Būti ar nebūti „Laiptų galerijai“ Šiauliuose?

Laikau save šiauliete, dėl to man labai skauda. Piktai, šiaulietiškai į akis pasakyčiau, nevyniodama žodžių į mandagumus. Kokią kultūros strategiją kuriate? Sugriautas universitetas, panaikinta universiteto galerija, dūlėja Zubovų rūmai… Dabar imatės „Laiptų galerijos“? Tai mankurtizmas.

Kokios vertybės siūlomos? Kur link einame? Sugriauti lengva: vienas–du parašai… Kad vėl ką nors vertinga sukurtume, prireiks kelių dešimtmečių. Žmogus trapus. Mes tiek laiko neturime.

 Ilona Daujotaitė-Janulienė, dailininkė (Vilnius)

Būti ar nebūti?

Greitai metai, kai Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ dirba be aiškios ateities. Beveik tuo pačiu metu, kai savo postą paliko ilgametė galerijos vadovė ir įkūrėja Janina Ališauskienė, prasidėjo galerijos pastato remontas ir pasklido gandai apie įstaigos reorganizavimą.

Pamažu aiškėja, kad ,,Laiptų galerijos” dienos suskaičiuotos, nuo kitų metų pradžios ji būsianti prijungta prie Šiaulių kultūros centro, galimai taps bevardžiu, beveidžiu jo padaliniu, nes taip ramiau.

Kam? Meras Tarybos posėdyje netiesiogiai išsakė, kad naujas kultūros įstaigos vadovas gali būti per stipri asmenybė ir sunku bus jį suvaldyti, o prijungimas garantuos stabilumą ir ramybę. Kam tas galvos skausmas dėl kažkokios ,,Laiptų galerijos”? Viena daugiau ar mažiau „šviečiančiuose“ Šiauliuose – koks skirtumas?

Panašu, kad taip atrodo ne visiems, tik šį kartą žmonių nuomonės nebandoma atsiklausti. O vertėtų įsiklausyti.

„Laiptų galerija“ yra mūsų namai

Esu nuolatinė „Laiptų galerijos“ renginių lankytoja. Visada lieku patenkinta. Matyti, kaip žmonės sugeba dirbti. Ir renginiai čia įdomūs, ir dėmesys žmogui – šiltas. Man suprantamas rūpestis dėl „Laiptų“ likimo. Kultūra yra platesnė forma, ne tik apie menus šneku, nors dailė rūpi labiausiai. Svarbu ir mokėjimas kurti namų jaukumą. Tai irgi kultūros dalis. Kai turi savo namus, gali tvarkytis, kaip nori. Daugiau turi galimybių realizuoti savo idėjas, fantazijas. Čia toks labiau individualus darbas. Ir su menininku, ir su lankytoju.

 Prijungimas prie bet kurios įstaigos gali pražudyti „Laiptų galerijos“ savitumą. Ypač galerinę veiklą. „Laiptai“ mums, dailininkams, labai daug duoda. Ne tik parodas, į kurias susirenka daug žmonių. Šalia parodos beveik visada „Laiptuose“ vyksta koncertas. Klausydamas muzikos gali gėrėtis paveikslais, mąstyti.

 Baiminuosi, kad sujungimas gali sugriauti nusistovėjusias „Laiptų“ tradicijas: „Monmartrą“, „Kalėdines miniatiūras“, temines dailininkų parodas. Nebus tiek dėmesio tapytojams, grafikams. Man labai rūpi, kad turėtume savo erdvę, kur dailė dera su muzika, su poezija, kur esi laukiamas. Didelė įstaiga paprastai neturi tos žmogiškos šilumos, negali ar negeba tiek dėmesio parodyti lankytojui, menininkui.

Antra vertus, išsaugoti savarankišką įstaigą, kurios pavadinimas žinomas ne tik Lietuvoje, svarbu miesto prestižui. Klestintis miestas – tai miestas, kuriame klesti kultūra, kuriame veikia bent kelios skirtingos krypties galerijos, specializuoti kultūros centrai.  Ne mažinti, o didinti galerijų skaičių turėtume. Jei viena, tai kas Šiauliai? Miesteliūkštis? Ar ambicija  – Šiaurės Lietuvos kultūros centras – jau apdulkėjo klerkų stalčiuose?

Trečia. Kartais tenka gelbėti įstaigą, kurios veikla atsiduria krizėje, jei nuosmukis dažnesnis už pakilimą. Bet „Laiptų galerija“ dirba stabiliai! Netrukdykime, tegu klesti! „Laiptų galerija“ yra jaukūs namai ir mums reikalingi.

Birutė Kuicienė, šiaulietė  dailininkė, poetė, filosofė

Unikalus kultūros židinys

„Laiptų galerija“ — unikalus Kultūros židinys, kuris suburia žmones ir meną.

Didelė garbė eksponuoti savo kūrybą LAIPTŲ galerijoje.

Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, VDU profesorė

Garsėja profesionalumu

„Laiptų galerijos“ parodos, koncertai, literatūriniai vakarai, susitikimai, edukacijos ir kita veikla siejasi su aukštu profesionalumu. Čia eksponuojami garsių Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbai rodo galerijos vadovų atsakingą ir rimtą požiūrį į meną.

„Laiptų galerija“ neabejotinai turi reikšmingą vietą miesto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, pelniusi pripažinimą, garsina Šiaulius ir yra reikalinga Šiaulių miesto žmonėms ir miesto svečiams.

Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, dailininkė, Šiauliai

Sunaikinti „Laiptus“ – sunaikinti dalį gyvenimo

Turiu drąsos sakyti, kad Šiauliai be „Šiaulių Monmartro Respublikos“ tai jau ne Šiauliai. Daug Lietuvos kūrėjų nori būti pakviesti į šį puikų meno, poezijos, muzikos festivalį.

„Laiptų galerija“ turi puikų įdirbį, ir jį sunaikinti — tai sunaikinti dalį gyvybės (meno) mieste.

Labai tikiuosi, kad niekam nepakils ranka tokiam griaunančiam veiksmui.             

Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, keramikė, Kaunas

Ar maža tuštumos?

Man, kaip šiauliečiui, gėda. Kas yra viena galerija šimtatūkstantiniame mieste? Lašas stiklinėje, anot kultūros strategų. Taip, tik lašas.

O kas atsitiko uždarius Šiaulių universiteto galeriją? Kas nauja įkurta, kad toji stiklinė prisipildytų, kultūros laukas išsiplėstų? Tuštuma. Ar mums, šiauliečiams, tuštumos maža, tuščių langų?

Kam ir kodėl užkliuvo stipri, savita „Laiptų galerija“? Nesuprantama, kas dedasi vadovų galvose. Jau dabar matyti, kas mūsų miesto laukia. Šitokio lygio dailininkas patiki savo kūrinius, o mes neturime, kur juos padoriai eksponuoti. Gėda!

Kornelijus Užuotas, dailininkas, Šiauliai

Griauti yra lengva…

Šiauliai – miestas: praeitis ir ateitis; tradicijos, švietimas ir kultūra; jaunimas ir senimas; dailė ir muzika; miesto savitumas, žinomumas; tarptautiškumas, patrauklumas miestiečiams ir svečiams — visa tai ir yra „Laiptų galerija“ .

Tą sukurti reikia dešimtmečių, reikia vienminčių, ypatingos bendruomenės.

Griauti yra lengva, atstatyti sunku, dažnai ir neįmanoma.

VDA prof. Ričardas Bartkevičius, Vilnius

Meno nebūna per daug

Mano nuomone, turint tokį milžinišką įdirbį, žinomumą, kūrėjų ir miestiečių meilę bei dėmesį, būtina tęsti galerijos veiklą.

Kaip sakoma — „sunku pastatyti, lengva sugriauti“. Juk tik užsitarnavus savo vardą į festivalį ir plenerą galima sukviesti žinomus dailininkus ir tokias žvaigždes, kaip Davidas Geringas, Petras Geniušas, Dalia Kuznecovaitė, Čiurlionio kvartetas, Lietuvos kamerinis orkestras ir kt.

Man labai imponuoja V. Čerčilio mintis, pasakyta karo metais, galvojant, kaip padidinti lėšas gynybai. Tad jis pasakė: „Nė vieno penso nuo kultūros, antraip — dėl ko mes tada kariaujame?“

Edita Radvilavičiūtė-Utarienė, Vilnius

Tai išskirtinumą pabrėžianti savastis. Privalom išsaugoti.

Esu pripažintas kompozitorius Lietuvoje, pasaulyje. Tapau nuo vaikystės, bet viešumoje atsiradau neseniai. Menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė išvydo mano kūrinius ir rekomendavo parodą surengti. Kur tai atsitiko? Būtent „Laiptų galerijoje”.

Šiauliuose atsirado ir dar viena galimybė eksponuoti savo tapybą: buvau pakviestas į tarptautinį dailės festivalį „Šiaulių Monmartro Respublika“. Esu naujas žmogus šioje zonoje. Pateikti savo tapybos sprendimus – rimta galimybė išsakyti save jau ne garsais, bet spalvomis, figūratyvu, ekspresija, dinamika drobėje, viešai komunikuojant su stebėtoju-žiūrovu.

Manau, tokio renginio egzistavimas labai svarbus visam Šiaulių kultūriniam gyvenimui, ir ne tik. Juolab festivalio dalyviai yra ir mūsų kaimynai – latviai, ukrainiečiai, skandinavai. Galimybė susitikti labai skirtingiems menininkams ir veikti viename kūrybos lauke – reta, tačiau būtina tobulėjimo galimybė. Kai vyksta panašaus masto renginiai, manęs nebestebina, kad užkalbina net New York’e ir sako: ,,Taip, mes Jus žinome, ir kaip Jums sekasi?…”

Prisipažinsiu, ,,Monmartro” festivalyje buvau giliai nustebintas, kad Šiauliuose – vasaros viduryje – koncertų salės pilnos klausytojų, žiūrovų, vertintojų. Ar tai nerodo ,,Laiptų galerijos” įdirbio, gebėjimo išsiugdyti publiką, prikviesti aukšto lygio atlikėjus?

Kad būtų sukurtas institucijos įvaizdis, Vakaruose mokami didžiuliai pinigai. Jei mes Lietuvoje turime jau daug metų veikiančias galerijas, koncertų sales, teatrus, viešąsias įstaigas, kurias visuomenė vertina, lanko, tai tampa svarbi miesto, šalies išskirtinumą pabrėžianti savastis. Kad ryžtumeis jas imti ir uždaryti, sujungti, keisti į kažką naują, turi būti neįtikėtino dydžio argumentacija. Ir jei tos kaitos matas – pinigai, tai yra pats blogiausias sprendimas.

Saugoti kultūros saleles ypač svarbu, kai siaučia Rusijos agresija, siekiama sumenkinti mūsų kultūrinį, politinį gyvenimą, parodyti šalį esant be atminties, be kultūros, be autoritetų – tai vienas iš būdų išjungti Lietuvą iš vakarietiškos kultūros lauko. Tokiu metu bet koks kultūrinis judesys mūsų šalies regionuose – tai milžiniškas indėlis į žmonių savišvietą, lavinimą, pagaliau ramybę ir vidinę taiką. Jei mes norime prarasti visa tai, galima uždaryti teatrą, galeriją, koncertų sales – patys pamatysime, kas netrukus atsitiks su šalimi.

Kiek galėjau susipažinti su ,,Laiptų galerijos” veikla, neabejodamas tvirtinu, kad ji dinamiška, susitelkusi į kokybę. Labai aukštai vertinu jos veiklą, pasisakau už jos išlikimą.

 Kompozitorius, tapytojas Antanas Jasenka, KTU  ir LMTA docentas, „Kaunas 2022“ Europos kultūros sostinės ambasadorius

Garsina Šiaulių vardą pasaulyje

Kasmet dalyvaujame įvairiuose „Laiptų galerijos“ renginiuose. Meno festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“ jau kelis dešimtmečius neša Šiaulių miesto vardą į pasaulį, suburdamas įvairių šalių dailininkus, muzikantus ir meno kritikus. Labai vertiname mūsų, latvių, personalinių ir grupinių parodų rengimą „Laiptų galerijoje“.Renginiuose susirenka gausybė žiūrovų, neabejojame, kad ji yra pajėgi tęsti savo veiklas.

Aldis Kļaviņš, Inta Klāsone, Solvita Spirģe-Sēne

Leiskime plėtotis įvairovei

Teisybė ta, kad stiprybė yra įvairovėje. Teisybė ir ta, kad menininkams niekada nebuvo galerijų pertekliaus. Kuriama ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl savo žiūrovo, esamo ir to, kurį norima dar prisijaukinti.

Nors pasaulis kuriamas gerais norais, nėra vieno mato tuos norus pasverti, įvertinti ir pagal matą sudėlioti. Svarbu, kad pati įvairovė leistų sudėlioti kryptis, mintis, skonius, sąvokas, ir tai ne pagal šios dienos politkorektiškumą, kurį formuoja būtent šios dienos pasaulio, aplinkos ir nuotaikų pažintis. Privalu leisti įvairovės plėtrą, nes tik joje rasime visas išraiškas ir jų plotį.

Kultūrologas Vytautas Jonas Juška

Vienkartinių puodelių strategija

Tris dešimtmečius auginta, išpuoselėta „Laiptų galerija“ turėtų būti miesto pasididžiavimas. Ji gyva, klestinti. Festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“ – iš viso fantastika, unikalus reiškinys.

Nemažai važinėju po pasaulį, lankausi pleneruose, rezidencijose, sąžiningai sakau: niekur panašaus nemačiau. Kiek čia menininkas gauna… Kas vakarą muzikos korifėjų koncertai mieste ir regione, kelios parodos per vieną savaitę, ekskursijos… Kiekviena diena vis kitokia, vis ką nors įdomaus, prasmingo atskleidžia. Grįžti pasikrovęs taip, kad namuose per mėnesį tiek neaplankytum, neišgyventum, nesuvoktum.

„Laiptų“ rengiamos parodos irgi neeilinės. Ir turinys, ir eksponavimas – nepriekaištingi. Aš mėgstu parodas filmuoti, fotografuoti, išsiuntinėju draugams. Amerikietis galerininkas, nemažai parodų rengę italai stebėjosi: nedideliame provincijos mieste mažutė galerija  – ir šitokio lygio parodos. Sujungti ar uždaryti, net sutrikdyti nepagrįstomis abejonėmis tokią galeriją – nusikaltimas.

Laikau save šiauliete, dėl to man labai skauda. Piktai, šiaulietiškai į akis pasakyčiau, nevyniodama žodžių į mandagumus. Kokią kultūros strategiją kuriate? Sugriautas universitetas, panaikinta universiteto galerija, dūlėja Zubovų rūmai… Dabar imatės „Laiptų galerijos“? Tai mankurtizmas.

Kokios vertybės siūlomos? Kur link einame? Baltame rūme vienadieniai spektakliukai su pakrizenimais, vienkartinės dirbtinės šypsenos, vienkartiniai santykiai tarsi vienkartiniai indai… Galbūt reikia ir to. Bet kam griauti tai, kas stovi ant tvirto klasikinio meno pamato? Sugriauti lengva: vienas–du parašai… Kad vėl ką nors vertinga sukurtume, prireiks kelių dešimtmečių. Žmogus trapus. Mes tiek laiko neturime.

Ilona Daujotaitė-Janulienė, dailininkė (Vilnius)

„Laiptų galerija“ – pasitikėjimas ir kokybė

Man patinka profesionalūs, jaukūs „Laiptų galerijos“ renginiai. Iš mano kolekcijos čia surengta ne viena paroda. Ši galerija turi didžiulį įdirbį, bendrauja su garsiais Lietuvos ir užsienio menininkais. Jos vardas žinomas visoje Lietuvoje ir kai kuriose užsienio šalyse, ja pasitiki tiek dailininkai, tiek kolekcininkai.

Tai unikalu, lyg savotiškas prekės ženklas kultūros srity. Bet kokia „Laiptų galerijos“ reorganizacija pakenktų miesto įvaizdžiui, o kultūros laukui būtų skaudi netektis. „Laiptų galerijos“ žinomumas atveria jai kelius supažindinti šiauliečius su meno korifėjų, garsiausių klasikų kūryba.

 „Laiptai“ gali ir toliau būti stiprus daugiasritis kultūros centras, nes čia dirbama su tokiu entuziazmu, kaip reta. Labai svarbu pamatyti, kad daugiau nei pusmetį, dirbdami be direktorės, be patalpų, klibinami įvairiausių gandų, „laiptiečiai“ neišsibarstė, o dar labiau sutvirtėjo, įrodė, kad „Laiptų galerija“ yra pajėgi tęsti tradicijas ir keistis, išsaugoti aukštą renginių lygį ir neprarasti lankytojų.

Jei kam nors kyla abejonių, siūlyčiau daryti menininkų, kolekcininkų, menotyrininkų apklausas. Rezultatu neabejoju.

Nežinau Šiauliuose kitos kultūros įstaigos, kuri taip gebėtų dirbti. Joks kitas naujas darinys nepasieks tokio lygio niekada. „Laiptų galerija“ turi išlikti savarankiška, su originaliu, meno pasaulyje atpažįstamu pavadinimu. Tokią vertybę sunaikinti – nedovanotina klaida.

Egidijus Jakubauskas, kolekcininkas, Vilnius

Parengė ir užrašė Nijolė Daškytė

Dariaus Ančerevičiaus nuotr.

Nuotraukos iš tarptautinio dailės festivalio „Šiaulių Monmartro Respublika‘23“ baigiamojo renginio -parodos atidarymo spalio 26 d.