos dzūkiškos vaišės bei smagi vakaronė.

Išties, žaliais Dzūkijos pušynais apsigaubęs Margionių kaimas unikalus ne tik gražia gamta, Vėlinių laužais, bet ir tuo, kad gali didžiuotis vienintelis Lietuvoje turįs klojimo teatrą, kuriame vaidina paprasti kaimo žmonės. Nėra kitame Lietuvos kaime žmogaus, kuris būtų poetas, dainininkas, artistas, režisierius ir dramaturgas kartu, koks buvo paprastas kaimo žmogus Juozas Gaidys. Nėra ir kito kaimo, kuris turėtų savo klojimo teatrą, gyvuojantį devyniasdešimt dvejus metus. Nėra Margionyse ir tokio namo ar šeimos, iš kurios kas nors nebūtų šiame teatre vaidinęs.

Tądien Margionyse buvo ne tik vaidinama. Visi norintys su margioniške etnografe Onute Drobeliene galėjo leistis į labai įdomią ekskursiją po Margionių kaimą ir po „Bobos Daržą“. Buvo prisiminta kaimo ir teatro praeitis, simboliškai nusilenkta legendiniam kaimo režisieriui Juozui Gaidžiui, teatro įkūrėjams, puoselėtojams ir jame vaidinusiems paprastiems kaimo žmonėms. Nes jie, kad ir jokių akademijų nebaigę, stebina savo duotybėmis. Kaip ir režisierius, mokslų nebaigęs, sako, kad ir tikro teatro nematęs, bet sugebėjęs nepaprastai režisuoti. Margioniškiai visada buvo tikri patriotai ir lietuvybės puoselėtojai. 1920 metais lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, kaime gana greitai susikūrė Šv. Kazimiero draugija, kurios nariai platino lietuvišką spaudą. Pirmąjį teatro spektaklį ,,Ameriką pirtyje“, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Tačiau norint vaidinimą rodyti, reikėjo važiuoti į Gardiną ir gauti ,,paveleniją“ (leidimą). Daug suvaržymų Margionių kaimo žmonėms teko patirti lenkmečiu. Lenkai nupjaudavo lietuvių pastatytus kryžius. Margioniškiai, tautinių ambicijų vedini, išgirdę, kad gretimame Marcinkonių kaime lenkai kryžių prie bažnyčios nupjovė, patys padarė kryžių ir savo kaime pastatė. Margioniškių kryžius išliko, nes jį kaimo vyrai net ir naktimis saugojo. Kitas sunkus etapas Margionims – 1939 metai, kuomet, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visi kaimo vyrai buvo paimti kariuomenėn. Ne visi grįžo iš karo, kai kurie atsidūrė Vokietijoje ar net Kanadoje. Kiti, pabėgę iš nelaisvės, grįžo į gimtuosius Margionis. Vienas iš jų buvo Juozas Gaidys. Nuo kaimo darbų atitrūkęs, jis ne tik režisavo, bet ir pats parašė du vaidinimus – ,,Ašarų pakalnėje“ ir ,,Siratų ašaras“. Pirmasis buvo pastatytas 1941 metais birželio 20-ąją – kelios dienos iki karo. Savamokslis teatro režisierius, dramaturgas ir poetas kūrė apie Margionis – vaizduodamas savo kaimo žmones, jų papročius, gerąsias savybes ir ydas, o ant scenos kvietė vėlgi margioniškius, kurie vaidino daugiausia čia pat, kieno nors klojime. Jis su kaimo artistais pastatė devyniolika įvairių teatro vaidinimų. Šitie vaidinimai nebuvo vien tik pramoga, tai buvo ir tam tikras pasipriešinimas prieš tuometinės valdžios vykdomą politiką. Pasibaigus spektakliui Juozas Gaidys visada kreipdavosi į žiūrovus: „Brangus jaunime! Mylėk savo gimtąją Nemuno krašto žemę, mylėk liaudį, mylėk darbą, gamtos grožį, bet už vis labiausiai, mielas jaunime, mylėk savo brangiausiąjį turtą – savo motinas… Kad mūsų brangioji Tėvynė Lietuva didžiuotųsi jūsų kilniais ir ryžtingais darbais. Tada tik mes giedosime drąsiai ir išdidžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų…“. Kaimo „režisoriui“ J. Gaidžiui išėjus amžinybėn, teatro veikla buvo kiek apmirusi. 1993 metais Margionių kaime teatrui buvo pastatytas klojimas, teatrui vadovauti pradėjo ir vadovauja iki šiol Rimutė Avižinienė.